Vilnius kroatui primena Zagrebą

Vilniaus „Žalgirio“ dvikova su Pakruojo „Kruoja“ buvo išskirtinė Mario Jokičiui. Kroatui Gargždų stadione vykusios rungtynės buvo pirmas oficialus mačas „Žalgirio“ sudėtyje.
 
2011-ųjų pradžioje į Vilnių atvykęs žaidėjas iki sezono pradžios žaidė visas draugiškas rungtynes, tačiau neturėdamas paleidžiamojo rašto iš Zagrebo „Rubeš“ klubo gynėjas Lietuvos futbolo A lygos čempionate anksčiau debiutuoti negalėjo.
 
Visas 90 minučių žaidęs dvidešimtmetis M. Jokičius aikštėje jautėsi drąsiai ir svariai prisidėjo prie komandos pergalės. Žalgiriečiai naujajame Gragždų stadione nebuvo laimėję nė karto.  Pergalė 1:0 prieš Pakruojo ekipą nutraukė šią seriją.
 
Žaidei pirmąsias Lietuvos futbolo A lygos rungtynes. Kaip vertini savo pasirodymą?
Tai buvo mano debiutas, todėl prieš rungtynes šiek tiek jaudinausi, bet pradėjęs apėmė fantastiškas jausmas. Buvau pasiruošęs, todėl manau, kad pasirodžiau gerai. Žinoma, komandos draugai padėjo pasiruošti ir gerai jaustis.
 
Ar didelis skirtumas tarp draugiškų ir oficialių rungtynių?
Prieš sezoną žaidžiau visose draugiškose „Žalgirio“ rungtynėse ir galiu pasakyti, kad man nėra skirtumo tarp draugiškų rungtynių ir čempionato mačo. Kiekvienose rungtynėse žaidėjas turi atiduoti visą save. Draugiškuose turnyruose žaidėjai stengiasi įrodyti treneriui, kad yra verti vietos pagrindinėje sudėtyje. Visose rungtynėse reikia kautis dėl pergalės, o iš visų jėgų kovojant dėl pergalės draugiškose rungtynėse – oficialiame mače problemų neturėtų kilti.
 


„Žalgiris“ – pirmasis užsienio klubas, kuriame tau teko žaisti. Ar sunku buvo palikti Kroatiją?
Taip. Kad išvažiuoju sužinojau tik dieną prieš. Turėjau per parą atsisveikinti su šeima ir draugais. Viską palikau. Atvykus į Lietuvą patyriau nedidelį šoką, mane pasitiko 25 laipsnių šaltis. Reikėjo greitai mokytis anglų kalbos. Tačiau „Žalgiris“ - didelis klubas, čia turiu šansą ateityje su komanda patekti į UEFA Europos lygos ar Čempionų lygos turnyrus, žaisti su stipriais varžovais. Komandos personalas man padeda apsiprasti, todėl jaučiuosi čia laimingas.
 
Kokie buvo pirmieji tavo įspūdžiai atvykus Vilnių?
Vilnius truputį panašus į Zagrebą. Čia daug gražių vietų, gatvių, kur galima išeiti pasivaikščioti, graži architektūra.  Man patinka žmonės, jie visada padeda užsieniečiams. Bet yra vienas dalykas, kuris man nepatinka – čia nėra gero futbolo stadiono. Žinau, kad čia populiariausias sportas – krepšinis, bet vilniečiai nusipelnė turėti stadioną. 
 
Su kuriais žalgiriečiais praleidi daugiausia laiko?
Su serbu Goranu Jerkovičiumi, kalbame ta pačia kalba, todėl galime bendrauti be problemų. Taip pat nemažai laiko praleidžiu su kapitonu Algiu Jankausku, Aivaru Bražinsku, Pavelu Zubovu, Aleksandru Kurnaevu ir Egidijumi Vaitkūnu.
 
Ką veiki laisvu nuo treniruočių ir rungtynių metu?
Einu į miesto centrą pasivaikščioti, ieškau kažko naujo, ko dar nemačiau, naujų vietų. Grįžęs namo žiūriu futbolą ir žinoma žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Šiuo metu mano mėgstamiausias „Pro evolution soccer“.
 
Gal žaidi su komandos draugais?
Kol kas tik su P. Zubovu ir G. Jerkovičiumi