Didžiausia meilė – lengvoji atletika

Aukštas, lieknas, bet ne krepšininkas, o lengvaatletis. Kaip atsitiko, kad pasirinkai būtent šuolius į aukštį, o ne krepšinio kamuolį?

Tai buvo labai seniai. Sportuoti pradėjau 1972 m., kai lankiau devintą klasę. Mums šuolių į aukštį idealas buvo Kęstutis Šapka, į kurį žiūrėdavome pavydžiai ir išplėtę akis. Tada jis šokinėjo ką tik atsiradusiu nauju šuolių į aukštį stiliumi – nugara. Mane treniravo Valentinas Sabaliauskas, esu įveikęs 205 cm aukštį, laimėjau Lietuvos jaunimo čempionatą, atstovavau šalies jaunimo rinktinei, dalyvavau tarptautinėse varžybose Lenkijoje.
 

1977 m. per Lietuvos suaugusiųjų čempionatą pelniau bronzos medalį. Buvau laikomas perspektyviu šuolininku į aukštį, bet 205 cm nebuvo tas rezultatas, kuris tais laikais leistų pasiekti svaresnių pergalių. Tačiau džiaugiuosi, kad atradau lengvąją atletiką ir šuolius į aukštį. Sportas, prasidėjęs dar jaunystėje, mane užvaldė visam gyvenimui, su juo nesiskiriu ir dabar.
 

Galiu pasigirti, kad esu ir pasaulio čempionato medalininkas. 1995 m. Geteborge per pasaulio čempionatą garsus švedų šuolininkas Patrikas Sjöbergas suorganizavo spaudos atstovų šuolių į aukštį varžybas. Peršokau 165 cm ir užėmiau trečią vietą. Buvau vienintelis lietuvis, kuris čempionate pelnė medalį. „Lietuvos rytas“ netgi šmaikščiai tai akcentavo rašinio antraštėje, kad Lietuvos lengvaatlečiai neliko be medalių. Kaip dabar pagalvoju – išgelbėjau Lietuvą (šypsosi).
 

Kodėl taip anksti nutrūko tavo sportinė karjera?

Baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, pradėjau dirbti Fizinio lavinimo, teorijos ir metodikos katedros laboratorijoje. Ateina toks metas, kai pradedi galvoti, ką daryti toliau – ar verta sportuoti toliau ir siekti rezultatų, ar geriau pradėti naują veiklos sritį. Logiškai mąstant, daugiau, matyt, nieko negalėjau „išspausti“ iš savęs. Trenerio pakeitimas, manau, irgi kažin ar būtų davęs svarių pokyčių.
 

Dar būdamas studentas susižavėjau fotografija. Kai dalyvaudavau varžybose, mano rankose visada būdavo fotoaparatas. Labai patiko stebėti varžybas ir fotografuoti. Mano sportinį gyvenimą pakeitė fotografinis sporto gyvenimas. Tada aš, jaunas fotografas, turėjau didelį norą, kad mano nuotraukas kas nors pamatytų ir įvertintų. Tapau Lietuvos fotomenininkų draugijos nariu, pradėjau nuotraukas siūlyti redakcijoms.
 

Kuri redakcija išspausdino tavo pirmąją nuotrauką?

Pirmoji nuotrauka 1979 m. pasirodė „Sporto“ laikraštyje. Tą nuotrauką atsiunčiau paštu – joje buvo užfiksuotas garsusis Lietuvos šuolininkų treneris Janas Gadovičius su savo mokiniu Raimundu Kazlausku, kuris tada, regis, tapo SSRS čempionu. Ta nuotrauka buvo išspausdinta laikraštyje ir man suteikė be galo daug džiaugsmo.
 

Spaudoje mane pastebėjo LRT Sporto skyriaus vadovas Virgilijus Mundrys. 1982 m. jis man paskambino ir pasakė, kad domisi mano nuotraukomis. Jis paklausė, ar aš nenorėčiau padirbėti televizijoje režisieriumi. Tais laikais ši televizija buvo vienintelė ir nepakartojama, po Maskvos olimpinių žaidynių sporto laidų transliacijos buvo labai populiarios.
 

Pasiūlymas mane suviliojo ir kaip tas taifūnas įsiveržiau į televiziją. Man tikrai pasisekė, nes į televiziją atėjau tuo metu, kai joje dirbo profesionalūs operatoriai, garso režisieriai, įgiję patirties per Maskvos olimpines žaidynes, buvo moderni technika. Dirbau su profesionalais, labai lengvai supratau, kas yra televizija, transliacijos.
 

Tas darbas man labai patiko, LRT dirbau aštuoniolika metų. Viriau ir žurnalistiniame sporto gyvenime, supratau, kas yra žurnalistika, ir nuo 1991 m. netgi aštuonerius metus vadovavau LRT sporto redakcijai. Tada mes patekome į pasaulį, iškovojome olimpinius placdarmus – atsirado transliacijos, čempionatai, Lietuvos rinktinė, olimpiečiai.
 

Periodas buvo labai audringas, reikėjo daug jėgų, tie aštuoneri metai buvo gana sunkūs, bet kartu ir įdomūs. Kolektyvas buvo nemažas, dirbo beveik 20 žmonių. Tačiau ilgainiui viskas apsivertė aukštyn kojom. Atsirado savotiškas šūkis: „Yra Pliadis, yra problemos, nebus Pliadžio – nebus problemų.“

Tai užgavo mano ambicijas ir išėjau iš televizijos. Nuo 1998 m. pradėjau dirbti Krašto apsaugos ministerijoje. Prabėgus nemažam laiko tarpui, puikiai įsitikinau, kad LRT nepavyko pasiekti tokių rezultatų, kokius buvo pasiekęs mūsų kolektyvas.
 

Pačiam, kaip sportininkui, neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tačiau jose dirbai kaip televizijos režisierius ir fotografas.

Mačiau septynerias olimpines žaidynes. Per Barselonos, Lilehamerio, Atlantos ir Nagano olimpines žaidynes dirbau kaip televizijos darbuotojas, o per Atėnų, Turino ir Pekino olimpines žaidynes – kaip Lietuvos tautinio olimpinio komiteto fotografas. Norėčiau nuvažiuoti ir į Londono olimpines žaidynes, tačiau viskas priklauso ne nuo manęs, o nuo to, kiek Lietuva gaus vietų ir kaip manimi bus pasitikima, ar būsiu reikalingas. Akreditacijų skaičius ribotas ir viską spręs Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. 
 

Labai daug fotografuoji įvairias lengvosios atletikos varžybas...

Lengvoji atletika – mano didžiausia meilė. Lengvaatlečius tikrai daugiausia fotografuoju. Sukaupiau didžiausią šios sporto šakos fotografijų archyvą. Man pasisekė, kad dar turiu ir kitų fotografų įamžintų akimirkų. Tas nuotraukas sutvarkiau ir jų pagrindu buvo išleistas fotografijų albumas „Lengvoji atletika: 1921–2008 metai“.
 

Lietuvos lengvosios atletikos federacija turbūt vienintelė yra išsileidusi tokį albumą. Visą laiką domėjausi ir dabar domiuosi lengvąja atletika. Kai girdžiu sakant, kad žmogus fotografuoja visas sporto šakas, norisi pasakyti, kad jis yra tikras kvailys. Kiekvieną sporto šaką reikia suprasti, nes jų yra per šimtą.
 

Labai sudėtinga lengvoji atletika, nes joje yra apie 60 moterų ir vyrų rungčių. Kiekviena jų fotografijos atžvilgiu turi savo specifiką. Be to, reikia gerai pažinti žmones. Būna labai juokinga, kai per lengvosios atletikos varžybas ateina fotografas ir pasako, kad jam reikia nufotografuoti kažkokią blondinę. Pliaukšteli vieną kadrą ir nueina, nežiūri, kad diską dar mėtys Virgilijus Alekna, į tolį šoks Povilas Mykolaitis ar septynkovėje startuos Austra Skujytė. Tokie fotografai neturi jokių perspektyvų. Jeigu nori išmanyti sporto šaką, ja turi gyventi.
 

Kur laikai savo didžiulį archyvą? Ar žmona neveja iš namų?

Anksčiau būdavo problemų, o dabar nebe. Žmona gyvena ir dirba gydytoja Norvegijoje. Kol kas vaikai gyvena su manimi, bet, regis, savo ateitį irgi sies su Norvegija, tad archyvams namuose vietos tikrai yra. Turiu tikrai daug puikių istorinių nuotraukų, kurias norėtųsi išspausdinti dideles, ant gero popieriaus, kad jos liktų istorijai. Tačiau reikia susirasti rėmėjų, nesinori kreiptis į savo žmoną ir prašyti pinigų.
 

Kokias specialybes pasirinko tavo vaikai? Gal pasekė tavo pėdomis?

Ne. Duktė Agnė Mykolo Romerio universitete baigė teisės magistrantūrą, dabar mokosi norvegų kalbos ir nori išlaikyti vairavimo teises. Sūnus Aleksandras irgi mokosi tame pačiame universitete, šiemet baigs bakalauro mokslus ir  žada pradėti dirbti.
 

Gal ir pats sparnus kelsi į Norvegiją?

Labai mielai kasmet važiuoju į Norvegiją, nes ten gyvename labai gražioje vietoje, turime savo namą. Pasidžiaugiu gamta, ramybe, pailsiu nuo lietuviško šurmulio. Ten norėčiau būti visą laiką. Norvegijos sportinis gyvenimas, manau, prasmingesnis, gal net įdomesnis nei mūsų. Lietuvoje nematau perspektyvų ką nors daryti iš esmės.