Kol judi, tol ir esi laimingas

Balandžio 5 d. 70 metų jubiliejų švenčia Tokijo olimpinių žaidynių septintos vietos laimėtojas, 1963 m. Europos irklavimo čempionato bronzos medalininkas, dukart SSRS čempionas Eugenijus Levickas.

Šį savo jubiliejų buvęs dviejų kadencijų Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas (1988–1996) ir Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentas švęs du kartus: pirmą – olimpiečių klube, o antrą – su giminėmis namuose.

„Šiemet atsisakiau Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidento pareigų, tačiau iš Asociacijos niekur nedingsiu. Padedu naujajai prezidentei Linai Kačiušytei, kol ji įeis į vėžes. Anksčiau į darbą važinėdavau kiekvieną dieną, o dabar – kartą per savaitę“, – sako Eugenijus.  Jis teigia, kad gyvenime yra laimingas žmogus, nes kitaip negali būti. „Kol judi, tol ir esi laimingas“, – priduria.

VEIKLOS. Jubiliatas su irklavimu draugauja nuo 1956-ųjų. Tais metais jis su broliu Romualdu ir Anatolijumi Baranovu, kuris vėliau tapo gero lygio maratono bėgiku, tapo Lietuvos moksleivių slidinėjimo varžybų estafečių čempionu, gerai pasirodydavo per įvairias jaunių varžybas.

„Atsitiko kone kuriozinis atvejis. Išgirdau, kad irklavimo bazėje duoda slides ir batus, todėl čia ir užklydau. Kartu su visais pradėjau slidinėti. Pasirodo, čia treniruojasi irkluotojai, o ne slidininkai“, – sako jubiliatas.

Netrukus jam slidinėjimas tapo antraeile sporto šaka. Vilnietis tvirtai nusprendė, kad lankys irklavimo pratybas. Eugenijaus gyvenime buvo dvi veiklos – chemija ir sportas. Su chemija susiejo visą savo gyvenimą – studijavo Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, apie dešimt metų dirbo vyr. moksliniu bendradarbiu Mokslų akademijos Chemijos ir chemijos technologijos institute, apsigynė kandidatinę disertaciją.

Pareigos buvo prestižinės, sovietmečiu buvo sunku gauti vyr. mokslinio bendradarbio vardą. Tačiau kai Lietuva tapo nepriklausoma, etatai ėmė tirpti kaip tas ledas pavasarį, institute iš 600 darbuotojų teliko 120. Atsiskyrė technologai, jie įkūrė privačias įmones. Vienos jų – UAB „Auguva“ – direktoriumi tapo ir Eugenijus.

GERIAUSI METAI. Ar jubiliatas Lietuvoje buvo geriau žinomas kaip chemikas ar kaip sportininkas?

„Ir klausti nereikia, žinoma, kaip sportininkas, – iš karto atsako jis. – Mokslas nebuvo tokia populiari sritis kaip sportas. Levicką kaip sportininką pažino gerokai gausesnė auditorija nei Levicką kaip chemiką, galvaninių procesų technologijų specialistą. Nors, kita vertus, Rusijos rinkoje mano pavardė buvo labai gerai žinoma“, – sako Eugenijus.

Jubiliatas didžiajam irklavimui atidavė 12 metų, o SSRS rinktinei atstovavo penkerius metus. Į SSRS rinktinę pateko 1963 m. ir dabar pripažįsta, kad tai buvo patys gražiausi jo kaip irkluotojo metai. Nebuvo jokio spaudimo, irklavo lietuviškoje keturvietėje valtyje be vairininko. Tik likus dviem mėnesiams iki Tokijo olimpinių žaidynių jiems vietoj Jono Motiejūno buvo „įpirštas“ Jurijus Sasas. Bet jis prie lietuviškos įgulos nepritapo, ir į valtį buvo sugrąžintas lietuvių irkluotojas.

„Jonas keturis mėnesius praleido krante ir tai labai atsiliepė mūsų pasirodymui per olimpines žaidynes. Guodžiau save, kad ne visiems lemta tapti čempionais, nugali tik patys stipriausi ir ištvermingiausi. Mes tuo metu nebuvome pajėgūs aplenkti Vokietijos ar Italijos įgulų, tačiau galėjome pelnyti sidabro medalius. To padaryti neleido metodinės klaidos“, – dabar sako jubiliatas.


 

SUGRĮŽIMAS. Pradėjus šlubuoti širdžiai, E. Levickas 1967 m. buvo priverstas atsisveikinti su didžiuoju irklavimu. Bemaž 15 metų jis nesėdo į valtį, irklavimas jo nedomino. Savo malonumui pradėjo žaisti tenisą, važinėjo į kalnus slidinėti, nusipirko irklavimo treniruoklį. Tačiau 1989 m. vėl sugrįžo į irklavimą. Tik į mėgėjų – senjorų.

„Pradėjau vėl treniruotis su buvusiais kovų bendražygiais: Celestinu Juciu, Vytautu Briedžiu ir broliu Romualdu. Irklavimas man tapo ne medalių siekimas, o poilsis, susitikimas su senais draugais, irkluoti kaip mėgėjui buvo didelis džiaugsmas. Pasiekiau ir pergalių, triskart su draugais per pasaulio veteranų čempionatus pelniau sidabro medalius“, – sako Eugenijus, kuris iš viso dalyvavo šešiuose pasaulio veteranų čempionatuose.

Su E. Levicko ir jo draugų sugrįžimu atgimė ir Lietuvos veteranų, dar vadinamų senjorais, irklavimas. Dabar mūsų irkluotojai aktyviai dalyvauja pasaulio senjorų čempionatuose. Eugenijus pamėgo ir pramoginį irklavimą – ilgalaikes keliones upėmis, kurios labai suartina žmones.

Iš Eugenijaus gyvenimo ir šiandien neišbrauktas kalnų slidinėjimas bei tenisas. Kasmet su žmona ekonomiste Regina, dabar – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos darbuotoja, vieną savaitę važiuoja slidinėti į Italiją. O į Ignaliną vengia važiuoti ir sako, kad po Italijos trasų ten nėra ką veikti.

Tenisą žaidė dešimt metų, bet kai pradėjo skaudėti koją, padarė pertrauką ir dabar trečius metus vėl ima raketę į rankas. Žiemą treniruojasi SEB arenoje, o vasarą važiuoja į kaimą netoli Aukštadvario, kur kaimynystėje yra teniso aikštelė. 
 
TEISĖJAS. 1988 m. E. Levickas tapo tarptautinės kategorijos irklavimo teisėju, teisėjavo per pasaulio čempionatus, Atlantos olimpines žaidynes. Olimpines žaidynes matė dar du kartus: kaip Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas buvo Barselonoje, o kaip Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentas – Pekine.

Eugenijus neslepia, kad irklavimas labai pasikeitė, palyginti su tais metais, kai pats irklavo. Padidėjo greitis, intensyvumas, pasikeitė sportinis inventorius, treniruočių metodika. Nieko nepadarysi, metai bėga...

Be Eugenijaus sunku įsivaizduoti tradicinę „Gintarinių irklų“ regatą, kurioje jis nuolat teisėjauja. Dar prieš trejus metus su senjorais sėdo į valtį ir dalyvavo veteranų varžybose, tačiau dabar tik teisėjauja. „Be irklavimo jau negaliu gyventi. Su juo suaugau ir jau niekada nesiskirsiu“, – sako Eugenijus.