Su žmonėmis reikia mokėti dirbti

Balandžio 4 d. 60 metų jubiliejų švenčia Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas, ilgametis „Žalgirio“ sporto draugijos viceprezidentas, o dabar – draugijos generalinis sekretorius Algis Vasiliauskas

Kaip vertinate savo metus?
Nieko negaliu pasakyti apie savo metus, nes visai nejaučiu jų naštos. Turiu mėgstamą darbą, daug draugų, idėjų, dirbu gerame kolektyve. Jaučiuosi gerai, labai džiaugiuosi, kad šį gyvenimo tarpsnį dirbau su sporto žmonėmis. Sportas – išskirtinė visuomenės veiklos sritis, jame daug geranoriškų dalykų – tokio bendravimo, bičiulystės kitoje veiklos srityje tikrai nepajusi.

Ir neteisus tas, kuris sako, kad sportas – tai vien medaliai, taškai, rezultatai. Tai – visas, sakyčiau, neprastas ir labai įdomus, gyvenimas. Malonu dirbti su žmonėmis, kurie kupini ryžto, turi savo tikslą ir pasiaukojamai siekia rezultato bei jį gali parodyti kitiems. To dažnai pasigendame kitose veiklos srityse.

Ar daug iš tų 60 metų atidavėte savo sportiniam gyvenimui?
Mano gyvenimas nuo mažens susietas su sportu. Turbūt visas Lietuvos jaunimas „praėjo“ sporto mokyklas. Mes šokinėjom į vandenį, boksavomės (treniravausi pas puikų bokso trenerį Juozapą Kęstutį Patamsį), o ilgiausiai – nuo 12 iki kokių 21 metų – užsiėmiau jojimu, specializavausi konkūruose. Mane treniravo puikus treneris Jonas Balčius. Tada buvo visai kitokios sąlygos nei dabar.

Aplinkui buvo visa plejada garsių raitelių, į kuriuos mes, jaunesnės kartos sportininkai, lygiavomės. Nelengva buvo derinti mokslą (studijavau Vilniaus universitete teisę) su sportu, bet pasirinktas studijas sėkmingai baigiau. Tačiau su žirgais jau negalėjau skirtis – kartkartėmis savaitgaliais ar po darbo vakarais vis dar nuvažiuodavau į Riešės žirgyną pajodinėti.

Kiek metų dirbate sporto organizatoriumi ir vadovu?
Turbūt 1976 m. šviesaus atminimo mokyklos direktorius Algis Čiurinskas, su kuriuo buvau gerai pažįstamas, man pasiūlė dirbti tuometėje „Nemuno“ sporto draugijoje. Buvau Respublikinės jojimo sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. Mokyklos raiteliai rodė labai gerus rezultatus, ilgą laiką Sovietų Sąjungoje tai buvo geriausia jojimo mokykla ir jai buvo suteiktas olimpinio rezervo statusas. Mokyklą garsino tokie prityrę raiteliai kaip Zigmas Šarka ir Edmundas Klimovas, buvo puikus trenerių kolektyvas.

Vėliau gavau pasiūlymą vadovauti „Nemuno“ sporto draugijos Kompleksinei vaikų ir jaunių sporto mokyklai. Dirbau iki tol, kol buvo sujungtos „Nemuno“ ir „Žalgirio“ sporto draugijos ir prasidėjo joms priklausančių mokyklų likvidavimas, nes jos esą buvo SSRS reliktas, o sportą reikia plėtoti klubuose. Visi labai norėjo laisvės ir manėme, kad išgyvensime iš klubo narių įnašų.

Tačiau gyvenimas parodė ką kita. Buvome priversti sugriauti tai, ką užsienis iš mūsų buvo nukopijavęs. Vien tik žalgiriečiai savo mokyklose turėjo 17 tūkst. sportininkų. Tačiau nieko nepadarysi, toks buvo laikas, ir ne vien sporto darbuotojai dėl to kalti.

Kiek laiko dirbote „Žalgirio“ sporto draugijos viceprezidentu?
Nuo 1992-ųjų iki šių metų. Savo laiku teko viską daryti, bet nebuvo labai sunku. Dabar jau turiu ir pagalbininkų. Trečiai kadencijai, jau dešimt metų, vadovauju ir Lietuvos asociacijai „Sportas visiems“, taip pat esu Lietuvos futbolo federacijos Apeliacinio komiteto pirmininkas. Kartais tenka nagrinėti futbolo komandų prašymus leisti dalyvauti Lietuvos čempionate ar renginiuose, priimti sprendimus dėl pažeidimų, iškyla klausimų dėl licencijavimo taisyklių ir kt.

Kiekvienas darbas, kurį darau, savotiškai įdomus, jam reikia jėgų ir dėmesio, atsidavimo, supratimo. Negaliu sakyti, kad darbas sunkus ar lengvas. Jis su žmonėmis niekada nebūna lengvas. Su žmonėmis reikia mokėti dirbti, nes sportą neprastai visi išmano. Reikia mokėti nepadaryti ir savo klaidų, kurių kartais neišvengi. Su tuo būna sunku apsiprasti, suvokti, kad tavo mintyse, veiksmuose jų yra padaryta. Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, jeigu suprantu, kad esu neteisus, dėl klaidų labai jaudinuosi.



Kaip sekasi tempti asociacijos „Sportas visiems“ vežimą, kuriame – net 17 sporto organizacijų?
Šia veikla užsiima ir mūsų „Žalgiris“. Asociacijoje reikia dirbti tik koordinacinį darbą. Visi Asociacijos nariai dirba sporto visiems darbą, tik skirtingose veiklos srityse. Tarybos nariai paprastai yra tų asociacijų vadovai. Dėl bendrų veiksmų, priemonių, tikslų, uždavinių nėra sunku sutarti, nes dirbu su profesionalais, mokyti nėra ką.
Tiesiog reikia tartis ir nuspręsti. Asociacijoje „Sportas visiems“ generaliniu sekretoriumi dirba idėjų ir energijos nestokojantis Algimantas Jucevičius, kuriam tenka didelis krūvis. Prieš kelerius metus pasikeitė Sporto departamento požiūris į sporto visiems judėjimą, buvo pagerėjęs finansavimas.

Visada sakiau, kad sėdime vienoje valtyje – masinis, neprofesionalų ir didysis sportas yra vieno medžio šaknys. Nebus profesionalų sporto – nebus į ką lygiuotis, jaunimas nenorės eiti į sporto bazes. Nebus šeimose sveiko požiūrio į sportą, vaikai negyvens sveikai. Labai svarbu, kad ir tėvai užsiimtų kūno kultūra, suprastų sveikos gyvensenos reikšmę.

Pasižiūrėjus į kai kurias ataskaitas ir pamačius, kiek savivaldybės skiria lėšų kūno kultūrai ir sportui, pasidaro liūdna ir graudu. Sporto departamentas skiria nemažai pinigų seniūnijų sporto žaidynėms – tai džiugina. Reikėtų pakeisti savivaldybių požiūrį į kūno kultūrą ir sportą. Pamažu reikalai taisosi, kasmet seniūnijų sporto žaidynėse dalyvauja vis daugiau komandų ir sportininkų. Ta veiklos sritis buvo nepelnytai pamiršta, o ji miestų ir rajonų gyventojams labai reikalinga.

Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį gyvenimą. Koks jūsiškis?
Niekuo nesiskundžiu – turiu žmoną Reginą, dirbančią Visuomenės sveikatos centre, dukrą Viktoriją, dirbančią Jungtinėje Karalystėje ir gyvenančią Londone. O aš sukuosi sporte, matyt, jame ir liksiu.

Esate didelis kalnų slidinėjimo entuziastas, ar šiemet slidės nebuvo numestos į kampą?
Ne, nebuvo. Didelio kalnų slidinėjimo entuziasto Algimanto Kepežėno ir Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos dėka pamėgau šią sporto šaką, nors vaikystėje ir jaunystėje irgi teko slidinėti, ir gana aktyviai. Dabar jau 12 metų visada kur nors išvažiuoju paslidinėti. Šiemet su Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija buvau išvažiavęs į Austriją.

Tai, kaip aš sakau, būna „apšilimo dienos“ – Lietuvoje sniego dar nebūna, o ledyne galima slidinėti visus metus. Kasmet važiuoju slidinėti ir į Ignaliną. Dabar ten jau malonu praleisti laisvalaikį, yra ką veikti – kitos trasos, gerai dirbantys keltuvai, malonūs darbuotojai, kurie bet kada gali ateiti į pagalbą. Ignalinos sporto bazė jau yra gera.

O kaip jaunystėje pamilti žirgai?
Kiekvieną kartą vis pagalvoju, kad štai imsiu ir važiuosiu į bazę pajodinėti. Manau, kad gal šį pavasarį reikės tai padaryti. Jojimas sveikatai tikrai nekenkia, labai lavina nugaros raumenis, visą kūną. Dabar jojimo sportas jau ne toks, koks buvo anksčiau, jis pasikeitė iš pagrindų ir tapo brangia sporto šaka.