Tikėjosi sunkesnio sezono

Šiaulių „Gintros-Strektė-Universiteto“ žolės riedulininkės uždarų patalpų sezoną baigė apgindamos Lietuvos čempionių vardus. Sėkmingai komanda pasirodė ir vasario paskutinėmis dienomis Vokietijoje vykusiose Europos uždarų patalpų Čempionų taurės varžybose, kuriose šiaulietės buvo ketvirtos. Tai leido išsaugoti vietą elitiniame divizione.
 
„Gintra“ grupės etape 5:2 įveikė Italijos „Lorenzoni“, 5:3 – Ukrainos „Sumchanka“, tačiau 1:5 pralaimėjo šeimininkėms „TSV Manheim“ riedulininkėms. Pusfinalyje šiaulietės po atkaklios kovos, kuriai prireikė pratęsimo, 4:5 turėjo pripažinti Smolevičių „Viktorijos“ (Baltarusija) pranašumą. Pralaimėjimas patirtas ir rungtynėse dėl trečios vietos – rezultatu 2:4 olandų „Kampong“ klubui.

Čempionų taurės varžybose taip pat dalyvavo Ispanijos „Terrasa“ ir Šveicarijos „Rottweiss Wettingen“ komandos. Čempionių titulą iškovojo vokietės – „TSV Manheim“ finale 3:2 palaužė Smolevičių riedulininkes, nors po pirmojo kėlinio buvo atsilikusios 0:2.

„Uždarų patalpų sezonas baigėsi, bet jau vyksta pasiruošimas lauko sezonui. Pirmą kartą dalyvausime Draugystės turnyre, kuriame taip pat dalyvaus pajėgiausi Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos klubai. Tai bus pirmas toks turnyras. Jis prasidės balandžio pabaigoje ir vyks trimis ratais – pirmas turas bus žaidžiamas Ukrainoje, antras – Šiauliuose, baigiamasis – Minske. Iš pradžių norėta, kad turnyras būtų didesnis, bet, kadangi jis debiutinis, nuspręsta apsiriboti keturiomis valstybėmis. Norisi tobulėti, nes verdant vien savo sultyse į priekį žengti sunku, o varžybų Europoje mažoka“, – pasakojo „Gintros“ vyriausiasis treneris Vaidotas Vaičeliūnas.

Treneri, kaip „Gintrai“ klostėsi Lietuvos uždarų patalpų čempioniatas?
Lietuvos čempionatą laimėjome kaip niekad lengvai. Prieš tai dauguma čempionatų būdavo įtempti, dažniausiai viskas spręsdavosi paskutiniuose turuose. Šįkart viskas jau buvo aišku po antrojo rato. Galima sakyti, paskutiniajame rate tik taškus ant „i“ reikėjo sudėti. Tikėjomės sunkesnio sezono.

Kodėl nebuvo tos intrigos? Kaip žinia, pagrindinės konkurentės Vilniaus „HFTC–Tauras“ ekipos gretose rungtyniauja vyresnės žaidėjos – ar tai savotiškas įspėjimas šiai komandai, kad ji sensta ir jai būtina atsinaujinti?

Galbūt ir tai yra tiesa, tačiau pagrindinis dalykas, nulėmęs mūsų pergalę, manau, yra tas, kad šįkart į uždarų patalpų sezoną pažiūrėjome kaip niekad profesionaliai. Samdėme fizinio parengimo trenerį, ko anksčiau nedarydavome. Visąlaik patys ruošdavome, tačiau nutarėme, kad jau išaugome iš tų marškinėlių. Komandą turi ruošti profesionalai, kad varžybose galėtume startuoti visu pajėgumu. Manau, tai ir nulėmė. Nebuvo kur suklupti. Neslėpkime – šiandien mes esame geresni.



Europos klubų čempionate įveikėte italų klubą, kuri planavote įveikti, ir puikiai pažįstamas varžoves – ukrainietes. Ko pritrūko iki medalių?
Pusfinalyje tiesiog pritrūko sėkmės. Paskutinį metimą varžovės atliko jau pasibaigus laikui. Pirmavome 4:3, tačiau likus kelioms sekundėms prasižengėme, ir buvo skirtas mažasis kampinis. Mažąjį kampinį žolės riedulyje leidžiama atlikti ir pasibaigus laikui. Deja, praleidome įvartį. Jei būtume apsigynę to mažojo kampinio metu, būtume žaidę finale. Pratęsime žaidžiama iki auksinio įvarčio, ir mes pralaimėjome.

Mūsų komanda – labai jauna. Vyriausiai žaidėjai – vos 23 metai. Po pralaimėjimo pusfinalyje komanda palūžo morališkai. Psichologiškai komanda dar nėra tiek užsigrūdinusi, kad galėtų lengvai  atsitiesti po tokio skaudaus pralaimėjimo. Tai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi pralaimėjimą ir mažajame finale.

Vadinasi, apetitas kyla bevalgant – juk komandai buvo keliamas tikslas tiesiog išlikti elitiniame divizione, tačiau patekę į pusfinalį jau galvojote apie finalą?
Tikėjomės. Ketvirtą vietą kiek anksčiau jau esame iškovoję. Neturėjome ko prarasti, todėl ėjome drąsiai. Tikėjomės, kad kažkada lazda turi iššauti. Nedaug trūko. Garbingai kovojome, patys varžovai pripažino, kad Fortūna atsisuko į juos.

Esate nusivylę?
Ne, sezonu esame patenkinti. Kėlėme uždavinį išlikti stipriausių komandų šešetuke. Beveik jau nėra kam iškristi – visos komandos senbuvės, visos elitinės. Taigi rezultatu esame patenkinti. Konkurencija tarp A diviziono komandų – milžiniška. Ispanės pernai buvo antros, o šiemet liko tik penktos. Ukrainos klubas, kurio pagrindu sudaryta šalies rinktinė dalyvavo pasaulio čempionate, liko tik šeštas... Tai byloja apie milžinišką konkurenciją.

Užimdami ketvirtą vietą pakartojote geriausią klubo rezultatą, tiesa?
Taip. Kai 2004 metais užėmėme 4 vietą, sakėme, kad tai fantastinis rezultatas. Metai bėga, bet,  pasirodo, jį pakartoti galima.

Bet juk visada yra noras kilti aukščiau. Ko gero, prieš septynerius metus užėmę 4 vietą tikėjotės po metų pakovoti dėl medalių. Bet tai iki šiol nepavyko. Kodėl?
Taip, tuo metu galvojome, kad kitąmet startuosime dar sėkmingiau. Tačiau kitąmet mūsų gretos praretėjo. Moterys yra neprognozuojamos – tai išteka, tai išvažiuoja... Šiemet vėl tos pačios mintys kyla. Jei komanda liks, kitąmet kabinsimes į medalius. Bet kaip tą komandą pavyks išlaikyti, labai sunku prognozuoti. Štai Jūratė Juodytė ir Ramunė Petrauskaitė vėl išvyks į Belgijos „Liege“ klubą. Po kelių mėnesių žada sugrįžti ir pagelbėti Lietuvos čempionate, bet, deja, Europos klubų varžybose negalės padėti, nes ten atstovaus belgų klubui.

Ką iš žaidėjų, rungtyniavusių Europos klubų čempionate, išskirtumėte?
Tvirtai gynyboje sužaidė Donata Dildaitė. Kaip visada, puikiai žaidė Ramunė Petrauskaitė,  Simona Grubliauskaitė, Jūratė Juodytė ir Ina Kenstavičiūtė. Vis dėlto šįkart būtų galima išskirti Viktoriją Vileikytę, kuri buvo pripažinta geriausia turnyro vartininke. Kaip sakau, išmušė jos valanda. Jai šiemet sukaks 24 metai, bet ji yra vyriausia mūsų komandos žaidėja.

Vadinate komanda jauna, tačiau ta branda, galima sakyti, ateina. Tai leidžia tikėtis dar geresnių rezultatų?
Taip, bet svarbiausia, kad jos išliktų žolės rieduly. 25-26 metų riedulininkės būna pačiame pakilime, kai ir fizinės, ir mentalinės savybės pasiekia geriausią formą. Bėda ta, kad būdamos 23–24 metų dauguma riedulininkių baigia sportuoti. Tai amžius, kai merginos baigia mokslus, pradeda ieškotis darbų, kurti šeimas. Mūsų sportas, kaip ir daugelis sporto šakų Lietuvoje, išskyrus krepšinį, nėra toks profesionalus ir finansiškai tvirtas, kad galėtume išlaikyti merginas sporte, todėl nuolat gyvaname nerime, neturime jokių prognozių į priekį.

Ar Šiauliuose yra jaunų perspektyvių riedulininkių? Ar dabartinės lyderės turėtų pamainą, jei įvyktų blogiausia ir dauguma jų pasitrauktų iš riedulio?
Gabaus jaunimo tikrai yra. Bus kam papildyti „Gintrą“. Mūsų pagrindinė kalvė – „Klevo“ sporto mokykla. Pasiimame geriausias jų žaidėjas. Taip pat yra Kelmės sporto mokykla, tiesa, su kuria anksčiau glaudžiau bendravome. Pastaruoju metu daugelis Kelmės talentų važiuoja į Vilnių. Mes nieko prieš – svarbiausia, kad žaidėjos neprapultų.