Ar Vilniaus sportas grius ant šono?

Vilniuje vyksta diskusija, kaip geriau reorganizuoti miesto sporto mokymo įstaigas: ar vietoje dabar veikiančių 10 sporto mokyklų įkurti Sportininkų ugdymo centrą su šešiais skyriais, ar dalį mokyklų sujungus palikti penkias atskirai veikiančias įstaigas?

Dešimtyje Vilniaus sporto mokyklų dabar sportuoja 4520 moksleivių, juos ugdo 226 treneriai–sporto mokytojai, dirba 139 administracijos ir techninio personalo darbuotojai. Reorganizavus SMĮ, planuojama panaikinti 89 etatus (daugiausia ūkinio ir administracinio personalo). Miesto sporto įstaigų vadovų iniciatyva nuo š. m. sausio 2 d. siūloma sumažinti 61 administracijos ir techninio personalo darbuotojų etatus, taip sutaupant apie 1,3 mln. darbo užmokesčio fondo.

Aistros verda nuo 2009 m. spalio 26 d., kada buvo parengtas sporto mokymo įstaigų pertvarkymo modelis. Sportininkų ugdymo centrui įkurti nepritaria Sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos olimpinis sporto centras, nemažai sporto šakų federacijų, Vilniaus sporto bendruomenė. Jų nuomone, sporto mokyklų reorganizacija būtina, siekiant mažinti mokyklų valdymo išlaidas, racionaliai naudojant finansinius, materialinius ir žmogiškuosius resursus.

ALTERNATYVA. Vilniaus savivaldybės tarybos narių – Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininko Algirdo Griciaus ir mero patarėjo, VGTU  profesoriaus Povilo Tamošausko iniciatyva buvo organizuota darbo grupė, kuri parengė alternatyvų SMĮ pertvarkos projektą.

Praėjusį pirmadienį Vilniaus savivaldybės posėdžių salėje susirinko sporto mokyklų vadovai, treneriai, sporto bendruomenės atstovai, sportininkų tėveliai, kuriems buvo pristatyti abu miesto SMĮ reorganizavimo modeliai. Vos 10 minučių susitikime užtrukęs miesto vicemeras Gintautas Babravičius (po savo kalbos jis išskubėjo į komandiruotę užsienyje) teigė, kad iš šio posėdžio išvados nebus padarytos. Tai – tiktai proceso pradžia, o ne pabaiga.

Savivaldybės vicemeras neslėpė nuostabos dėl didelio pasipriešinimo įkurti  Sportininkų ugdymo centrą. „Per 20 metų tai buvo pats skaidriausias projektas. Buvo daug konsultacijų, skaidrių sprendimų. Pertvarkos esmė – turėti vieną centrą. Tačiau yra ir kitų nuomonių“, – kalbėjo G. Babravičius.

Tačiau Vilniaus sporto bendruomenės žmonės galvoja kitaip. Jų neįtikina, kad įkurti sporto centrai Lietuvoje pasiteisina. Dauguma trenerių girdėjo Kauno, Panevėžio, Šiaulių kolegų nuomones, jog centrų įkūrimas – ne pasaulio bamba, kad tiems centrams kuo toliau, tuo sunkiau gyventi, išryškėja daugiau neigiamų pusių, nei teigiamų.

REIKALINGA. Kad Vilniaus mieste sporto mokymo įstaigų reorganizacija reikalinga, – niekas neabejoja. Kad reikia optimizuoti sporto mokyklų tinklą, mažinant ūkinį ir techninį personalą, išnaudojant materialinius išteklius – irgi visi pritaria. Tačiau vilniečiams iškyla daug klaustukų: ar įkūrus centrą bus išsaugotos sporto bazės ir ar nebus atleisti treneriai, kokie centro prioritetai - masiškumas ar meistriškumas ir kt.

Ne vienas yra įsitikinę, kad įkūrus Sportininkų ugdymo centrą, klestės miesto futbolas, kuriam bus skiriami patys didžiausi pinigai ir sudarytos išskirtinės sąlygos, o kitos sporto šakos egzistuos tiktai tarp kitko. Todėl Vilniaus sporto mokyklos ir pradėjo kovoti dėl išlikimo, dėl savo ateities.

Jų projekte – SUC turėtų būti šeši skyriai: salės sporto žaidimų, vandens ir žiemos sporto šakų, dvikovių ir ciklinių sporto šakų, kitų sporto šakų, organizavimo ir sporto bazių bei sporto ir masinių renginių skyriai. Centre būtų plėtojamos 36 sporto šakos. 



DARBO GRUPĖ. Vienas iš alternatyvios programos iniciatorių P.Tamošauskas kategoriškai prieš tokio centro įkūrimą.  „Sporto mokyklų žaliava – vaikai, jaunimas. Jų negalima perdirbti, panaudoti kaip naftos, metalo ar programinės įrangos produktų. Čia „gamybos” procesas paremtas tarpasmeniniais santykiais, kurie sunkiai valdomi ir nenuspėjami“, –  kalbėjo P. Tamošauskas.

Jie sudarė darbo grupę, kurioje – prityrę sporto specialistai: Lietuvos olimpinio sporto centro direktoriaus pavaduotojas Arūnas Kazlauskas, savivaldybės tarybos nariai A. Gricius ir P. Tamošauskas, KKSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Evaldas Skyrius, LTOK Olimpinio švietimo direkcijos direktorius Algimantas Gudiškis, Lengvosios atletikos mokyklos direktorius Rimantas Kalibatas ir treneris Kęstutis Šapka bei „Tauro“ sporto mokyklos direktorius Juozas Pilkauskas. 

Išanalizavusi padėtį, ši darbo grupė siūlo panaikinti Vilniaus olimpinį sporto centrą, optimizuoti sporto mokyklų tinklą, mažinant ūkinį ir techninį personalą, tačiau nejungiant sporto mokyklų į centrą. Šioms įstaigoms paliekamas tas pats sporto mokymo įstaigų statusas. Naujai įsteigtos SMĮ  įsikuria tose pačiose patalpose, o keturių panaikintų SMĮ treneriai ir sportininkai perkeliami į penkias sustambintas SMĮ, tiktai  Futbolo mokykla prijungiama prie VŠĮ Vilniaus futbolo akademijos, kurios dalininkė yra savivaldybė. Vilniaus šaškių ir šachmatų mokykla pertvarkoma į sporto klubą ir lieka tose pačiose patalpose.

"Sporto mokyklų tinklo optimatizavimas – svarbus įvykis miesto sportiniame gyvenime. Naujai steigiamų SMĮ tikslas – įtraukti kuo daugiau sportui gabių vaikų į sportinę veiklą. Į sporto mokyklas turėtų patekti vaikai, praėję atranką. Po reorganizacijos visos sutaupytos lėšos bus skiriamos papildomiems etatams sporto ir bendrojo lavinimo mokyklose įsteigti.

Penkios sporto mokyklos rengtų 33 sporto šakų sportininkus, kurių didžiąją dalį (57,5 proc.)  sudarytų svarbiausių strateginių sporto šakų atstovai. Sporto centras numato kultivuoti daugiau, net 36 sporto šakas. Manau, kad miestui tai tikrai per didelis sporto šakų skaičius. Taupymo tikslais, būtų galima apsiriboti 19-20 sporto šakų plėtojimu. Kitos nestrateginės sporto šakos galėtų būti praktikuojamos sporto klubuose“, – kalbėjo  P. Tamošauskas.

NEBALSAVO. Beveik visi diskusijose dalyvavę pasisakė prieš centro įkūrimą ir pritarė siūlymui, jog geriausias variantas – sporto mokyklų sustambinimas. Nemažai klausimų abiems pranėšėjams turėjo Seimo narys Vydas Gedvilas. „Sportas visiems“ asociacijos prezidentas Algis Vasiliauskas yra tos nuomonės, kad centro įkūrimas – tai Vilniaus sporto vertimas ant šono, miesto sporto gėda. Jis pasiteiravo V. Dastiko, kokia darbo grupė rengė Sportininkų ugdymo centro įkūrimo koncepciją, tačiau nesulaukė  atsakymo ir neišgirdo jokių pavardžių, kas toje grupėje dirbo.
„Tai gal balsuojame, kuris variantas miesto sporto bendruomenei yra labiausiai priimtinas?, – pasiūlė A. Vasiliauskas. Tačiau išgirdo V. Dastiko atsakymą: „Jūs nesate delegatai, kad reikėtų balsuoti“.

„Tauro“ sporto mokyklos direktorius J. Pilkauskas piktinosi, kad miesto savivaldybė mokyklos sportininiam darbui neskiria nė lito, gelbsti sportininkų tėvėliai. Krepšinio mokyklos direktorius Antanas Naruševičius skundėsi, kad mokykloje jau atjungti telefonai, tuojau nebus ir vandens, dujų. „Kaip gali sugrįžti tėvų surinkti pinigai?“, – klausė jis.

Lengvosios atletikos mokyklos direktoriaus pavaduoja Zita Tindžiulienė apgailestavo, kad iš penkių stadionų Vilniuje teliko vienintelis „Vingio“ stadionas, kuriame gali treniruotis lengvaatlečiai. „Pirmiauais susirūpinkite miesto sporto baze, o po galvokite apie sporto mokymosi įstaigų reformą“, – sakė Z. Tindžiulienė.

Lietuvos olimpinio sporto centro direktoriaus pavaduotojas Arūnas Kazlauskas  kalbėjo apie tai, kad nėra patvirtinta miesto sporto plėtojimo programa, ilgalaikė strategija, todėl ir iškilo tiek daug klaustukų. Sportininkų ugdymo centras „susvyravo“, miesto sporto bendruomenė toliau kovoja už sporto mokyklų sustambinimą, kur daugiau garantijų, jog išliks sporto šakos, joms bus skiriamas finasavimas, darbo vietas turės treneriai. Kaip viskas rituliosis toliau, spręs savivaldybės taryba.