"Snaigės" dalyvių amžius – nuo 3 iki 83 metų

Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius A. Jucevičius nepamena kitos tokios žiemos kaip ši, kai tradicinius „Snaigės“ žygius Vilniuje ir sostinės apylinkėse buvo galima pradėti jau pirmą gruodžio sekmadienį.
 

„Šiemet jau spėjome surengti 15 žygių. Tad sezonas – rekordinis, nes tikimės slidinėti ir visą kovą. Kaip ir pastaruosius dvejus metus“, – paaiškino A. Jucevičius.
 

Patyręs keliautojas artėjantį savaitgalį slidinėjimo mėgėjus kviečia į Verkius. O per ilgąjį savaitgalį, kuris prasidės kovo 11 d., žygio dalyviai suks į Minską, prie Senasalio. Ten gali tekti keliauti ir vėliau.
 

„Ten – anomalija. Visur kitur sniego jau nebūna, o prie Senasalio pilna“, – teigė A. Jucevičius.
 

Slidinėjimo žygių siela vadinamą sporto entuziastą džiugina ir tai, kad šiemet jis jau įteikė daugiau nei 300 „Snaigės“ ženklelių. Toks ženklelis atitenka tiems, kurie nuo metų pradžios iki sezono pabaigos sudalyvauja mažiausiai penkiuose žygiuose.
 

Kiek iš viso žmonių renkasi į „Snaigės“ žygius? – paklausėme A. Jucevičiaus.
Į tris žygius susirinko daugiau nei tūkstantis dalyvių. Žmonių psichologija tokia – pažiūri pro langą ir, jei gatvė šlapia, pamiršta slidinėjimą.
 

Vis dėlto šiemet mums sekėsi. Buvo situacijų, kai šeštadienį lijo, o sekmadienį – puikiausias oras. Tik dalyvių susirinkdavo kokie 400.
 

Tiesa, nuotraukose negalime užfiksuoti masiškumo, nes žmonės renkasi ne vienu metu. Tai gerai, kitaip trasose susidarytų spūstys. Vieni ateina 10 valandą ryto, kiti – net po pietų. Tad trasoje nuolat būna slidininkų. Anksčiau penkių ar net pusės šešių vakaro nesame išvažiavę.
 

Ši žiema išsiskyrė dideliu šalčiu. Ar tai neatbaidė slidininkų?

Kad ir kaip būdavo šalta, vidury dienos žemiau –12 laipsnių termometro stulpelis nenukrisdavo. Žinoma, kai sekmadienį anksti ryte žymėdavome trasą, sukabindavome plakatus, būdavo šaltoka. Bet dieną oras sušildavo.
 

 

Kokio amžiaus slidininkai renkasi į „Snaigės“ žygius?

Nuo 3 iki 83 metų. Yra nemažai 4 ar 5 metų vaikų, kurie jau patys šliuožia, o ne tėveliams ant kupros ar rogutėse. Trasą įveikė net 3 metų vaikas. Tai šių metų rekordas.
 

Trumpiausia „Snaigės“ distancija – 4 kilometrai. Bazinė – 8–10 kilometrų. Būna ir ilgesnių – nuo 15 iki 18 kilometrų. Į mūsų žygius ateina ir sportininkų. Jie trasą apsuka net kelis ratus.
 

Labiausiai pasigendame, kaip juokais galima pavadinti, prarastosios kartos – moksleivių ir studentų. Jie randa kitų užsiėmimų. Aktyviausi – seneliai ir vaikaičiai. Yra šeimų, kurių kelios kartos dalyvauja „Snaigės“ žygiuose.
 

Pavyzdžiui, Ričardas Panavas mano akyse užaugo. Kai buvo mažas, ateidavo su savo tėveliu. Patiko, pradėjo treniruotis rimtai, tapo olimpiečiu. Dabar jis ateina su vaikais, kuriuos treniruoja. Ir net pasirenka auklėtinių iš žygio dalyvių.
 

Koks slidininkų inventorius – naujas ar ateina žmonių ir su senomis medinėmis slidėmis?

Su senomis – tik vienas kitas veteranas. Dauguma jau su plastikinėmis, kurios ne taip reaguoja į sniego dangos permainas. Tad daugiau yra naujoviško inventoriaus.
 

Mums kartais priekaištauja, kad vėžė nelabai kokybiška. Bet juk mūsų idėja yra žygiai. Aš, kaip keliautojas, noriu parodyti žmonėms gražias vietas. Esame visuomenininkai. Pats žygiams galiu skirti tik savaitgalius, kai nereikia eiti į darbą.
 

Ar būna vietų, kur trasas įrengiate pirmą kartą?

Galėčiau pridaryti daugybę maršrutų. Bet didžiausia bėda – nėra kur palikti automobilių, kurių kartais būna apie 600.
 

Kažkada darydavome ištisinius maršrutus. Pradėdavome vienoje vietoje, baigdavome kitoje. Tada – į troleibusą ar autobusą ir namo.
 

Dabar visi atvažiuoja su automobiliais, todėl tenka rinktis vietas, kuriose jiems yra pakankamai vietos. Žinoma, patogu, nes gali persirengti, prisėsti, palaukti kitų šeimos narių. Tai mus verčia daryti trasas, kurių startas ir finišas – toje pačioje vietoje.