Negalia išpildė svajonę apie olimpiadą

Geriausia 2010-ųjų sportininke su judėjimo negalia pripažinta pasaulio rekordininkė lengvaatletė Ramunė Adomaitienė tvirtai taria: sportas jai – visas gyvenimas. 1997-aisiais įvykusios avarijos metu R. Adomaitienė neteko vyro, o pati visam gyvenimui liko neįgali.
 
Tačiau ryžto ir noro sportuoti avarija iš klaipėdietės neatėmė. Ji skina laurus tarptautinėse varžybose bei uostamiestyje dalijasi patirtimi su jaunaisiais lengvaatlečiais.

Šių metų sausį Naujojoje Zelandijoje vykusiose neįgaliųjų planetos lengvosios atletikos pirmenybėse R.Adomaitienė šuolių į tolį rungtyje nuskriejo 4 metrus 64 centimetrus ir, pagerinusi planetos rekordą, aplenkė visas trylika varžovių. Be to,lietuvė iškovojo bronzą ieties metimo rungtyje.

Ką Jums reišia geriausios sportininkės apdovanojimas?
Malonu, kad esu išrinkta, bet daug reikšmės tam neteikiu. Noriu įdėti dar daugiau darbo ir pasiekti didesnių aukštumų.

Kokių?
Negaliu sakyti, kad pasaulyje ar Europoje, bet turiu savo rezultatus, prie kurių noriu priartėti, kuriuos esu sau nusistačiusi ir tikiuosi pasiekti.

Ne tik sportuojate, bet ir dirbate trenere. Ar jūsų auklėtiniai – neįgalieji?
Ne. Treniruoju sveikus žmones: vaikus, jaunimą. Rodau jiems savo pavyzdį, kad jie žinotų, jog ir žmogus su negalia gali siekti rezultatų ir tam nėra jokių kliūčių. Ir jei gyvenime kas atsitinka – kelias į sportą nėra uždarytas.

Ar tada, kai Jums nutiko nelaimė taip pat galvojote?
Po avarijos praėjo jau 14 metų. Man atrodo labai daug, nes daug vandens nutekėjo. Visą pradžia prisiminus suprantu, kad ten buvau ne aš, o tik mano šešėlis, kuris nemokėjo vaikščioti, kalbėti, nieko nesuprato. Viską pradėjau nuo A: nuo stojimosi, vaikščiojimo, kalbos – viskas buvo kaip pirmoje klasėje.



Ar buvo labai sunku grįžti į sportą?
Visai nebuvo sunku. Visas mano gyvenimas susijęs su sportu, abu mano tėvai treneriai, namie viskas sukasi apie sportą. Tik pradėjusi reablitaciją nusprendžiau, kad grįšiu. Pradėjau rytais bėgioti, kritau, ėjau, bet jau po savaitės aš sportavau. Sakiau: jei nesportuosiu, geriau negyvensiu!

Prisimenate pirmąsias savo parolimpines žaidynes?
Iki avarijos netikėjau, kad galiu kada nors sudalyvauti tokiame renginyje. Reikėjo labai didelių pasiekimų, norint patekti į olimpiadą, buvau susitaikiusi su mintimi, kad tas dalykas ne man. Bet likimas susiklostė kitaip. Tapau neįgalia, nuėjau į neįgaliųjų sportą  ir supratau, kad tai įmanoma. Patekau į parolimpines žaidynes Pekine. Tai buvo kažkas įspūdingo, man buvo per sunku, galva neišnešė tokio didelio įvykio, todėl pati save psichologiškai sužlugdžiau, nors buvau pasiruošusi labai gerai. Ten nejaučiau nei kojų, nei rankų, kūnas darė visai ką kitą nei aš norėjau ir nieko negalėjau su savimi padaryti.

Permąsčiusi tą situaciją supratau, kad vien fizinis darbas nieko nereiškia, reikia dirbti psichologiškai. Dabar samdau psichologą Klaipėdoje, jis man padeda. Jo dėka po truputį įvaldau savo psichologiją ir visai neblogai viskas pavyksta, jau drąsiai elgiuosi, dalyvauju visur.

Galvojate apie Londono parolimpines žaidynes?
Kuris sportininkas apie tai negalvoja? Kol kas Lietuvos rinktinė yra užsitikrinusi vieną vietą. Balandžio mėnesį bus paskelbti olimpiniai normatyvai, sportininkai stengsis juos įvykdyti. Tikiuosi daugeliui pasiseks, norisi, kad Lietuvos delegacija būtų didelė.