M. Thuique džiaugiasi sugrįžęs į Lietuvą

Tuomet San Paule termometro stulpelis rodė 35 laipsnius aukščiau nulio, tačiau ką tik sulauktas pasiūlymas M.Thuique privertė labiau galvoti ne apie karštį, o apie ateitį.

 

Apie galimybę sugrįžti į Lietuvą jis pirmiausia pranešė savo tėvams, merginai (lietuvei), o tada „Riterių“ klubo direktoriui Virmantui Lemežiui atsiuntė žinutę: „Ok, aš atvykstu“.

 

„Dar iki kontrakto pasirašymo aš daug bendravau su treneriu Mindaugu. Jis man leido suprasti, kad esu reikalingas komandai, o aš ir pats norėjau sugrįžti į Lietuvą ir parodyti tai, ko nespėjau  Jonavoje. Tuomet sužaidžiau per mažai rungtynių, kad galėčiau pademonstruoti visus savo sugebėjimus.

 

Dabar tam turėsiu puikiausias galimybes. Čia visi žino, koks maksimalistas yra mūsų treneris. Nei vienas žaidėjas negali atsipalaiduoti nei akimirkai, o tai veda prie aiškaus tikslo – labai gerų rezultatų. Aš laimingas, kai mane supa žmonės, kurių netenkina darbas 99 – iais procentais“, – oficialiai svetainei sakė naujasis „Riterių“ puolimo lyderis.

 

Po „Jonavos“ etapo nedaug trūko, kad brazilas atsidurtų Vilniaus „Žalgiryje“, tačiau baigiamojoje fazėje derybos nutrūko ir jis išvyko į gimtinę. Brazilijoje puolėjas pasirašė sutartį su vietos „Nacional“ klubu, kur ir žaidė prieš atvykdamas į Lietuvą.

 

„Jei ne „Riterių“ pasiūlymas, aš ten būčiau žaidęs ir toliau. Turėjau galiojančią sutartį, kurioje buvo sąlyga ją nutraukti, jei atsiras galimybė išvykti į Europą. Dėl tokio pasirinkimo nedvejojau nei vienos sekundės“, – sakė M. Thuique.

 

- Michaelai, kas pasikeitė nuo to laiko, kai palikai Jonavą?

 

- Sakyčiau, kad labai stipriai išaugo mano pasitikėjimas savimi. Jonavoje daugelis žaidėjų į mane žiūrėjo kaip į gelbėtoją. Jie tikėjo manimi, o tai labai svarbu kiekvienam sportininkui. Iš tikro, etapas Lietuvoje mane pakeitė labai stipriai.

 

- Ką radai atvykęs į „Riterius“? Kokia čia buvo pirma savaitė?

 

- Jei atvirai, buvo labai sunku. Visų pirma, dėl temperatūros ir slėgio skirtumų, man iš pradžių net kvėpuoti buvo sunku. Antras dalykas – kurį laiką aš neturėjau komandinių treniruočių, todėl mano fizinės kondicijos buvo toli gražu iki to, kokios gali būti. Trečias dalykas – sintetika. Brazilijoje ant jos neteko užlipti nei karto. Tai tokia situacija. Per penkias dienas prie visko pripratau, viskas pasikeitė ir nebeturiu dėl ko skųstis.

 

- Kaip vertini savo fizinę būklę dabar?

 

- Sakyčiau, kad esu pasiruošęs maždaug 80 procentų. Iki čempionato pradžios dar yra laiko, tuomet tikiuosi, kad jau būsiu pačiame pike.

 

- Kuo labiausiai skiriasi buvimas „Jonavoje“ ir „Riteriuose“?

 

- Didžiausias skirtumas yra žaidėjų mąstymas. „Riteriuose“ visų mintys nukreiptos yra tik į pergales. Apskritai, galvoju, kad Jonavoje žaidėjų ambicijos buvo gerokai mažesnės nei čia. „Riteriuose“, nei vienas žaidėjas, nepriklausomai nuo amžiaus, negalvoja apie tai, kad būtų galima pralaimėti. Kalbu ne tik apie rungtynes, tačiau ir apie treniruotes.

 

- Pernai „Riteriai“ savo sudėty turėjo Teremą Moffi, kuris imdavosi lyderio vaidmens, kai kitiems nesisekdavo. Ar esi pasiruošęs daryti tą patį?

 

- Neabejotinai. Jei turėsiu galimybę – tai ir bandysiu padėti komandai. Jei matysiu, kad galimybę turės kažkas kitas – pasistengsiu, kad ta galimybe pasinaudotų komandos draugas. Dabartinėje komandoje mes turime daug žaidėjų, kurie yra pakankamai kvalifikuoti, kad padėtų tiems žaidėjams, kuriems tą dieną nesiseka.

 

- Per septynerias kontrolines rungtynes „Riteriai“ laimėjo vos du kartus. Ar tai negąsdina?

 

- Žmonės per daug tai sureikšmina, nes jie nežino, nei kaip mes jaučiamės, nei kokie trenerių planai. Pavyzdžiui, paskutinėse rungtynėse su „Daugavpils“ mes visi buvome pervargę. Nesupraskite klaidingai – čia ne pasiteisinimas, o kaip tik bandymas išvengti tokių situacijų sezono metu. Juk tam ir yra kontrolinės rungtynės, kad jose išmoktumėm pamokas, kurių negalėsime kartoti prasidėjus sezonui. Aš žinau klubų, kurie laimėdavo visas priešsezonines rungtynes, tačiau prasidėjus sezonui negalėdavo iškovoti taškų.

 

- Ar per tą neilgą laiką jau turi ryšį su kažkuriuo komandos draugu, kurį suprastum iš pirmo žvilgsnio?

 

Kazla (Donatas Kazlauskas). Man atrodo, kad ne tik aš jį puikiai suprantu, bet ir jis mane.

 

- Kaip įsivaizduoji, kaip viskas atrodys po mėnesio?

 

- Svarbiausias momentas, kad mes vienas kitą dar geriau pažinsime. Galime sugrįžti prie prieš tai buvusio klausimo. Tokių žaidėjų, kuriuos jausiu vien iš žvilgsnio po mėnesio bus žymiai daugiau.

 

- Kas labiau patinka: įmušti įvartį ar atlikti rezultatyvų perdavimą?

 

- Aš puolėjas. Įvarčiai – mano gyvenimas (šypsosi). Aišku, jei aš galiu padėti komandos draugui įmušti arba jei galiu padėti komandai apsiginti nuo varžovų įvarčio, tai tą akimirką, be abejonės, tai taps svarbiausiu dalyku. Apskritai, mano svarbiausias tikslas – laimėti. Visa kita eina po to.