| Marytė Marcinkevičiūtė | 2020 m. vasario 2 d. 08:33 |
 Siųsti nuorodą
|
 Spausdinti
| Komentarai |
Gyvenimo maratonas: džiaugsmo buvo daugiau
80 metų jubiliejų švenčiantis Anatolijus Baranovas – apie savo rankomis pasigamintus batelius, pergalę gimtinėje, pasirodymą olimpiadoje.
Vasario 2 d. 80 metų jubiliejų švenčia Miuncheno olimpinių žaidynių ir 1971 m. Europos čempionato dalyvis, 1971 m. SSRS čempionas ir net 32 kartus Lietuvos čempionas bėgikas vilnietis Anatolijus Baranovas.
Jubiliato karjera įspūdinga: per Lietuvos čempionatus jis aukso medalius pelnė 1500 m, 5000 m, 10 000 m, 30 km ir maratono distancijose bei 8 km kroso trasoje.
30 km distancijoje, bėgant plentu, jis Lietuvos čempionu tapo keturis kartus ((1969, 1970, 1971, 1974, 1976), tiek pat kartų – 10 000 m distancijoje (1964, 1967, 1968, 1971) ir maratone – penkiskart (1969, 1970, 1971, 1974, 1976). Tapdavo čempionu ir prizininku vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių varžybose.
A.Baranovas keturiskart gerino Lietuvos maratono rekordus (nuo 2 val. 20 min.18,2 sek; 1967 m. iki 2 val. 15 min.16 sek; 1975).
Gerino ir Lietuvos ilgųjų nuotolių bėgimo rekordus: 15 km - 45 min. 07 sek. (1969 m.), 20 km stadione - 1 val. 00 min. 42 sek. (1967 m.), 25 km plentu - 1 val. 18 min. 52,8 sek. (1969 m.), 30 km – 1val. 34 min. 28,4 sek. (1971 m.).
Vilnietis pasižymėjo ir slidinėjimo trasose: 1962 m. jis tapo Lietuvos slidinėjimo čempionu 30 km distancijoje, o 1964 m. – estafečių 4 × 10 km varžybose.
Nors atėjo solidus jubiliejus, tačiau A. Baranovas dar vis dar sėda prie mašinos vairo, dalyvauja įvairiuose olimpiečių senjorų susitikimuose, kuriuos ypač vertina ir sako, kad su sportininkais ypač malonu susitikti ir pabendrauti.
Kai jubiliato paklausia, kokia jo sveikata, bėgikas su šypsena veide atsako: „Prieš 50 metų buvo geresnė. Tačiau širdis vietoje, sąnarių neskauda (tfu, tfu ... ). Džiaugiuosi, kai išgirstu, jog man tiek metų neduotų, o žmona Stefanija priduria, kad tai – jos nuopelnas (šypsosi ...).
Šeimoje viskas gerai: vaikai užaugo, anūkai auga. Esu laimingas. Mano gyvenime džiaugsmo buvo daugiau nei skaudžių valandų“, - džiaugiasi A. Baranovas.
Savo įveiktų maratonų jis neskaičiavo, tik sako, kad, jeigu jau bėgau, tai nuo starto iki finišo tekdavo daug kentėti.
„Per metus daug maratonų neįveiksi, reikia sveikatą taupyti. Mano norma buvo – daugiausia du maratonai. Aktyviai sportavau 16 metų, per dieną treniruotėse įveikdavau po 20-25 km, o per metus – apie 7 tūkst. kilometrų. Manau, kad per savo gyvenimą dukart apie mūsų žemės rutuliuką tikrai apibėgau“, - sako A. Baranovas.
Anatolijau, prisiminkite savo karjeros pradžią?
Gimiau Novgorodo (Rusija) srityje, Buregio kaime. Lietuvoje su šeima atsidūrėme 1946-aisiais, tėvui čia gavus darbą. Tada man dar nebuvo šešerių.
Mūsų tuometėje Vilniaus 13-ojoje vidurinėje mokykloje Gerojoje Viltyje buvo nemažai gerų slidininkų.
Pats savo noru užsirašiau į kūno kultūros mokytojo ir puikaus trenerio Aleksejaus Rožanovo, atvažiavusio iš Rusijos ir tapusio daugkartiniu Lietuvos čempionu, vadovaujamą slidinėjimo sekciją.
Savo draugus irgi agitavau lankyti slidinėjimą. Buvau ištvermingas, man patikdavo kentėti.
Slidinėjau ir besimokydamas Geležinkelių transporto technikume, tapau Lietuvos jaunių, jaunučių čempionu. Vėliau porą metų dar dirbau.
Kai buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos Vilniuje, dar labiau sustiprėjau. 1962-aisiais tapau Lietuvos slidinėjimo čempionu 30 km distancijoje.
Tačiau labai nusivyliau, kai po savaitės aš, geriausiais Lietuvos slidininkas, per SSRS Ginkluotojų pajėgų čempionatą, tebuvau 93-ias.
Nusprendžiau pereiti į lengvąją atletiką. Parašiau treneriui Viktorui Barkalajai prašymą, kad mane priimtų į jo vadovaujamą bėgikų grupę.
Iš pradžių šis treneris į mane žiūrėjo skeptiškai, bet vėliau, matyt, patikau.
Šio garsaus trenerio grupėje visada treniruodavosi Lietuvos ilgųjų nuotolių bėgimo elitas, kaip prie jų pritapote?
Treniravausi vienoje grupėje su Jonu Pipyne, Adolfu Aleksejūnu, Kęstučiu Orentu, Gerimantu Tarvydu, vėliau prisijungė Romualdas Bitė, Algirdas Maldūnas, Alfonsas Gedminas, Romas Sausaitis, kt.
Kartu su Jonu Pipyne kartu treniravomės, bet 1500 m distancijoje per varžybas su juo neteko išbandyti jėgų.
Grupėje mes buvome visi lygūs, treniravomės ypač dideliais krūviais, kuriuos šiandien vargu ar atlaikytų dabartiniai bėgikai.
Net šiurpulys ima krėsti, prisiminus, kai viena koja tekdavo šuoliuoti į Gedimino kalną. Visiškai neturėjome poilsio dienos. Netgi sekmadieniais laukdavo aktyvi mankšta, tekdavo nubėgti 10 km nuotolį.
Kadangi buvau greitokas, tai mano karjera prasidėjo nuo 1500 distancijos. Po to pamažu ėmiau bėgioti ir 5000 m bei 10 000 m nuotolius. Tapau Lietuvos čempionu, prizininku.
Buvo didžiulė konkurencija, reikėjo kruopščiai rengtis kiekvienoms varžyboms.
Kai mano rezultatai pradėjo gėrėti, jaučiau, kad finišuojant man trūksta greičio. Per treniruotes savo draugams niekuo nenusileisdavau, tačiau per varžybas jiems pralaimėdavau finišuojant.
Norėjosi patekti į SSRS rinktinę, todėl ir nutariau specializuotis maratone. Pirmąjį maratoną bėgau Vilniuje ir aplenkiau pripažintą asą Vytautą Selenį. Man tada buvo 25-eri.
Prisimenu, tada pats iš startukų pasidariau sportinius batelius, prisiklijavau padą.
Bėgant savo antrąjį maratoną 1969-aisiais per SSRS čempionatą Maskvoje, tie bateliai man smarkiai nutrynė kojas.
Nepaisant didelių kančių, finišavau trečias ir pelniau bronzos medalį. Po finišo tarsi ugnis degino kojas, ieškojau prūdo, kad galėčiau atšaldyti kojas.
Tuo metu gera sportinė avalynė buvo didelis deficitas. Gaudavome vienus batelius varžyboms bei treniruotėms ir buvome patenkinti.
Kai pasiekiau svaresnes pergales, jau gaudavome geresnės sportinės aprangos.
Dabar bėgikams nėra jokių sportinės aprangos problemų, yra didelė garsių firmų pasiūla, tik bėgiok į sveikatą.
Manęs daug kas klausia, apie ką galvoju bėgdamas maratoną. Daug ko neprigalvosi. Davė startą, žiūrėk, jau reikia ir finišuoti. Maratonas man niekada neprailgavo.
Net 32 kartus tapote Lietuvos čempionu, tai kažkas neįtikėtino.
Medalius pelniau kroso trasose, stadione, plente. Visur buvo savotiškai malonu bėgti. Dukart tapau Lietuvos slidinėjimo čempionu.
Krosą miškuose buvo minkšta bėgti, plentuose - kieta, o stadione bėgi tuos 25 ratus, tai net ir atsibosta.
Tais laikais Vilniuje buvo nedidelis „Dinamo“ maniežas, tačiau visą laiką žiemą bėgiodavome gryname ore. Mūsų pagrindinė treniruočių vieta buvo Vingio parkas.
Gal tik vienais metais per didžiulius šalčius nutarėme nerizikuoti ir treniravomės manieže.
Pavyko išvengti didesnių traumų, tik baigiantis savo karjerai, iškart po Miuncheno olimpiados pradūriau pėdą, kuri pradėjo pūliuoti ir ją teko operuoti.
Iki šiol dar nepagerinti man priklausantys Lietuvos rekordai, bėgant 20 km nuotolį stadione ir 1 valandos bėgimas stadionas, kai nubėgau, berods, 20 km 60 m.
Man priklausiusį Lietuvos maratono rekordą pirmasis pagerino šiaulietis Česlovas Kundrotas, kurį vertinau kai didelio meistriškumo stajerį ir maratonininką.
Dabar apmaudu, kai mūsų stajeriai 10 000 m distancijos negali įveikti greičiau nei per 30 minučių. Aš dar 1968-aisiais šį nuotolį įveikiau per 28 min. 53, 2 sek.
Kuris maratonas jums buvo pats sėkmingiausias?
1972-aisiais, kai tapau SSRS čempionu ir kartu su kitais medalininkais pelnėme teisę atstovauti SSRS rinktinei per Miuncheno olimpines žaidynes.
Tas maratonas vyko Novgorode, netoli nuo mano gimtojo kaimo. Rungtyniavome karštu oru ir man ypač sunki buvo pirmoji maratono pusė.
Pagalvojau, negi ir kitiems taip sunku distancijoje. Iškentėjau. Antroji pusė jau buvo nesunki, netgi, sakyčiau, lengva.
Kai finišavau, gausiai susirinkusiems žiūrovams padėkojau už palaikymą. Jie tada nežinojo, kad aš – jų kraštietis.
Kai per mikrofoną buvo paskelbta, jog aš gimiau apie 70 km nuo Novgorodo, sulaukiau audringų ovacijų, didelių vietos žurnalistų dėmesio.
Novgorode buvau pirmą kartą. Varžybų atvažiavo pasižiūrėti ir mano tėvas, o mama jau buvo mirusi.
Per SSRS maratono čempionatus dar laimėjau du bronzos medalius (1969 m. ir 1971 m.). Bėgau maratoną ir per 1971-ųjų Europos čempionatą Helsinkyje, bet nelabai atsimenu, kaip finišavau – buvo nepaprastai sunku.
Kokios taktikos laikydavotės trasoje?
Kaip stajeris, gal buvau ne toks greitas, o kaip maratonininkas - jau jaučiau greitį.
Mano taktika buvo paprasta: iš pradžių neįsivelti į varžovų diktuojamą spartą, nuo jų daug neatsilikti ir galingai finišuoti.
Tik bėgdamas maratoną per SSRS čempionatą padariau klaidą: pusę distancijos buvau priekyje. Buvo stiprus vėjas, atidaviau daug jėgų ir finišavau trečias.
Ar kreipdavote dėmesį į mitybą?
Su maistu man problemų neiškildavo. Nei per treniruočių stovyklas, ne per varžybas. Mityba ypač rūpinosi mano žmona Stefanija, kuri dirbo prekyboje.
Būdavo sportininkų, kurie su savimi veždavosi maistą, o aš to niekada nedariau.
Savo žmonai esu dėkingas iki šių dienų. Kadangi dažnai būdavau treniruočių stovyklose, varžybose, ji praktiškai užaugino dukrą Jelizavetą, kuriai dabar jau 49-eri, ir sūnų Andrejų, kuriam dabar 41-eri.
Didelis mano džiaugsmas – anūkai Ričardas, Gabrielė ir Leila. Tačiau truputį liūdna, bet neturiu savo pasekėjų. Bandė sportuoti ir dukra, ir sūnus, tačiau jie gerais sportininkais netapo.
Ar Miuncheno olimpinės žaidynės liko giliai širdyje?
Galėjau pasirodyti geriau, bent jau patekti į dešimtuką. Užėmiau 15-ą vietą. Distancijoje jaučiausi pakankamai gerai, galėjau nors ir 100 km nubėgti, bet dar greičiau įveikti distanciją negalėjau.
Manau, kad ne viską padarė SSRS rinktinės medikai. Ne laiku nusileidome nuo aukštikalnių Prancūzijoje, olimpiados metu prasidėjo aklimatizacija, kuri veikė neigiamai.
Prieš išvykstant į Miuncheną, dalyvavau Maskvos čempionate ir laimėjau 10 000 m distancijos varžybas. Tačiau Miunchene man kažko trūko.
Buvau vienas kandidatų dalyvauti Meksiko olimpinėse žaidynėse, man jau buvo siuvamas SSRS olimpinės rinktinės paradinis kostiumas.
Tačiau per paskutininę treniruočių stovyklą prie Jerevano, netoli Sevano ežero, nepaprastai daug treniravomės ir prieš SSRS maratono čempionatą Jerevane nesugebėjau atsigauti.
Varžybose perdegiau ir nebaigiau nuotolio. Buvo neapsakomai liūdna, nežinojau, kas su manimi darosi.
Prisiminus savo karjerą sovietmečiu, dabar norisi šypsotis. Buvome tikri vargšai palyginus su kitų šalių sportininkais.
Norint iš tarptautinių varžybų užsienyje namo parvežti lauktuvių, mums duotų dienpinigų neužtekdavo, todėl tapdavome prekeiviais: veždavomės ikrą, dar kažką, kad galėtume nusipirkti pačius madingiausius „baloninius“ lietpalčius, „moherą“, apie kuriuos Lietuvoje buvo galima tik svajoti.
Mėgote dalyvauti ypač populiariame bėgime Trakai–Vilnius, kuo jis taip patiko?
Trakai –Vilnius bėgau šešiskart: penkis sykius nugalėjau ir vieną kartą, jau baigiantis mano karjerai, buvau trečias. Mane nukarūnavo jaunimas.
Tos varžybos mane traukė dalyvių gausa, šventiškumu. Prisimenu, pirmojo bėgimo finišas buvo Gedimino prospekte, judėjimas uždarytas. Tai buvo tikrai įspūdinga, graži šventė vilniečiams.
Kai bėgikai pradėjo finišuoti Vingio parke, šventė jau nesijautė, trūko žiūrovų.
Dabar gyvenu Trakų Vokėje, perskaičiau, kad vyksta bėgimas Trakai-Vilnius, bet jau bėgo nei iš Trakų, o iš Vilniaus.
Tačiau bėgo jau ne didesnio meistriškumo sportininkai, o mėgėjai, veteranai. Buvo liūdna žiūrėti į tą bėgimą.
Kada nutrūko jūsų sportinė karjera?
1976-aisiais po Miuncheno olimpinių žaidynių. Dar bandžiau patekti į Monrealio olimpiadą, per atrankos varžybas Lenkijoje reikėjo patekti į trejetuką, o buvau septintas.
Dar porą kartą dalyvavau eilinėse varžybose ir baigiau savo karjerą, pradėjau trenerio darbą „Dinamo“ draugijos lengvosios atletikos mokykloje.
Treniravau bėgikus. Neakivaizdiniu būdu buvau baigęs Kūno kultūros institutą, turėjau žinių.
Kai ligoninėje su savo geriausiu auklėtiniu Juzefu Mazurkevičiumi aplankėme tuometį Lietuvos lengvosios atletikos vyr. trenerį Algirdą Karpavičių, jis į tai jautriai sureagavo ir po kažkurio laiko man pasiūlė dirbti kartu su juo.
Vėliau Lietuvos lengvosios atletikos federacijoje dar dirbau ir su Eugenijumi Buroku, Vitalijumi Vilimu, tačiau netrukus su pastaruoju mūsų keliai išsiskyrė. O gyventi reikėjo. Su žmona pradėjome savo verslą.
Ką patartumėte tiems, kurie nori bėgioti maratoną?
Maratoną ne visi ryžtasi bėgti. Sportininkai bijo kentėti, žino, kad per gero lygio varžybas jiems nepavyks aplenkti Afrikos šalių maratono bėgikų.
Jaunimui linkėčiau dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, taip pat išmokti kentėti. Maratonas – ne sprintas, jį nėra lengvai įveikti.
Daugiau naujienų iš kategorijos Kuluaruose
KOMENTARAI
NAUJIENŲ TOP 5
GALERIJŲ TOP 3
2020 04 28
Permainos
Dainius Virbickas palieka Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ vadovo postą, jį pakeis Justas Jankauskas.
2020 04 27
Žvilgsnis
#ŽalgirisOnAir. Robertas Javtokas: apie pasiaukojimą, įsimintiniausius titulus bei ašaras Atėnų olimpinėse žaidynėse (VIDEO).
2020 04 27
Naujovė
Lietuvos krepšinio federacija, NBA bei TV3 žiniasklaidos grupė karantino metu kviečia likti namuose, bet negulėti ramiai ant sofos, o palaikyti formą.
2020 04 30
A lyga
Patyręs futbolininkas Valdemaras Borovskis teigia, kad karantino mėnuo suteikė daugiau laiko pamąstymams.
2020 04 29
Moterų futbolas
Visą pasaulį apėmusi pandemija priverstinai sustabdė įsibėgėjusį pasaulio sporto traukinį, o jį teko stabdyti ir Šiaulių „Gintros-Universiteto" merginoms.
2020 04 29
E-Sportas
LFF efutbolo rinktinė pirmadienį baigė savo pasirodymą kovoje dėl patekimo į „eEuro 2020“ turnyre, išlikdama tarp Europos stipriausiųjų dvidešimtuko.
2020 04 29
Maratonas
Bėgikai prisipažįsta, kad treniruočių krūviai nevykstant varžyboms yra mažesni, tačiau motyvacijos kasdien bėgioti nesumažėjo, o kai kuriems net padidėjo.
2020 04 27
Interviu
Trišuolininkė Dovilė Kilty: „Viskas priklauso nuo žmogaus: kokius tikslus išsikelsi, tokių ir sieksi. Aš išsikėliau tikslą pasiekti Lietuvos rekordą.“
2020 04 24
Lengvoji atletika
Šiais metais dėl koronaviruso sukeltos pandemijos neįvyks dar vienas didelis sporto renginys - Europos lengvosios atletikos čempionatas.
2020 04 22
Tenisas
Atsižvelgiant į LR vyriausybės leidimą, nuo balandžio 27 d. Vilniuje atidaromi lauko teniso kortai šalia SEB arenos ir Bernardinų sode.
2020 04 22
Tenisas
Skirtingos teniso dangos turi skirtingą poveikį žaidėjams, todėl svarbu žinoti, kuo jos pasižymi.
2020 04 15
Tenisas
Lietuvos teniso sąjunga (LTS) kreipėsi į ministeriją: prašo paaiškinti ar karantino metu galima žaisti tenisą.
2020 04 28
Karatė
Lietuvos pilno kontakto (kiokušin) karatė kylanti žvaigždė Paulius Žimantas karantino metu turi naują partnerį – savo tėvą Ramūną.
2020 04 23
Imtynės
Imtynių treneris, teisėjas ir varžybų organizatorius Arvydas Krikščiūnas– radikalių permainų kelyje.
2020 04 14
Koronavirusas
Koronavirusas palietė ir dar vieną Lietuvos sporto atstovą. COVID-19 susirgo olimpinės rinktinės kandidats boksininkas Tadas Tamašauskas.
2020 04 15
Dviračiai
Tarptautinė dviračių sporto sąjunga (UCI) dėl koronaviruso pandemijos pratęsė į savo kalendorių įtrauktų dviračių plento varžybų sustabdymą iki liepos 1 d.
2020 04 09
Dviračiai
Ignatas Konovalovas, kuriam varžybų sezonas sustojo vasario pabaigoje Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šiuo metu laiką leidžia Lietuvoje.
2020 04 08
Trekas
„Koronavirusas ypač pavojingas ir kelia kur kas daugiau nerimo nei olimpinės žaidynės“, - sako Lietuvos treko rinktinės treneris D.Leopoldas.
2020 04 24
Rinktinė
Lietuvos rankininkus pasiekė liūdna žinia - Europos rankinio federacija nutraukė atrankas į svarbiausius čempionatus ir Lietuvos komandas paliko ant ledo.
2020 04 06
Rankinis
Baltijos vyrų rankinio lygos valdyba priėmė sprendimą nutraukti čempionatą ir neskelbti prizininkų.
2020 03 30
Sprendimas
Lietuvos vyrų rankinio lygos čempionatą nuspręsta nutraukti neskelbiant čempionų ir prizines vietas užėmusių komandų.
2020 04 18
Tinklinis
Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) Vykdomasis komitetas šią savaitę svarstė klausimus dėl visų amžiaus grupių čempionatų baigties.
2020 04 02
Tinklinis
Aukščiausioje Belgijos moterų tinklinio lygoje šį sezoną rungtyniavo lietuvė Rūta Staniulytė.
2020 03 24
Tinklinis
Lietuvos tinklininkė Viltė Makauskaitė karantino laikotarpį leidžia Lietuvoje
2020 04 24
Auto
Kol visos pasaulio lenktynės sustabdytos, lenktynininkas Gustas Grinbergas treniruojasi namuose.
2020 04 20
Situacija
Kauno technikos kolegijos „KTK Racing Division“ komandos pasiruošimas vyksta ne tik šiam, bet tuo pačiu ir 2021 metų sezonui.
2020 04 16
E-Sportas
Finišavo Lietuvos automobilių sporto federacijos virtualaus ralio čempionato (e-LARČ) specialusis neįskaitinis etapas.
2020 04 25
Žvilgsnis
Lietuvos greitojo čiuožimo trumpuoju taku pradininkui Antanui Vilčinskui nebuvo lengva laužti ledus. Bet įveikti kliūtis padėjo jo šeima.
2020 04 24
Ledo ritulys
IIHF paskelbtame 2020 metų ledo ritulio rinktinių reitinge, Lietuvos rinktinės gerino savo pozicijas ir užima aukščiausias pozicijas per visą istoriją.
2020 04 23
Arena
Nors Lietuvoje vis dar paskelbtas karantinas, naujoji Kauno ledo arena įgyja vis naujus kontūrus.
2020 04 30
Šaudymas iš lanko
Kol oficialios varžybos lauke dar vykti negali, „Žaliasis lankas“ surengė nuotolinį turnyrą, kuriame varžėsi 35 sportininkai iš devynių pasaulio valstybių.
2020 04 29
Irklavimas
Sušvelninus karantiną, Lietuvoje atsirado galimybė sportuoti pajėgiausiems irkluotojams. Tiesa, Trakuose jiems teks verstis senomis valtimis.
2020 04 29
Žvilgsnis
„Tikrai nesitikėjau, kad čia viskas bus taip”, - prisimena aktoriumi tapęs Danas Rapšys, ne kartą nuostabą išreiškęs panevėžietiškai: „Tu durns...“
2020 04 27
Bazės
Sostinėje iki rudens bus atnaujinta 12 sporto aikštelių ir stadionų prie švietimo įstaigų (VIDEO).
2020 04 27
Tyrimas
Remiantis „Baltijos tyrimų“ duomenimis, Lietuvos sportininkų nepavyko aplenkti ne tik šalies menininkams, bet ir mokslininkams.
2020 04 26
Žvilgsnis
Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavime dalyvavęs ieties metikas ir treneris E.Matusevičius net ten rasdavo laiko pasportuoti.
.png)
