Vaikams atsiskleisti padeda sportas

Sportuodami jie lavina socialinius įgūdžius, išmoksta laikytis taisyklių ir žinoma, stiprėja fiziškai. Deja, norintieji sportuoti ne visada turi tam galimybę.

 

Dešimtmetė Deimantė kaip ir visi jos amžiaus vaikai mėgsta žaisti ir judėti. Jau penkerius metus mergaitė lanko gimnastikos treniruotes, trejus – baseiną, mėgsta žaisti krepšinį ir dūkti lauke su broliu ar klasės draugais. Deimantė turi Dauno sindromą, tačiau džiaugiasi gyvenimu ir mėgaujasi sportu lygiai taip pat, kaip tai daro jos bendraamžiai. 

 

„Sportas Deimantei duoda labai daug: ugdo bendravimo įgūdžius, savarankiškumą, drausmę, savisaugos jausmą, moko laikytis taisyklių. Pavyzdžiui, baseine yra slidu, todėl ji jau žino, kad negali bėgioti be šlepečių nes gali nukristi ir susižeisti. Taip pat sportas moko, kad svarbiausia – ne nugalėti, bet dalyvauti ir džiaugtis sportu“, – pasakojo mergaitės mama Alytė Belianienė.

 

Trečiokė Deimantė eina į „Vaduvos“ mokyklą-darželį ir mokosi kartu su įprastos raidos vaikais. Mergaitė klasėje turi padėjėją, mokosi pagal specialią programą, o esant poreikiui, jai padeda ir logopedas bei kiti specialistai. 

 

„Deimantė puikiai integravosi mokykloje. Vis dėlto, manau, kad tokia socializacija ir bendravimas su įprastos raidos vaikais turėtų prasidėti jau darželyje. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai iš jų daug mokosi, daug labiau stengiasi įveikti užduotis, todėl vėliau pažanga ir rezultatai mokykloje būna geresni. 

 

Jei būtų buvusi tokia galimybė, Deimantė tikrai būtų ėjusi į įprastą darželį. Kaip bebūtų, ir tie treji metai mokykloje leido žengti didelį žingsnį į priekį. Visi kartu einame į miestą, renginius, koncertus, ji jaučiasi drąsiai ir užtikrintai“, – sakė A. Belianienė.

 

 

Vis dėlto, mergaitės mama apgailestauja, kad jau nuo penktos klasės Deimantei, ko gero, teks pereiti į specialiąją mokyklą. Aplinkinių patirtis rodo, kad palikus jaukią pradinės mokyklos bendruomenę dažnai specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką lydi patyčios, o pedagogai stokoja įgūdžių.

 

„Šeimose, kuriose nėra tokių vaikų, apie negalią ir specialiuosius ugdymosi poreikius nėra kalbama. Turiu prisipažinti, kad kol nebuvo Deimantės, aš taip pat apie Dauno sindromą nieko nežinojau. Tik gimus Deimantei pamačiau kiek daug yra tokių vaikų. 

 

Į mokyklą atėję vaikai nežino kas yra negalia. Jie vartoja tokius žodžius, kaip durnas, nesveikas. Man pačiai teko mokykloje vesti mokymus, kur aiškinau, kas yra Dauno sindromas ir, kad jo nereikia bijoti. Mūsų visuomenės mąstymas jau keičiasi į gerąją pusę, o stereotipas, kad Dauno sindromą turintys žmonės yra agresyvūs ir nieko nemoka po truputį nyksta. Ir kiti tėvai man sako, kad Deimantei pradėjus lankyti mokyklą atsirado daugiau tolerancijos, draugiškumo, pagarbos, broliai su seserimis namuose nebesipyksta. 

 

Klasiokai Deimantę labai myli ir globoja. Metų pradžioje dėl operacijos jos kelis mėnesius nebuvo mokykloje, tai visi vaikai buvo labai pasiilgę. Jai ir kuprinę nuneša, o kai padėjėjos nebūna, tai visi nori ją pagloboti ir stengiasi padėti“, – pasakojo mama.

 

Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tėveliai nori, kad jų atžalos sportuotų, tačiau dažnai susiduria su sąlygų trūkumu. Deimantės šeima dvejus metus laukė, kol mergaitė galės pradėti lankyti baseiną. Procesas užtruko, nes Vilniuje specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams galimybė lankyti baseiną yra tik pas sostinės Specialiosios olimpiados plaukimo klubo vadovę Astą Misiūnaitę.

 

„Treneriai ir pedagogai bijo dirbti su tokiais vaikais. Bijo, kad vaikai nesugebės, kad susižeis. Procesas siekiant tikslo taip pat užtrunka, todėl tėveliai dažnai išgirsta neigiamą atsakymą“, – sakė A. Belianienė.

 

Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integracija į įprastas ugdymo įstaigas bei renginius naudinga ne tik šiems, bet ir įprastos raidos vaikams. Pastaruosius tai moko atvirumo ir empatijos, o specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams padeda socializuotis, integruotis į visuomenę.

 

Mokydamasi specialiajame darželyje Deimantė dalyvavo didžiausiame Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo vaikams skirtame projekte Lietuvos mažųjų žaidynės. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir Respublikinės ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacijos (RIUKKPA) organizuojamu projektu siekiama didinti vaikų fizinį aktyvumą ir nuo mažens ugdyti įprotį sportuoti bei pozityvų požiūrį į aktyvią gyvenseną.

 

Žaidynių pagrindas – skirtingų estafečių varžybos. Specialios užduotys yra skirtos visapusiškam vaikų fizinių savybių lavinimui. Žaidynių dalyviai bėgioja, šuoliuoja, laipioja, mėto, treniruoja pusiausvyrą ir žaidžia žaidimus, lavinančius skirtingus judesius. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai atlieka tas pačias užduotis. 

 

„Galima sakyti, kad Mažųjų žaidynės Deimantę įtraukė į sportą, sužadino norą sportuoti, siekti tikslo ir kuo geriau atlikti užduotis. 

 

Dabar Deimantė labiau įsitraukia į sportines veiklas kartu su kitais vaikais, o ištvermės pratimuose ji dažnai yra net stipresnė nei įprastos raidos jos klasės draugai“, – pasakojo A. Belianienė.

 

Deimantę sportas lydi nuo mažens. Ji lanko gimnastikos, plaukimo pamokas, kartais prisijungia prie krepšinį žaidžiančio dvejais metais jaunesnio brolio Luko. Tačiau labiausiai mergaitei patinka aktyviai leisti laiką su artimaisiais.

 

Šeima mėgsta dviračius, paspirtukus, supynes, dažnai važiuoja prie ežero, organizuoja vaidinimus, visi kartu eina pasivaikščioti su šunimi, šokinėja ant batuto. Daugeliui Dauno sindromą turinčių žmonių sunku išlaikyti pusiausvyrą ir važiuoti ant dviejų ratų, tačiau gimnastikos būrelis Deimantei šią problemą padeda įveikti.

 

„Deimantė su broliu – geriausi draugai. Jie niekada nesipeša, viską stengiasi daryti kartu. Jeigu važiuojame į sanatoriją – ir brolį pasiimame, jeigu koks Dauno sindromui skirtas renginys – brolis eina su mumis.

 

Kartą brolis turėjo važiuoti į krepšinio rungtynes, o treneriui pritrūko vaikų, todėl jis pakvietė Deimantę. Ji drąsiai prisijungė, pažaidė, treneris liko sužavėtas.

 

Ji labai stipri. Deimantė turėjo daug problemų, iškentė ne vieną operaciją, daug įveikė, o dabar yra ir fiziškai, ir emociškai labai stipri“, – sakė A. Belianienė.