Trys sėkmingos jubiliato karjeros

Sausio 3 d. 60 metų jubiliejų šventęs žinomas Lietuvos irklavimo treneris ir sporto organizatorius Jonas Čižauskas, dabar dirbantis Vilniaus krepšinio mokykloje direktoriaus pavaduotoju, sulaukė daug sveikinimų. 

„Į savo pasą nežiūriu, jaučiuosi gerai. Sveikata dar leidžia dirbti, o ir noras yra didelis. Jubiliejus parodė, kad nesu užmirštas, o tik pamalonintas“, - džiaugėsi J. Čižauskas.     

Tada jau reikėtų eiti į politiką, o aš priklausau sporto partijai, kurios nebekeisiu (šypsosi).  

Ji nebuvo ilga. Gimiau ir augau Kaišiadorių rajone, lankiau Rumšiškių vidurinę mokyklą. Kaip ir visi vaikai, sportavau: žaidžiau krepšinį, futbolą, tinklinį, šachmatais, šaškėmis, slidinėjau, bėgiojau. 
 

Baigus devynias klases ir rajone praėjus atranką, 1976-aisiais buvau pakviestas į Trakų internatinę mokyklą mokytis ir irkluoti. 

Su irklavimu mane pirmiausiai supažindino Romos olimpiados vicečempionas Zigmas Jukna, tuomet dirbęs Internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. 

Mane treniravo Gediminas Vakulskas, o vėliau - irklavimo legenda Antanas Bagdonavičius. Tapau Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionu bei prizininku, laimėjau suaugusiųjų čempionatų medalių. Buvau pakviestas kandidatu į SSRS jaunių rinktinę. 

Po poros metų baigiau mokyklą ir įstojau į tuometį Kūno kultūros institutą. Jį baigiau 1982-aisiais. Treniravausi pas Vytautą Valiauską. 

Mano irklavimo karjera galėjo būti ir ilgesnė, ir sėkmingesnė. Tačiau įgyvendinti visas svajones sutrukdė objektyvios priežastys: studijuojant antrame kurse, susirgau gelta ir daugiau nei pusę metų turėjau gydytis. 

Tai atsiliepė mano rezultatams. Dar aktyviai sportuojant jau žinojau, kad dirbsiu treneriu. 

Taip susiklostė gyvenimas, kad, įgijęs KKI diplomą,  gavau paskyrimą dirbti treneriu Trakų internatinėje mokykloje, kurioje pradėjau savo karjerą. 

Savo darbą 1982-aisiais pradėjau nuo nulio – nuo sulūžusios valties. Važinėjau po Lietuvą ir ieškojau gerų fizinių duomenų merginų, jas kviečiau į Trakus.  
 

Būsimąsias irkluotojas suradau Klaipėdoje, Skuode, Plungėje, Biržuose,  Kaišiadoryse. Daug prisikviesti negalėjau, nes buvo ribojamas skaičius. 

Tada Trakų internatinėje mokykloje mokėsi apie 100 irkluotojų, tarp kurių - apie 60 anksčiau vadinamų „akademisčių“. Jas ugdė 10 trenerių. Buvo galinga komanda, puikios sąlygos, tiesa, stokojome gero sportinio inventoriaus. 

Kai buvau paskirtas Lietuvos moterų rinktinės treneriu, į ją atėjau su savo auklėtinėmis. Kai rinktinėje buvo daugiausiai mano ugdomos merginos, tai kiti treneriai be didesnių problemų rinktinei atiduodavo savo auklėtines. 

Būrėme bendras komandas, nežiūrėjome savo interesų. Visą laiką dirbau tik su merginomis. Gero meistriškumo irkluotojomis tapo  Audronė Jonušauskaitė, Aušra Bertašiūtė, Edita Kumpytė, Gitana Grigalaitytė, Inga Domarkaitė, Gražina Rimgailaitė, Jūrate Jakaitė, Regina Lukauskytė, vėliau grupę papildžiusios Reda Ribinskaitė, Diana Butkutė. 
 

Ir šiandien irklavimas – mano širdyje. Palaikau glaudžius ryšius su visais Lietuvos irklavimo treneriais: Algimantu Mačiuliu, Vytautu Miliumi, Zigmantu Gudausku, Antanu Lavicku, savo treneriu Vytautu Valiausku, kitais. 

Visi pasidžiaugiam pergalėmis, išgyvename nesėkmes. Ir dabar domiuosi didžiuoju sportu, įvairių sporto šakų atletų rengimo metodikomis, tarp jų – ir irkluotojų.         

Irklavimo treneriu dirbau apie 20 metų. 1986-aisiais rugsėjo 1-ąją Trakų internatinė mokykla buvo perkelta į Vilnių, į bendrojo lavinimo Internatinę mokyklą. 
 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvau pakviestas vadovauti Lietuvos sportininkų rengimo centrui – iš pradžių dirbau direktoriaus pavaduotoju, o po pusantrų metų buvau paskirtas direktoriumi. 1997-aisiais šio centro pagrindu buvo įkurtas Lietuvos olimpinis sporto centras.

Keitėsi valdžios, įstaigų pavadinimai, vėl teko sugrįžti prie trenerio darbo. Lietuvos olimpiniame sporto centre irkluotojas ugdžiau 1997-2002-aisiais. Mano auklėtinės dalyvaudavo pasaulio suaugusiųjų ir jaunimo čempionatuose, buvo perspektyvios jaunimo (Jurgita Rimvydytė ir Živilė Rusakevičiūtė) bei moterų (Jūratė Perlibienė ir Gražina Rimgailaitė) dvivietės. 

Savo geriausias auklėtines vyliausi matyti startuosiančias olimpinėse žaidynėse. Tačiau pinigų stygius joms neleido išvykti treniruotis į šiltus kraštus, sezonui tekdavo rengtis namų sąlygomis. Tai atsiliepė jų rezultatams. 

Mano trenerio karjera vėl nutrūko: 2002-aisiais buvau paskirtas Lietuvos olimpinio sporto centro generalinio direktoriaus pavaduotoju ir vadovavau Kauno filialui. Sugrįžau į organizacinį darbą ir dirbau iki  2008-ųjų. 

Tada Trakuose buvo surengtas pirmasis pasaulio irklavimo meistrų čempionatas ir buvau paskirtas Trakų nacionalinio sporto ir sveikatingumo centro direktoriaus pavaduotoju. Teko daug prisidėti, organizuojant tą meistrų čempionatą ir 2009-aisiais rengiant „Draugystės“ regatą.  

Po to dirbau Lietuvos olimpinio sporto centro Trakų sporto skyriaus vedėju. Mano sporto organizatoriaus karjera buvo gana ilga, tačiau laikas prabėgo greitai, nes visas buvau paskendęs darbuose. 

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais irkluotojus ugdė apie 100 trenerių. Dabar, ko gero, jų liko tik apie 40. 
 

Tai rodo, kad Lietuvoje irklavimo geografija nesiplečia, o mažėja. Daug patyrusių trenerių išėjo iš irklavimo – vieni savo  noru, o kiti buvo nereikalingi.  

Stebiuosi, kad šiandieną Lietuvos rinktinės treneriais paskirti tie, kurie net nėra treniravę jaunųjų irkluotojų. 

2019-aisiais Lietuvos irkluotojai nepelnė nė vieno medalio per Europos ir pasaulio suaugusiųjų čempionatus, ko nebūdavo anksčiau. Tai rimtas signalas prieš Tokijo olimpines žaidynes.  
 

Ne man vienam dėl to skauda širdį. Tiek aš, tiek kiti mano kolegos irklavimui atidavėm pačius gražiausius metus, todėl šiandien džiaugiamės, kad nors tris kelialapiu turime į Tokiją.  

Manau, kad ji atėjo kažkiek ilgesniam laikui, nes ne tiek jau daug svarių pergalių pasiekia mūsų jauniai ir jaunimas.   


 

Kažkuriame etape kažką reikėjo daryti, įvedant tvarką, sudarant pasirengimo programas, ir jis tą vaidmenį suvaidino. Tačiau ant to paties ilgai negalima sėdėti. 
 

Jeigu treneris nori kažką pasiekti, jis turi nuolat dirbti, o ne tik konsultuoti. Viską, kas vyksta, turi matyti per treniruotes. Planas yra vienas dalykas, tačiau jeigu kas nors atsitinka ir kažką reikia keisti, - tai to plano negali įgyvendinti. 

Visą laiką teko susidurti su ūkine veikla. Ir dirbant treneriu, ir skyriaus vedėju, ir generalinio direktoriaus pavaduotoju. Sakoma, kad, jeigu ūkis gerai sutvarkytas, tai ir su sportu yra viskas gerai.
 

Sekasi pakankamai gerai, darbų daug. Mokykla didelė, pratybas lanko 1100-1200 vaikų, juos ugdo apie 30 trenerių, 55 komandos dalyvauja įvairiose varžybose. 

Reikia viską sukontroliuoti, prižiūrėti sporto bazes. Mokyklos krepšininkų rezultatai geri. Šiemet pradėta statyti nauja mokyklos krepšinio salė, kuri galės būti pertvarkoma į areną. Kapsulė jau įkasta, darbai pradėti. 

Kartais dar pažaidžiu. Studijuojant KKI, teko pažaisti ir su Rimu Kurtinaičiu, Rimu Girskiu, Jonu Kazlausku, Jonu Narmontu. Esu atstovavęs Kaišiadorims.  
 

Krepšinio ir lengvosios atletikos pratybas anksčiau lankė mano sūnus Jonas, kuris, baigęs Lietuvos sporto universitetą, dabar sėkmingai dirba Kauno „Starto“ mokykloje  lengvosios atletikos treneriu ir išugdė gerų lengvaatlečių. 

Su krepšiniu buvo susijusi ir mano dukra Raimonda, kuri baigė Lietuvos sporto universitetą. 

Krepšinį žaidžia mano sūnėnas Vytenis Čižauskas, šiuo metu atstovaujantis Turkijos antrojoje lygoje žaidžiančiam Manisos „Akhisar Belediye“ klubui.
 

Krepšininkas buvo ir mano brolis Vytautas, kuris atstovavo Kaišiadorių rinktinei ir Vilniaus „Šviesai“, žaidė šalies čempionate.
 

Tik žmona Dalia, maisto pramonės technikė-technologė, nebuvo sportininkė. Bet ji glaudžiai susijusi su sportu – sportininkų šeimai skaniai gamina valgyti (šypsosi).

Buvau vienas iš ankstesnės sporto sistemos, kuri Lietuvoje veikė nuo 1997-ųjų, kūrėjų, todėl, žinoma, dabar yra skaudu, kad suardyta didžiojo sporto sistema.  
 

Dabar kiekvienas dirba atskirai. Išbarstyti treneriai, medikai. Visą laiką prieš olimpines žaidynes mūsų sportininkai per pasaulio ir Europos čempionatus iškovodavo po 10-12 medalių, tai lesdavo tikėtis, jog per olimpines žaidynes individualiose sporto šakose irgi bus pelnyta apie tris medalius. 
 

2019-aisiais tų apdovanojimų gerokai  sumažėjo. Sporto sistemos suardymas, Lietuvos olimpinio sporto centro, paliekant tik sporto bazių priežiūrą, uždarymas sportui davė neigiamą poveikį, rezultatai prastėja. 
 

Lietuvos olimpinis sporto centras rūpinosi perspektyvaus jaunimo, olimpinės pamainos ir olimpinės rinktinės rengimu. Pats centras pasirengdavo sau sportininkų, išaugo ne vienas olimpinių žaidynių medalininkas.      
 

Dabar trečius metus pasirengimas vyksta per sporto šakų federacijas, kurioms irgi nėra lengva, nors vienos to norėjo, o kitos ne.  

Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Šios sistemos suardymui daug kas prieštaravo, bet įkalbėti tuometį Kūno kultūros ir sporto departamento vadovą nepavyko. Lietuvos didžiajam sportui buvo padaryta didžiulė žala. 

Viskas padaryta skubotai, neįvertinus situacijos. Ankstesnioji sporto sistema buvo efektyvi, reikalavo minimaliai lėšų,  buvo valdomas treniruočių procesas. 

Švietimo, mokslo ir sporto misterijoje dabar dirba šešių sporto žmonių grupė, kuri nelabai ką gali išspręsti. Ministerijos biurokratinis aparatas yra didelis, sportui skiriama mažai dėmesio.   

Kai buvo KKSD, darbuotojų skaičius buvo gerokai didesnis, kontroliuojamas darbas, buvo atskiras finansavimas. Postūmis sportui buvo didelis. 

Gi dabar, nors pinigų ir daugėja, tačiau rezultatai negerėja. Sporto departamentas turėjo likti ne prie Vyriausybės, bet prie ministerijos su savo finansavimu, kadrais, tikslais, uždaviniais.  

Kaip, tarkime, ir Policijos ar Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentai prie Vidaus reikalų ministerijos. 

Olimpinė komanda, manau, bus mažesnė nei anksčiau, tačiau turėkime viltį, kad medalių bus.