Pergalingi metimai aikštėje ir gyvenime

Paulauskų šeimą sudaro tėtis Jonas, mama Svetlana, 12-metis Nojus, 10-metis Žygimantas ir 2-ejų Lukas. Šeima pažintį su SKM pradėjo lygiai prieš dešimtmetį, kuomet Nojus pradėjo lankyti krepšinio treniruotes darželyje. Beje, vyriausias Paulauskų sūnus yra gimęs tais pačiais metais, kaip ir geriausia Lietuvos krepšinio mokykla (2007-aisiais).

 

SKM biure apsilankęs šeimos penketas dalinosi mintimis apie krepšinį, jo suteikiamas galimybes, praūžusias didžiausias metų šventes, sportinį režimą ir Naujųjų metų tikslus.

 

 

Įdomu, ar kalėdiniu laikotarpiu Paulauskai laikėsi sportinio režimo?

 

„Stengiuosi vartoti mažiau cukraus, daugiau vaisių, daržovių, vištienos, – pasakojimą pradėjo Nojus. – Aš tiesiog taip įpratęs. Kažkada pasigavau tą rutiną ir dabar taip valgau visada.“

 

„Jeigu gaminama, tai gaminama visiems. Išimčių nėra“, – tvirtina tėtis Jonas.

 

„Stengiamės vartoti kuo mažiau kiaulienos, vaikai labai mėgsta vištienos kepsnelius. Čia mūsų pagrindinis maistas. Dar visi pas mus „makaroniniai“, – šypsosi mama Svetlana.

 

Paulauskų šeimai įprasta dalį laikotarpio tarp Kalėdų ir Naujųjų metų praleisti įvairiuose krepšinio turnyruose. Tokie turnyrai daugiau duoda ar atima, klausiame pašnekovų?

 

„Tai suteikia malonumą. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Kūčias teko sutikti lėktuve. Su trenerio Tomo Urbeliono vadovaujama „SKM-I #TRVLTM” komanda grįžinėjome iš turnyro Madride. Šiais metais iš Žygimanto trenerio jau gavome žinutę, kad važiuosime į turnyrą Kėdainiuose. Nėra taip, kad pakyli nuo Kalėdų stalo ir važiuoji iš karto į turnyrą. Dažniausiai tai būna 27–28 d., spėji suvirškinti baltą mišrainę ir numesti svorio, kad spėtum paskui kamuolį“, – juokauja Svetlana.

O kas gi šeimoje paskleidė oranžinio kamuolio virusą?

 

„Pats krepšiniu susidomėjau nuo labai mažų dienų. Maždaug tada, kai pradėjo žaisti Arvydas Sabonis. Būdamas aštuonerių pradėjau žaisti pats. Trenerio dar neturėjau, bet bežaisdamas kaime „užsikabinau“. Vėliau patekau į pagrindę vidurinės mokyklos komandą, teko atstovauti mokyklai Anykščiuose ir kitur vykusiuose turnyruose. Laikui bėgant sportbačių ant vinies nepakabinau ir toliau žaidžiu pilnu tempu. Per savaitę gaunasi 3 treniruotes ir kartais dar 2 rungtynės. Šiuo metu žaidžiu net trijose komandose. Laiko, aišku, trūksta, bet dėl krepšinio esu pasiruošęs laiką sudėlioti taip, kad spėčiau visur“, – sako Jonas.

 

„Jeigu manęs paklaustų, ką geriausia veikti savaitgalį, tai būtų nueiti į Vilniaus „Ryto“ arba savo vaikų rungtynes. Stengiuosi nepraleisti nė vienerių rungtynių, kai žaidžia vaikai. Netgi šitas mažiukas (Lukas) pirmą kartą į brolio rungtynes nuvažiavo, kai jam buvo mėnuo. Per didžiausią triukšmą jis sau ramiai miegojo, o aikštėje iki paskutinių sekundžių draugiškame mače SKM kovojo su CSKA. Jis atlaikė netgi visą IMRENA CUP turnyrą, kuris vyko šaltoje „Ekinstos“ salėje. Lukas yra tarsi „Vilkų“ talismanas. Dabar jis jau nelabai neprisileidžia svetimų, o anksčiau, būdavo, kol pereina per visų tėvelių rankas, tai ir baigiasi rungtynės“, – prisimena Svetlana.

 

 

Kaip Paulauskų šeima atrado šią krepšinio mokyklą?

 

„Vaikas parodė norą, kad nori draugauti su kamuoliu. Pastebėjome, kad darželyje tarp būrelių buvo krepšinis. Pirmasis Nojaus treneris buvo Rokas Kasparavičius. Tai – puikus treneris, kuris man labai patiko. Su juo bendraujame iki šiol“, – teigia Svetlana.

 

Nojus 2019-uosius užbaigė itin pakilia nata. Jis metimu aidint sirenai išplėšė pergalę savo atstovaujamai „SKM-II“ komandai (treneris Gintautas Vileita). Lietuvos moksleivių krepšinio lygos („LIDL–MKL“) A diviziono U13 čempionato rungtynėse prieš Marijampolės „ŽSM–Eurostandart“ ekipą N. Paulauskas iš viso pelnė 11 taškų, tačiau net 5 iš jų surinko per paskutinę mačo minutę. 

 

„Anksčiau buvau pataikęs pratęsimą išplėšusį metimą, buvau įmetęs prieš pat didžiąją pertrauką varžovams „į rūbinę“, bet pergalingo metimo pataikęs dar nebuvau, – po ryškiausius prisiminimus pasileidžia Nojus. – Po ilgosios pertraukos Marijampolė „grįžo į žaidimą“ ir mums pergalė vos neišslydo iš rankų. Paskutinę minutę pataikiau tritaškį ir įgijome 1 taško persvarą. Tada apsigynėme, pelnėme dar 2 taškus, tačiau kitoje atakoje jau patys prasileidome tritaškį. Paskutinėmis sekundėmis, kai rezultatas buvo lygus, atsistojau į kampą ir tikėjausi iš šono pasižiūrėti – laimėsime ar žaisime pratęsimą. Gavau kamuolį likus 3 sekundėms. Padaręs du driblingus išmečiau kamuolį. Tikėjausi pataikyti bent jau į lanką. Kaip sakoma, nusišypsojo Fortūna ir įmečiau nuo lentos. Tai buvo neįkainojama patirtis. Buvo taip gera, kad norėčiau tai pakartoti dar ir dar kartą.“

 

„Filmavau paskutines sekundes ir jaučiau, kaip man daužosi širdis. Atrodė, kad žiūriu veiksmo filmą ir tai vyksta ne su mumis. Kai sūnus pataikė, visi komandos draugai sveikindami jį užgriuvo, norėjau, kad man kažkas įžnybtų ir pasakytų, kad nesapnuoju“, – įspūdžiais dalijasi Svetlana.

 

„Tų rungtynių negalėjau žiūrėti gyvai, tad stebėjau tiesioginę transliaciją. Jausmas – fantastiškas. Labai didžiuojuosi savo sūnumi. Jis yra tikrai vertas tos komandos, stengiasi, vykdo trenerio reikalavimus“, – pastebi Jonas.

 

„Aš taip pat labai didžiuojuosi savo broliu. Tikiuosi ir aš kažkada pataikyti tokį metimą. Lankau krepšinį pas trenerį Gediminą (Bražionį)“, – sako 10-metis Žygimantas.

 

 

Žygimantas savo neilgame krepšinio kelyje jau spėjo padirbėti su tiek trenerių, kiek kiti nepakeičia per visus 12 metų.

 

„Pirmasis treneris buvo R. Kasparavičius, vėliau T. Urbelionis, šiek tiek Mindaugas Noreika, dar vėliau Algirdas Budėnas, o dabar dirbame su G. Bražioniu, kuo labai džiaugiamės. Gal tokiam mažam vaikui tai ir nėra labai gerai, nes vaikai labai prisiriša prie trenerių“, – pastebi trijų vaikų mama Svetlana.

 

„Man buvo skaudu pabaigti darželį ir išsiskirti su treneriu Roku (Kasparavičiumi). Tada tapau „laisvasis agentas“, vaikščiojau į daug treniruočių ir patekau į Tomo Urbelionio komandą. Pas Tomą irgi buvo gerai. Labai gerai. Ir yra gerai. Po to atkeliavau pas A. Budėną, kuris taip pat yra žiauriai geras treneris. Jis man duodavo daug pasireikšti. Dabar priėjau prie G. Vileitos. Tai – labai geras treneris. Jis mus priverčia mąstyti aikštelėje ir galvoti, kaip geriau sužaisti“, – pastebi 12-metis Nojus.

 

G. Vileita sezoną pradėjo būdamas ir vyriausiuoju Vilniaus „Perlo“ treneriu, todėl pirmoji sezono pusė šiam strategui buvo itin įtempta.

 

„Visur reikia stengtis įžvelgti šviesiąją pusę. Dabar treneris galės skirti daugiau laiko mūsų vaikams ir savo šeimai. Reikia tikėti, kad gyvenime viskas vyksta nebe reikalo, o taip, kaip turi būti. Aišku, liūdna, kad klubas galbūt ne iki galo jį įvertino ir jam teko atsisveikinti su „Perlu“, bet mūsų vaikams nuo to bus tik geriau“, – kalbėjo Svetlana.

 

Čia pat S. Palauskienė pasidalina istorija, kurią verta išgirsti daugeliui tėvelių. Istorijos ašis sukasi apie tai, kodėl žaidimas SKM-II, SKM-III ar kitoje komandoje yra lygiai toks pats svarbus kaip ir atstovavimas SKM-I ekipai:

 

„Nojus pradėjo nuo SKM-III komandos. T. Urbelionis visuomet sakydavo, kad Nojus daro pažangą, stengiasi. Vieno sezono pradžioje Tomas išreiškė norą, kad Nojus toliau liktų SKM-III komandoje. Jo sprendimą priėmiau su liūdesiu. Pagalvojau, jeigu mano vaikas daro pažangą, kodėl jis negali žaisti SKM-II komandoje? Bet sezono pabaigoje, kuomet SKM-III laimėjo „VitirON KIDS“ čempionato auksą, o Nojus buvo finalinių rungtynių naudingiausias žaidėjas, aš supratau, kad Tomas priėmė geriausią sprendimą. Mano vaikas paaugo, išmoko prisiimti atsakomybę, išlindo iš šešėlio. Manau, tai buvo didelis žingsnis pirmyn. Po to jis jau pakliuvo į SKM-II komandą. Trenerio sprendimais abejoti neverta. Kad ir ką dabar nuspręstų Tomas, aš tai palaikau 100 proc.“

 

 

Krepšinis suteikia galimybę keliauti, pažinti, pajausti pasaulį. Paulauskų šeima tokių galimybių nėra linkusi praleisti. Italija, Ispanija, Prancūzija – tai šalys, kuriose jauniesiems Paulauskų atstovams jau teko žaisti krepšinį.

 

„Pagal galimybes stengdavomės kuo daugiau pamatyti pačio miesto ir pačios šalies. Žinoma, turi būti ritmas, treniruotės, rungtynės, vaikas turi eiti laiku miegoti. Tarkime, jeigu tą pačią dieną laukia rungtynės ir ryte, ir vakare, vaikai turi pietų miegelį. Jie turi pailsėti, atsistatyti ir fiziškai, ir morališkai. O šiaip stengiamės kuo daugiau vaikščioti po lankytinus objektus“, – pastebi Svetlana,

 

Šiuo metu Nojus su T. Urbelionio vadovaujama „SKM-I #TRVLTM” komanda ruošiasi kelionei į tolimąją Australiją, į kurią pajudės jau sausio viduryje. Kaip gi pavyko susiruošti į tokią nepigią kelionę?

 

„Jau prieš metus žinojome, kad laukia du stambūs turnyrai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir Australijoje. Kadangi išlaidos nemažos, stengėmės surasti rėmėjų ir pagalvojome, kad būtų puiki mintis surinkti kažkiek pinigėlių į komandos biudžetą. Kartu su „Vilkų“ mamytėmis IMRENA CUP turnyro metu prekiavome pyragais, kitais gaminiais, bet geriausiai „suėjo“ kava. Išpardavėme viską, ką buvome pasiruošę. Praėjusią liepą vieni vaikai keliavo į Las Vegasą, o šį sausį kiti vaikai dviems savaitėms skris į Australiją. Kelionės ir renginiai suartina, sujungia ne tik vaikus, bet ir tėvus“, – neabejoja Svetlana.

 

Šeimos nariai pokalbio pabaigoje taip pat atskleidė, kaip kiekvienas iš jų supranta sėkmę ir linkėjo SKM bendruomenei kuo geriausių metų.

 

„Manau, krepšinis ir SKM reiškia tą patį – aistrą oranžiniam kamuoliui, šilumą ir draugystę su komandos draugais. O sėkmė yra vienas iš krepšinio elementų. Sau linkiu šiais metais pasiekti daugiau. Šeima – kad laiko būtų daugiau, komandai – didžių pergalių. SKM'as per 12 metų pasiekė labai daug. O tai dar tik pradžia. Aš laukiu ir tikiuosi iš šios krepšinio mokyklos viso ko geriausio“, – teigia Nojus.

 

„Visada siekti savo tikslo, niekada nenuleisti rankų, kad ir kokia padėtis beviltiška atrodytų, kad ir kaip būtų sunku, niekada nepasiduoti ir eiti toliau. Savo šeimai palinkėčiau kantrybės. Svarbiausia, kad būtume kartu, sveiki ir laimingi“, – tvirtina S. Paulauskienė.

 

„Tikrai esu labai laimingas, kad mes pasirinkome būtent į SKM. Tai labai progresuojanti krepšinio mokykla, kuri per pastaruosius metus smarkiai išaugo. SKM įsikūrė 2007 m., mes jį pradėjome lankyti 2010 m. Tuomet apie pačią mokyklą kažko labai nežinojome. Bet viskas pasiteisino su kaupu, nes mokykla yra labai gera. SKM suvienijo ne tik mūsų vaikus, bet ir šeimas. Atsidūrėme tinkamu laiku, tinkamoje vietoje“, – apibendrino J. Paulauskas.