„Futbole nėra nieko nemoteriško“

Šiaulių „Gintros-Universiteto“ ir Šiaulių futbolo akademijos trenerė Tatjana Veržbickaja šiuo metu užima pagrindinės mergaičių futbolo mokytojos vaidmenį Šiauliuose.

Buvusi „Gintros-Universiteto“ žaidėja patirties semiasi ne tik Lietuvos čempionių trenerio Rimanto Viktoravičiaus asistentės kėdėje, bet ir stovėdama prie kitos Šiaulių miesto moterų komandos „ŠSG-FA Šiauliai“, rungtyniaujančios A lygoje, vairo.

 

Jauna trenerė į šią, daug kantrybės ir išbandymų reikalaujančią profesiją pasinėrė prieš penkerius metus ir, kaip teigia pati, nors lengva nebuvo, dėl savo sprendimo nesigailėjo nei akimirkai.

 

„Iš pradžių tai nebuvo lengvas sprendimas, nes futbolas buvo mano kasdienybė, o žaisti ir treniruoti yra du nepalyginami dalykai. Bet prie naujos rutinos ir kito vaidmens teko greitai apsiprasti, o dabar galiu tik pasidžiaugti, kad ryžtingas sprendimas atvėrė naujų galimybių ir iššūkių kelią“, – įkvėpiančiomis mintimis pokalbį su www.fkgintra.lt pradėjo vasarį 27-ąjį gimtadienį švęsianti trenerė.

Prisipažinsiu atvirai, kad pradžioje buvo tikrai sunku, viduje kildavo įvairių prieštaravimų, bet einant laikui tiek aš, tiek buvusios komandos draugės apsiprato prie mano naujų pareigų. Iš esmės niekas nepasikeitė, tiesiog dabar žinome, kad turime aiškiai atskirti darbo ir laisvalaikio santykius.

 

Apie tai, kad baigusi mokslus būsiu trenerė, dažnai pagalvodavau jau mokykloje. Kai reikėjo rinktis egzaminus, į savo, kaip trenerės, perspektyvą žiūrėjau rimtai, o dabar jau galiu teigti, kad mano planai virto realybe.

 

Kaip ir kiekvienoje profesijoje visada būna geresnių ir blogesnių dienų, bet iš esmės dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau ir tikiuosi, kad gailėtis ateityje taip pat neteks (šypsosi).

Mūsų visuomenėje taip jau yra, kad tai, kas yra nežinoma ir nematyta, dažnai atrodo nenormalu. Bet žmonių mąstymas keičiasi, informacinės technologijos leidžia visiems matyti, kas vyksta pasaulyje, plėsti pasaulėžiūrą, tokiu būdu ateina supratimas ir keičiasi stereotipai, kad nebėra tik moterų, ar tik vyrų futbolo, yra tiesiog futbolas, kuriuo domimės visi kartu.

 

Smagu, kad dėmesys moterų futbolui pasaulyje vis didėja, susidomėjimas auga. Tai padeda mergaitėms suvokti, kad futbole nėra nieko, kas būtų susiję su nemoteriškumu.

Mergaitės pabandyti sportuoti futbolą dažniausiai ateina paskatintos tėvų, draugų arba tos, kurios darželyje ar mokykloje pabandė jį pažaisti ir „užsikabino“. Įvairūs futbolo renginiai leidžia supažindinti mergaites su šia sporto šaka, sudominti jas ir pakviesti išbandyti jėgas. Žinoma, surinkti mergaičių ir berniukų futbolo grupę vis dar yra du skirtingi dalykai, bet esu pozityvi ir matau teigiamus ženklus, kurie leidžia manyti, kad ateityje futbolą žaidžiančių mergaičių skaičius augs.

 

Dabartinė jaunoji karta sulaukia didesnio dėmesio, o be to iš esmės viskas pažengė į priekį – pradedant medicina, baigiant įvairiomis treniravimo programomis, inventoriumi, infrastruktūra. Pastaroji dar nėra europinio lygio, o mes, kaip treneriai, futbolo žmonės, visada keliame didesnius lūkesčius, nes matome šios sporto šakos potencialą, bet tikiu, kad kaip ir krepšinis, taip ir futbolas Lietuvoje gali turėti geresnes sportavimo sąlygas ištisus metus, visais metų laikais.

 

Kaip bebūtų reikia pripažinti, kad šiuo metu merginos jau turi geresnes sąlygas tobulėti ir siekti sportinių aukštumų, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų kartą. Todėl pasinaudodama proga norėčiau paraginti mergaites atvykti į futbolo treniruotes (šypsosi). Nebūtinai dėl sportinių rezultatų siekimo, dažnu atveju tai gali tapti tiesiog gera aktyvaus laisvalaikio praleidimo forma.

Neskirstant sportuojančių vaikų į berniukus ir mergaites statistika rodo, kad bendrai futbolas yra populiariausia, masiškiausia sporto šaka Šiauliuose, nepaisant to, kad sąlygos sportuoti ir nėra idealios. Bet tai byloja apie šios sporto šakos milžinišką potencialą, kuris išplitęs po visą pasaulį. Galima tik prognozuoti, kiek ženkliai keistųsi situacija mūsų mieste atsiradus vienam ar dviems dengtiems futbolo maniežams, bet net neabejoju, kad sportuojančių vaikų skaičiaus dar labiau išaugtų.

 

Pasitaiko atvejų, kai tėvai iš tiesų nenori leisti savo atžalos sportuoti futbolo, kadangi šaltuoju metų laiku situacija yra pakankamai kebli. Tenka iki vėlyvo rudens sportuoti lauke, vėliau keltis į sales, kurios nėra tam specialiai pritaikytos. Vienas specializuotas dengtas futbolo maniežas galbūt ir neišspręstų infrastruktūros klausimo iš esmės, juk sportuojančių yra daug, pradedant profesionaliomis vyrų ir moterų komandomis, berniukų ir mergaičių įvairiomis amžiaus grupėmis, baigiant mėgėjais ir veteranais, bet vis tiek tai jau būtų gera pradžia.

 

Manau, kad už produktyvų vaikų tobulėjimo procesą yra atsakinga ne tik infrastruktūra ir sąlygos apie ką mes dažnai kalbame, bet ir treneriai. Vaikų tobulėjimas priklauso nuo trenerių kvalifikacijos, turimų kompetencijų, žinių bagažo, kurį jie gali perduoti augančiai kartai per įvairias treniravimo sistemų programas. Reikia nepamiršti, kad treneris tuo pačiu yra ir mokytojas galintis duoti patarimų auklėtiniui ne tik futbolo aikštėje, bet ir gyvenimiškose situacijose.