„Kai kurie filmai nurovė stogus“

Per aštuonias dienas amerikietišku futbolu, futbolu ir dviračių sportu užsiimantis vyras pamatė keturis filmus.

Pasak Mindaugo, kiekvienas iš jų buvo savaip vertingas, palikęs žymę jo mąstysenoje ir gyvenimo suvokime. 

Iš viso Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino mėgėjai „Sporto kino festivalyje“ galėjo mėgautis 64 seansais. 24 iš jų baigėsi diskusijomis ir pokalbiais su pačiais įvairiausiais asmenimis – nuo buvusių Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjų Roberto Javtoko ar Mindaugo Žukausko, iki Čekijos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Vito Korselto.

Apie festivalio transliuojamą žinutę, apie ką ir kam skirti jo filmai, LTOK.LT pasikalbėjo su M. Ponomariovu.

Tai tikrai naujas projektas Lietuvos kino rinkoje. Apie jį sužinojau naršydamas Facebooke, taip pat skaitydamas oficialų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto puslapį. Užsiminė keli su sportu lygiai taip pat kaip ir aš draugaujantys bičiuliai. O galiausiai buvau oficialiai pakviestas į festivalio atidarymą ir taip užsikabinau (juokiasi).

Lankiausi keliuose seansuose. Mačiau „Monstrų gaudytojus“ (angl. - „Shredding Monsters“), „Nesustabdomą Bethany Hamilton“ (angl. - „Bethany Hamilton: Unstoppable“), „Aukso kainą“ („At the heart of Gold“) bei „Nagano juostas“ (angl. - „Nagano tapes“).  Gaila nespėjau nusipirkti bilieto į „Free Solo“. Kiekvienas filmas, kurį mačiau, rado vietą mano galvoje, kiekvienas atnešė naujų patirčių, pamąstymų, idėjų. Visiems įspūdžiams išpasakoti vieno lapo neužtektų.
 

Nes skirtingai nei spaudoje ar televizijoje, čia buvo galima pamatyti kitas sporto, sporto industrijos ar konkrečių sportininkų puses. Daugybė žmonių neįsivaizduoja, kokia kaina yra mokama norint pasiekti aukščiausius rezultatus, įgyvendinti savo svajones. Kiekvienas mano matytas filmas buvo unikalus ir paliko žymę.

Man įstrigo kelios. Pirma, kad sporte kaip ir gyvenime būna purvo, tačiau jį galima bendrom pastangom išplauti, kai tampame vieningi (filmas „At the Heart of Gold“). Antra, arogancija yra nuodas. Mąstant, kad mažesnis už tave tau yra ne varžovas, gali smarkiai nusvilti. Turi gerbti visus su kuo kovosi (filmas „Nagano Tapes“) ar tiesiog bendrausi. Trečia, buvimas kitokiu nereiškia, kad esi silpnas.

Svarbiausia - aistra, užsidegimas ir noras įgyvendinti svajonę („Bethany Hamilton, Unstoppable“). Sporte kaip ir gyvenime, turime kovoti. 

Net ir stipriausi Holivudo filmai ne visada renka pilnas sales. Tai normalu. Tikiu, kad festivalio žiūrovų skaičius augs. Reikia laiko pagauti potencialų žiūrovą, jį prisijaukinti, įtikinti, kad filmai apie sportą yra tokie patys geri kaip ir visi likę. Geri atsiliepimai eina iš lūpų į lūpas, manau, kitais metais žiūrovų bus daugiau. 

O kalbant apie nepatekimą į seansą, taip nutiko ir man. Per vėlai sumaniau įsigyti bilietą į filmą „Free solo“ ir dėl to šiek tiek kremtuosi. Filmo trauka - pagrindinis herojus ir ekrane transliuojama beprotiška rizika. Gamta, kalnai, garso takelis, nesuvaidintos emocijos, siužeto linija – visa tai ir pakerėjo žiūrovus, tiesiog „nurovė stogus“. 

Jis tinkamas tiek žmonėms, kurie gyvena sportu, tiek ir žmonėms, kurie mėgaujasi kitomis veiklomis. Juk filmus apie bankų vagis žiūri ne tik policininkai, o apie antrą pasaulinį karą – ne vien kareiviai. Čia kaip knygų skaitymas. Ką pamatysi, ką perskaitysi, ant pečių nenešiosi (šypsosi).

 Šiuo metu galiu įvardinti du, kuriuos norėčiau pamatyti ir tuo pačiu rekomenduoti festivalio organizatoriams. Tai „Waiting for Lightning“ ir „Zabardast“.