Pasikinkęs burlentę – į trečias žaidynes

Iš rugsėjo pabaigoje Italijoje vykusio pasaulio „RS:X“ burlenčių klasės čempionato buriuotojas Juozas Bernotas grįžo laimingas, nes pavyko pasiekti pagrindinį tikslą – užsitikrinti olimpinį kelialapį. Jau trečią per karjerą.

 

„Mes tai padarėme – iškovojom Lietuvai dar vieną kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes! Ačiū visiems, kurie einat šiuo keliu kartu su manim!“ – paaiškėjus, kad kitąmet Tokijuje jis bus vos tarp 25 geriausių pasaulio burlentininkų, feisbuke visiems prie to labiausiai prisidėjusiems dėkojo J.Bernotas.

Kova su vėju, jūromis ir vandenynais, beribis laisvės jausmas smagiai sklendžiant vandens paviršiumi, grynas oras, saulė ir beveik kasdien atostogos – tai romantizmu persmelktas buriuotojo vaizdinys.

Tikrovė, su kuria susiduria nuo aštuonerių paskui tėtį į Kauno jachtklubą nuėjęs J.Bernotas, šiek tiek kitokia. Tai nuolatinė drėgmė, treniruotės, stovyklos, daug fizinio darbo ir ilgos kelionės ten, kur šilti vandenys, bet pageidautina pasiekiamos automobiliu, nes taip pigiau. Keliauti verčia ne tik Lietuvoje rudenį atšąlantis vanduo, bet ir konkurentų stoka. J.Bernotas 2012-aisiais buvo pirmasis į žaidynes patekęs Lietuvos burlentininkas ir iki šiol yra toks vienintelis.   

„Kauno sporto mokykloje „Bangpūtys“ yra daug jaunų gabių sportininkų, bet kol kas Tokijui aš vienas ruošiuosi“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ atsako konkurentų gimtinėje neturintis „RS:X“ burlenčių klasės atstovas.

Trisdešimtmetis J.Bernotas neslepia, kad į pasaulio čempionatą Italijoje juodu su tėčiu ir treneriu Gintautu Bernotu būtent to ir vyko – iškovoti kelialapį, todėl nusiteikimas buvo maksimaliai rimtas.

Pasibaigus kovoms su Gardos ežero bangomis ir vėju paaiškėjo dar aštuoni skirtingų valstybių burlentininkai, kurie gavo leidimą kitą vasarą žengti pro olimpinio kaimelio vartus. Tarp 137 dalyvių galutinę 33 vietą užėmęs J.Bernotas pateko į šį laimingųjų aštuntuką, nes tarp pasaulio čempionate startavusių, bet kelialapių dar neturėjusių šalių sportininkų liko šeštas.

„Ten man nebuvo idealios sąlygos, todėl vieta likau patenkintas“, – prisipažįsta J.Bernotas.

Tai buvo jau trečioji iš eilės sėkmingai įveikta atranka. Ar, palyginti su ankstesnėmis, atrankos keičiasi? 

„Kiekvienais metais atrankos vis sunkėja. Šįkart kelialapių skaičius stipriai sumažėjo – iki 25. 2016 m. Rio de Žaneire burlentininkų buvo 36, 2012-aisiais Londone – 38. Atitinkamai ir konkurencija didėja, kaskart darosi vis sunkiau. Be to, visų sportininkų lygis kasmet akivaizdžiai gerėja“, – pokyčius vardija burlentininkas.

Per pastarąjį burlenčių pasaulio čempionatą taip pat buvo galima susipažinti, kokių pokyčių mato šios sporto šakos puoselėtojai. „Vyko burlenčių pristatymas – ir naujų, ir senų. Tai buvo supažindinimas, pabandymas, parodymas, kas galėtų būti ateityje. Pati burlentė žaidynėse tikrai liks, bet artimiausiu metu turėtų būti priimtas sprendimas, kokia tai bus burlentė. Ar tokia, kokia yra dabar, ar atnaujinta“, – paaiškina J.Bernotas. 

Per daugiau nei dešimtmetį, praleistą didžiajame sporte, pakeitimų ir atnaujinimų jis matė ne vieną. Viskas keičiasi, evoliucionuoja ir tai, pašnekovo tikinimu, normalus procesas, nes kartu su technologijomis tobulėja ir šis sportas, o burlenčių klasei tie pasikeitimai labai naudingi.

Vienas galimas variantas – burlentės su povandeniniais sparnais, dar vadinamais foilais. Šią lyg iš ateities atrodančią burlentę J.Bernotas ne sykį yra išbandęs. Kodėl lyg iš ateities? Vadinamasis foilas – tai po vandeniu pasislėpęs sparnas, kuris prie burlentės ar jėgos aitvaro lentos tvirtinamas vietoje vairo. Tas sparnas iškelia lentą į vandens paviršių ir ši kartu su buriuotoju tarsi pakimba ore. Galbūt, sako Juozas, būtent tokį vaizdą ir matysime 2024 m. Paryžiuje per olimpines burlenčių varžybas. 

„Ten daugiau ekstremalumo, daug didesnis greitis, plaukimas šiek tiek kitoks, ekstremalesnis, įdomesnis, gražesnis akiai“, – vardija burlentininkas.

„RS:X“ burlenčių klasė į olimpinių žaidynių programą įtraukta nuo 2008 m. Ji pakeitė iki 2004-ųjų buvusią „Mistral One Design“. Mažai trūko, kad per šios klasės olimpinį debiutą Pekine su savo burlente būtų pasirodęs ir tada vos 19-metis J.Bernotas. Bet tąkart per paskutinę atranką jį žemyn timptelėjo gauti kol kas patys apmaudžiausi baudos taškai. 

„Tame plaukime, kai buvo sprendžiamas vykimo į Pekino žaidynes klausimas, aš padariau klaidingą startą, gavau papildomų baudos taškų ir tai lėmė, kad likau pirmas už brūkšnio. Buvo labai apmaudu, kita vertus, čia yra sportas, taip jau nutinka. Bet siekiau savo tikslo toliau ir jį pasiekiau po ketverių metų – išvykau į Londoną“, – pasakoja sportininkas.

 

Kiek lemia šiame sporte pinigai, technologijos ir kiek tai burlentininkui suteikia pranašumo? J.Bernotas paaiškina, kad prie burlentės variklio, aišku, neprisitvirtinsi, nes yra standartas, bet burlenčių sportas susideda iš daugybės smulkių techninių detalių, kurios sportininko pasirodymui turi esminės įtakos.

„Šiuo metu turime vieną gamintoją ir iš jo privalome pirkti įrangą. Bet labai daug lemia, kiek naujo inventoriaus gali nusipirkti. Jis dėvisi, atidirba savo, plius nėra dviejų vienodų dalykų pasaulyje. Net ir burių. Jos kaip ir vienodos, bet vis tiek skiriasi. Kai yra galimybė inventoriaus turėti daugiau, tada ir šansai pasiekti geresnių rezultatų didėja“, – atsako olimpietis. 

Štai, pavyzdžiui, ta pati burė. Jų per sezoną minimaliai reikia trijų arba keturių. Bet jei kalbame apie maksimalių rezultatų siekimą, tada viena burė vienerioms arba daugiausia dvejoms varžyboms tinka, nes ji tiesiog išsitampo, nukenčia jos charakteristikos. O vienos burės kaina – 1200 eurų. 

„Bet paskui jos puikiai tinka treniruotėms. Iki tam tikro lygio, – skuba paaiškinti buriuotojas. – Viso mums būtino inventoriaus poreikis yra gana didelis, o mūsų galimybės ribotos.“

Todėl naujas bures iki svarbiausių sezono varžybų J.Bernotui ištaupyti jau tapo įprasta. Ar nepavargsta nuo to? „Sunku. Ir pasiruošimas šitam pasaulio čempionatui buvo ypač sudėtingas, nes darbo įdėjome labai daug, o inventoriaus buvo didžiulis trūkumas. Sunku, bet ką turim – su tuo stengiamės dirbti“, – skųstis nelinkęs burlentininkas. 

 

Prieš tai buvusios dvejos žaidynės J.Bernotui susiklostė skirtingai. 2012 m. tada 23-ejų olimpinis debiutantas užėmė aukštą dvyliktą vietą, nors prieš paskutinius plaukimus turėjo realių galimybių įšokti į elitinį dešimtuką ir dar pasivaržyti medalių plaukime. Po ketverių metų Rio de Žaneiro vėjas toks sėkmingas lietuviui nebuvo – turėjo tenkintis galutine 26 pozicija.
 

Lygindamas abu olimpinius startus burlentininkas sako, kad jam rengtis Rio žaidynėms buvo gerokai sunkiau nei Londono. „Iškovojus kelialapį į Rio de Žaneirą finansinė padėtis pablogėjo, nes atseit bilietas kišenėje, pagrindinis darbas padarytas. Dėl to labai nukentėjo žaidynėse pasiektas rezultatas. Tikiuosi, šįkart pavyks to išvengti ir Tokijuje bus galima siekti aukštesnių vietų“, – viliasi buriuotojas.

Pati olimpiada, tenykštės buriuotojams sudarytos sąlygos, gyvenimas olimpiniame kaimelyje labiau patiko irgi Londone, mat čia buriuotojams buvo pastatytas atskiras kaimelis prie vandens, todėl jiems viskas buvo vienoje vietoje. Rio de Žaneire J.Bernotas gyveno su visais kitais sportininkais, todėl buriuotojui kiekvieną dieną iki treniruočių ir varžybų vietos reikėjo toli važiuoti autobusais.

„Žiūrint į varžybas geriau ir paprasčiau, kai viskas vienoje vietoje – vanduo šalia, mažiau žmonių. Tada tarsi labiau atsižvelgiama į sportininką ir jo poreikius. Bet šios žaidynės turi ir panašumų. Mano, kaip sportininko, akimis žiūrint, tai tiek Londone, tiek Rio de Žaneire vanduo buvo skystas ir pūtė vėjas“, – pašmaikštauja buriuotojas. 

O kur ta žaidynių magija, kodėl sportininkai taip veržiasi į jas? Iškovoti tokią teisę, nuvykti kartą į žaidynes, savo akimis jas pamatyti, pakovoti – viskas suprantama. Bet daugumai, tarp jų ir J.Bernotui, nė dviejų kartų negana. 

„Labai sunkus klausimas, – surimtėjęs atsidūsta. – Nežinau, tiesiog norisi siekti maksimalaus rezultato, o olimpinės žaidynės yra būtent ta vieta, kuri pildo svajones, kur galima ir sužibėti, ir pamatyti pasaulio, ir garsinti Lietuvą, ir parodyti, ką sugebi. Tai kiekvieno sportininko tikslas ir svajonė.“

Kas lauks Japonijos vandenyse, sportininkas kol kas daug nežino, šioje šalyje nė sykio nėra buvęs ir tik iš pasakojimų girdėjęs, kad ten labai karšta, o oras be galo permainingas. 

„Jeigu nebus galimybių susipažinti su ten laukiančiomis sąlygomis, treniruotis tenai, tai, aišku, turės didelės įtakos žaidynėse pasiektam rezultatui. Burlentininkams svarbus visas pasirengimo kompleksas: fizinis pasiruošimas, vietinių sąlygų pažinimas, inventoriaus pasirinkimas, prisitaikymas. Visas šis kompleksas paskui ir susideda į bendrą rezultatą“, – sako olimpietis. 

Bet vanduo, vėl ima juokauti, kad ir kur jis būtų, jam palankiausias toks, kuris skystas. „Kadangi pas mus ateina žiema, vanduo Lietuvoje netrukus pasidarys kietas, o man toks netinka, man geriau skystas ir šiltas. Vadinasi, vėl teks vykti kitur. Labiausiai gal patinka Ispanijoje. Bet mes žiemą stengiamės treniruotis ten, kur galime nuvažiuoti automobiliu, nes reikia nusivežti burlentę, visą įrangą, trenerio katerį ir panašiai, o Ispanijoje žiemą gana šalta. Būtų smagiau ten, kur šilčiau“, – dėsto J.Bernotas.

Skystos konsistencijos vanduo – tai tik viena buriuotojams būtina sudedamoji gamtos dalis. Dar jiems reikia vėjo. Aukštam ir sunkesniam J.Bernotui lengviau buriuoti tada, kai labai stiprus vėjas ir sąlygos sunkios. Kai vėjas vidutinis, jam tenka įdėti daug darbo ir jo stygių kompensuoti fizine jėga, nors lengvasvoriai sportininkai tada be didesnių fizinių pastangų lekia su vėjeliu.

Kai turi laiko, J.Bernotas dalyvauja ir kitų klasių buriuotojų varžybose, plaukioja su vadinamuoju foilu varoma burlente. O žiemomis, kai mūsų šalyje vanduo įgauna labai kietą pavidalą, mėgsta su ledrogėmis palakstyti. Noras patirti kuo ekstremalesnių pojūčių, dar vaikystėje jį privertęs lipti iš „Optimist“ klasės jachtos ir stotis ant burlentės, iki šiol niekur nedingo. Tik laiko viskam stinga. 

Negi po varžybų, ilgų ir drėgnų treniruočių stovyklų nenori pabūti ten, kur sausiau? „Man smagu ant vandens. Burlentės su foilais padeda tobulėti visapusiškai, patirti gerų emocijų. Bet patinka visi ekstremalūs dalykai, ne tik ant vandens. Kai tik yra galimybė, mėgstu nuvažiuoti į vidaus kartingų trasą. Iš ramesnio sporto – į jogą nueinu pas savo žmoną Giliją. Apskritai patinka aktyvus laisvalaikis, aktyvus poilsis, tik daugeliui dalykų šiuo metu lieka labai mažai laisvo laiko“, – sako buriuotojas.

Dėl nuolatinio ekstremalumų ieškojimo kartą gauta kojos trauma sutrukdė geriau pasirodyti burlenčių varžybose, bet kam taip nenutinka. „Ir einant gatve koja gali pakrypti ir lūžti. O tai būtų kur kas apmaudžiau“, – nusijuokia Juozas.

 

Pelnęs kelialapį į Tokiją ir pasiekęs pagrindinį šio sezono tikslą J.Bernotas grįžo namo į Kauną, bet atostogų režimo net neplanavo jungti. Lengvesniais krūviais, bet toliau treniruojasi, stengiasi kuo daugiau laiko skirti šeimai, padeda žmonai Gilijai atidaryti jogos studiją. Jo žmona – profesionali kineziterapeutė ir jogos instruktorė. Mintis įsirengti savo studiją gimė tarsi natūraliai: reikia tobulėti, siekti didesnių tikslų, todėl bendru sprendimu buvo nutarta, kad tam reikia atidaryti savo jogos studiją.

„Mano kineziterapeutės žmonos jogos treniruotės yra orientuotos į žmogaus fizinę būklę, pavyzdžiui, į tai, kokių jis skausmų, problemų patiria ir kaip juos pašalinti. Kai būnu namie, lankau jos užsiėmimus. Jie man padeda užpildyti tuos tarpus, kuriuos praleidžiu savo treniruotėse“, – pasakoja pašnekovas. 

Grįžtančio iš varžybų ir treniruočių stovyklų taip pat jo laukia trys augintiniai – katinai. Kodėl trys ir kodėl katinai? Pirmasis katinas atsirado kaip kompensacija tada dar būsimai žmonai už dažnas ir ilgas Juozo keliones. 

„Kad ji taip neliūdėtų, kol manęs nėra, parvežiau katiną. Kurį laiką laikėme jį vieną, o tada žmona užsimanė pilkos katytės. Pradėjome jos ieškoti, kad vienam katinui nebūtų liūdna, kol namie nieko nėra. Radome, parsivežėme. Po kiek laiko abu ėmėm svajoti apie įspūdingą katiną Meino meškėną. Pradėjome ieškoti, bet nebuvo tokio, kokio norėjome. Užtat praėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui jis pats mus rado. Tiesiog paskambino iš veislyno ir pranešė, kad atsivedė tokį kačiuką, kokio ieškojome. Mes jį ir įsigijome“, – pasakoja buriuotojas.

Būdami skirtingų veislių jie gerai sutaria, o rūpintis ar vienu, ar trimis, burlentininko tikinimu, iš esmės tas pats. „Net kai grįžtu po ilgesnio laiko visi trys katinai mane atpažįsta ir laukia“, – patikina J.Bernotas, prieš Tokijo žaidynes vėl būsiantis retas svečias savo paties namuose.