Broliai lėktuve sėdi prie avarinio išėjimo

Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai šį sezoną yra ryškiausios Sostinės krepšinio lygos („GEALAN–SKL“) žvaigždės. Lapkričio pradžioje 40-metį paminėjęs brolių dvynių duetas šį sezoną gyvena maršrutu Vilnius–Londonas–Vilnius ir mėgaujasi kiekviena Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje praleidžiama akimirka.

 

Jų atstovaujamas Londono „City Royals“ (7/1) užtikrintai žygiuoja šalies pirmenybėse, o patys krepšininkai šiame klube fiksuoja solidžią statistiką. Grįžę į Lietuvą broliai skuba į  „GEALAN–SKL“ A lygoje žaidžiančios „Sporto namų“ komandos (3/1) rungtynes. Darjušas šioje lygoje jau spėjo tapti spalio mėnesio naudingiausiu žaidėju.  

 

„Svarbiausia dabar – susižaisti, išvengti traumų. O iki medaliuko reikia būtinai prieiti“, – SKL laidoje „Žvilgsnis iš arčiau“ sakė D. Lavrinovičius.

 

Garsiausiuose Europos klubuose žaidę ir ne vieną medalį su Lietuvos rinktine laimėję broliai laidoje dalinosi prisiminimais apie pirmuosius žingsnius krepšinyje, praėjusį sezoną ir tikslus SKL čempionate.  

 

Darjušas: „Suderinom, kad laiko viskam užtektų po truputį. Mums labai palankus toks tvarkaraštis.“

 

Kšištofas: „Ryte – laikas sau, per pietus – vaikams, o vakare – žmonai (šypsosi, – aut. pastaba).“

Darjušas: „Yra labai patogių ir daug skrydžių. Ir nebrangu (šypsosi). Aišku, iš Vilniaus ne visada užtenka bilietų, kadangi pilni lėktuvai. Mes niekada nežinome, kada galime iškristi iš rikiuotės, mums bilietą visada reikia pirkti likus 1–2 dienoms. Todėl kartais tenka nuvažiuoti iki Kauno ir skirsti iš jo arba grįžti į jį.“

Darjušas: „Mes niekur lengvai netelpame.“

 

Kšištofas: „Bet komanda mums visada stengiasi nupirkti bilietus prie avarinio išėjimo, kur vietos yra daugiau. Jeigu ne, papuola geri žmonės, kurie pasikeičia bilietais arba stiuardesės pasodina į verslo klasę. Kol kas sekasi.“

 

Darjušas: „Turime pažįstamų, kurie žaidžia toje lygoje ir mes tikrai dar norime palaikyti gerą sportinę formą. Kadangi vis dar žaidžiame profesionaliai, mums idealesnio varianto negalėjo pasitaikyti. Ačiū komandos vadovams, kad pakvietė mus į lygą. Visada atvažiuojame sužaisti, labai malonu. Aišku, dar nežaidėme su stipriausiais priešininkais, bet kiek žaidėme, tiek nugalėjome. Jaučiamės labai gerai.“

 

Kšištofas: „Ir mums didelė nauda, ir komandai bus nauda.“

Darjušas: „Kolektyvas – žiauriai geras. Mes daug žaidėjų pažįstame iš seniau – Aivarą Kiaušą, Rolandą Skaisgirį, trenerio asistentą Rolandą Matulį. Kitus žinome iš matymo, todėl mums nebuvo sunku pritapti.“

Kšištofas: „Visi pozityvūs, kol laimime, tol viskas gerai. Veidas pasimato po pralaimėtų rungtynių. Bet dar per mažai laiko praėjo, su „chebra“ dar nebuvome išėję atsigerti sulčių (šypsosi, – aut. pastaba).“

Kšištofas: „Turbūt didžiausias skirtumas tas, kad kai žaidi profesionaliai, tu kiekvieną dieną sportuoji, su komanda analizuoji priešininką, ruošiesi. O žaisdamas mėgėjiškai susirenki tik rungtynėms, kadangi žmonės turi darbus ir negali kiekvieną dieną sportuoti ir palaikyti formą. Keletą paprastų derinių žinai iš anksčiau, pasitari su „chebra“, kaip ginamės, kokius kelis derinius darome ir viskas.“

 

Darjušas: „Manau, kad geriausias susižaidimas ateis prieš atkrintamąsias varžybas, kada tikrai bus lemiamos kovos. Tokiame lygyje kaip SKL, manau, svarbiausia yra atkrintamosios. Dabar tu gali užimti bet kurią vietą, o prasidėjus atkrintamosioms būti optimalioje sportinėje formoje ir pasiekti rezultatą. Aišku, manau, lygoje daug žaidėjų neapsieis be traumų. Norėdamas jų išvengti, kūną tu visada turi laikyti tonuse.“

 

Kšištofas: „Mums labai malonu pažaisti kartu. Pavyzdžiui, eini mieste vienas, tai nelabai kas prašo nusifotografuoti. Kai einame dviese, visi nori nusifotografuoti (šypsosi). Žmonės jau pripratę mus abu matyti, turime bendrą tikslą „LavTwins“ projekte. Todėl mums būtinai reikia būti dviems.“

Darjušas: „Karatė lankėme. Mūsų tikslas nebuvo tapti kovinio sporto atstovais. Visą laiką eidavome sportuoti ten, kur eidavo mūsų kiemo draugai. Tai būdavo baseinas, lengvoji atletika,  karatė. Kieme žaisdavome tinklinį, futbolo, ledo ritulį. Mes praktiškai su sportu buvome visą gyvenimą dar iki krepšinio. Visada norėjome nugalėti ir galbūt krepšinis tapo postūmiu kažką pasiekti.

 

Kšištofas: „Atsimenu kaip dabar. Mums buvo 13 ir tėvai sakė, kad su tokiu ūgiu reiktų eiti į krepšinį. Mama atėjo su laikraščiu ir parodė skelbimą, kad Šarūno Marčiulionio krepšinio akademija ieško tam tikro ūgio vaikų. Mums dar trūko kažkiek tų centimetrų. Atėjome, bijome, kad dar nepapulsime, bet treneris Vytautas Poteliūnas pamatė ir sušuko „Ateikit čia!“

 

Darjušas: „Dar buvome su tokiais laukiniais „kedais“, salėje buvo slidu kaip ant pačiūžų.“

 

Kšištofas: „Chebra juokėsi – jie jau mokėjo driblinguoti, mesti, o mes... Mes dar net taisyklingo dvižingsnio nemokėjome padaryti.“

 

Kšištofas: „Kai buvome vaikai, nelabai kalbėjome lietuviškai. Po to jau pradėjome laisviau kalbėti, pasijautėme savo rogėse ir mums tai buvo postūmis į priekį. Tada maloniau eidavome į treniruotes ir pan. Abejoju, ar individualiose sporto šakose mes būtume kažką pasiekę.“  

 

Darjušas: „Mes buvome fiziškai silpni ir mums trūkdavo ištvermės. Aišku, mes sportuodavome, bet nebūdavome tokie užsispyrėliai, kad turime būtinai kažką laimėti.“

Darjušas: „Be abejo. Treneris mums imdavo į rungtynes, veždavo, būdavome su komanda, bet laiko žaisti negaudavome. Turbūt matė perspektyvą – ūgis ir duomenys buvo, reikėjo tik gerai padirbėti su mumis. Netrukus pradėjome gana greitai tobulėti, gaudytis krepšinyje.

 

Darjušas: „Čia vėl reikia paminėti mūsų pirmąjį trenerį V. Poteliūną. Jis dirbo besikuriančiame „Savy“ klube. Komanda rungėsi tuometinėje Lietuvos krepšinio A lygoje (LKAL), dabar ji vadinasi Nacionalinė krepšinio lyga (NKL). Kai komanda pateko į Lietuvos krepšinio lygą (LKL), ji iš Vilniaus persikėlė į Alytų. Atėjo rėmėjas „Alita“, treneris mus prigriebė su savimi, pasirašėme kontraktą ir pan. Išvažiavome 15 metų, 16 jau buvome pagrindinėje sudėtyje, bet dar nelabai žaisdavome. Nuo 17 pradėjome rimčiau padėti komandai.“

 

Kšištofas: „Ne, tikrai taip nebuvo, bet gal dar bus (juokiasi).“

Darjušas: „Svarbiausia dabar – susižaisti, išvengti traumų. O iki medaliuko reikia būtinai prieiti.“

 

Kšištofas: „Mes visada galvojame, kad jeigu įdedi daug darbo, gerai būtų, kad tą darbą kažkas įprasmintų, primintų. Būna labai skaudu, kai visą sezoną dirbi, atiduoti labai daug jėgų, o nieko nepasieki. Mums taip pasisekė, kad praktiškai kiekvieną sezoną kažką laimėjome. Praeitas sezonas buvo vienintelis, kai mes su Prienais nelaimėjome nieko.“

 

Darjušas: „Asmeniškai buvo sunku. Po kiekvieno pralaimėjimo buvo daug bemiegių naktų ir analizavimo. Bet man taip pasirodė, kad praėjusiais metais dėl tų pralaimėjimų mažai kas išgyveno. Nebent vienintelis treneris Virginijus Šeškus vaistus nuo nervų gėrė. Kitose komandose matosi, kad žaidėjai širdyje yra čempionai ir jiems sunku ištverti pralaimėjimus. Praeitais metais buvo kažkoks disbalansas. Pradžioje buvo keista, bet po to pripratome ir pagal tą srovę plaukėme.“