„Karštis veikia ir atletų smegenis“

Nesėkmingas šalies atletų pasirodymas Dohoje (Katare) vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate sukėlė nemažai diskusijų apie pasirengimą ir ekstremalių sąlygų poveikį sportininkams.

Kepinant didesniam kaip 30 laipsnių karščiui dauguma Lietuvos ir kitų šalių atletų parodė ne tik prastesnius rezultatus – dalis sportininkų, ypač maratono bėgikai arba ilgų distancijų ėjikai, nebaigė varžybų.

Lietuvos sporto universiteto (LSU) Sporto mokslo ir inovacijų instituto mokslininko profesoriaus Mariaus Brazaičio nenustebino tokie atletų startai. Jis pritaria daugelio sportininkų ir jų trenerių nuomonei, kad tokiame karštyje čempionatas neturėtų būti rengiamas. Pasak jo, nepadėjo ir varžybų perkėlimas vakare ar ankstyvą rytą.

„Kai tvyro daugiau kaip trisdešimt keturių laipsnių karštis ir jis nuo vidinės kūno temperatūros skiriasi vos trimis laipsniais, ne tik parodyti gerų rezultatų, bet ir apskritai varžytis beveik neįmanoma. Organizmo galimybės pašalinti perteklinę šilumą ir išgarinti prakaitą labai apribotos. Jis lieka ant odos, atletas jaučiasi tarytum termose. Karštis veikia ir atletų smegenis, kurios esant 42–43 laipsnių vidinei temperatūrai „atsisako“ vėdinti organizmą, sportininkai negali toliau varžytis –  jaučia silpnumą ir skausmą galvoje, juos pykina, atsiranda raumenų mėšlungis, sportininkai gali netekti sąmonės. Mokslininkai teigia, kad apie aukštus rezultatus net nereikėtų svarstyti. Ištirta, kad tokiomis sąlygomis vyrų greičio rezultatai prastėja apie 6, moterų – 13 procentų“, – apie karščio poveikį pasakoja LSU mokslininkas M. Brazaitis.

Mokslininkui susidarė įspūdis, kad nemažai šalies sportininkų karštam ir drėgnam orui Katare nebuvo pasirengę – jų pasirengimas vyko įprastomis klimato sąlygomis. „Panašu, kad tokiomis neįprastomis sąlygomis buvo nepakankamai išnaudojamos vėsinimo galimybės. Tačiau buvo ir kelios išimtys. Štai 50 kilometrų sportinio ėjimo rungtyje 15 vietą užėmęs Arturas Mastianica pasirinko tinkamą strategiją. Jis startui rengėsi panašiomis sąlygomis Australijoje, o varžybų metu išnaudojo visas vėsinimo galimybes. Tai pasiteisino. Man atrodo, kad kiti sportininkai tam skyrė per mažai dėmesio. Labai svarbus ir adaptacijos laikotarpis. Be to, mokslininkai išskiria ir vadinamąją adaptacijos karštyje atmintį. Tarkime, jei kelias savaites sportuoji karštyje, vėliau grįžti į įprastas sąlygas užtenka vienos dienos karštyje, kad organizmas nesunkiai atgautų prieš tai pasiektą atsparumą karščiui“, – sako M. Brazaitis. 

LSU profesorius teigia, kad karščio įtaka atletams sporto mokslininkai domisi ne vieną dešimtmetį, o dabar visų žvilgsniai krypsta į 2020 metų olimpines žaidynes Tokijuje. „Rugpjūtį Tokijuje oro sąlygos gali būti tokios kaip ir Dohoje. Mokslininkai diskutuoja, kaip pagerinti sąlygas atletams. Viena naujausių teorijų – sportininkai turi vėsintis ne tik varžybų metu, bet ir, pavyzdžiui, prieš miegą. Karštis įvairiai veikia žmogaus organizmą, didelę įtaką daro ir poilsiui: atletas jaučiasi dirglus, jo organizmas nualintas, prastai miega, nepailsi. Nesunku nuspėti, kaip tai atsiliepia jo sportiniam rezultatui“, – teigia LSU profesorius M. Brazaitis.

Lietuvos sporto universiteto mokslininkas atlieka daug karščio ir šalčio poveikio organizmui tyrimų, ypač jį domina pirtis. „Naujausio tyrimo metu pirtininkams neleidome vėsintis ir gerti vandens. Tuomet jų kūno temperatūra kilo, kai leidome trumpai (iki vienos minutės) atsivėsinti vandens telkinyje, iškart būklė normalizavosi. Panašiai ir varžybų metu, jei sportininkai laiku atsivėsina, išsiplėtusiose kraujagyslėse cirkuliuojantis kraujas gali efektyviai perimti šaltį iš išorės ir paskirstyti po visą organizmą – taip kūnas atitolina kritinius temperatūros taškus maksimaliai varžantis. LSU Sporto mokslo ir inovacijų instituto mokslininkai bene vieninteliai pasaulyje pastaruosius penkerius metus daugiausia dėmesio skiriama kontrastiniams – šalčio-karščio – tyrimams. Surinkti duomenys rodo, kad staigus atvėsinimas teigiamai veikia organizmą ir šalčio stimulai nepablogina organizmo atsparumo karščiui, nors iki šiol sporto mokslininkai neturėjo vienareikšmiško atsakymo. Šias išvadas artimiausiu metu skelbsime prestižiniuose sporto mokslo žurnaluose,“– įžvalgomis dalijasi prof. M. Brazaitis.

Profesorius teigia, kad rengiantis Tokijo olimpinėms žaidynėms reikia kuo daugiau dėmesio skirti ir naujausioms sporto mokslininkų rekomendacijoms, ką daryti ne tik varžybų, bet ir poilsio metu.