Šansą gaudys olimpiniais metais

Vasarai artėjant prie pabaigos Vengrijoje į kovą dėl titulų ir, svarbiausia, dėl olimpinių kelialapių stojo Lietuvos baidarininkai bei kanojininkai. Deja, į Lietuvą jie grįžo tuščiomis. Kai kurioms įguloms sulig šiuo pasaulio čempionatu olimpinė atranka ir baigėsi, kiti dar bandys ištraukti laimingą olimpinį bilietą kitais metais, rašo LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“.

 

Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Romualdas Petrukanecas neslepia – iš pasaulio čempionato grįžo ne itin geros nuotaikos, nors Henrikas Žustautas iš jo parsivežė aukso medalį. Auksinis, bet neolimpinės rungties, o olimpinių kelialapių į kišenę įsidėti nepavyko nė vienam. 

„Nors spaudimo nebuvo, kad būtinai dabar reikia laimėti kelialapius. Aišku, visi norėjo juos gauti ir ramiai sportuoti toliau. Tad nuotaika lengvai prislėgta“, – neslepia treneris.

Aš, kaip A.Sejos treneris, galiu pasakyti, kad šiemet buvo padaryti keli strateginiai sprendimai, kurie, mano skaičiavimais, teigiamą rezultatą turi duoti tik kitais metais. Pavyzdžiui, pernai dalyvavome daugelyje įvairių varžybų, taip pat ir jaunimo. Šiais metais nutarėme to nedaryti. Kodėl? 2020-aisiais Artūras nebebus jaunimo amžiaus sportininkas ir jeigu šiais metais jis būtų pakliuvęs į Tokijo olimpines žaidynes, tai kitąmet turėtų labai mažai varžybų. Tik nacionalines ir kelias Pasaulio taurės. Ir viskas. Tad pagrindinis darbas visą sezoną būtų tik ruoštis, ruoštis ir dar kartą ruoštis olimpinėms žaidynėms. 

Todėl pasiūliau šiemet padaryti lygiai tą patį, ką kitąmet, kad nebūtų šoko, kai nuo daug varžybų teks pereiti į tokį tuščią sezoną. Iš karto pamatėme, kad sportininkui buvo sunku vien tik ruoštis ir nelenktyniauti. Kuo daugiau treniruojiesi, tuo daugiau klausimų kyla, pasitikėjimas savimi dingsta. Tai vienas dalykas. 
 

Kitas – pabijojau šiais metais salėje jam vesti kai kurias treniruotes, kurios gana pavojingos. Sprinteriui labai svarbu jėgos ugdymas. Tokias treniruotes šią vasarą mažinau vien tam, kad išvengtų traumų. Tas irgi atsiliepė, nes pradingo staigumas. Manau, šie du dalykai ir nulėmė silpnesnį rezultatą pasaulio čempionate. 
 

Buvo ir trečia, asmeninė, priežastis – pavasarį praleidau nemažai treniruočių ir į stovyklą nevažiavau, nes man gimė vaikas, turėjau likti namie. Atrodo, sportininkas dirba, daro, ką reikia, bet jam vis tiek reikia žmogaus, kuris stovėtų šalia, jį padrąsintų ar paguostų.

Kitais metais A.Sejai bus dar dvi atrankos. Žinant Artūro potencialą, į žaidynes jis dar gali pakliūti. Didelės panikos nėra, viskas kontroliuojama.

Federacija viską vertina per olimpinių rungčių prizmę. Labai malonu, kad sportininkas laimi, tampa pasaulio čempionu, tai išties didžiulis pasiekimas. Kai baigs karjerą, dar daugybę metų visi žinos, kad jis – pasaulio čempionas. Bet šiandien mums svarbiausios olimpinės rungtys ir kaip sportininkams pavyksta jose tobulėti. Henrikas šiemet ruošėsi startuoti dviviete kanoja su Ilja. Buvo svarbu įveikti atranką namie, nes federacija jau kelerius metus stengiasi, kad vienoje rungtyje varžytųsi bent dvi konkurencingos įgulos. Namie jie tarpusavyje pasidaužė, laimėjo ir nežinau – gal apsiramino, nes nelabai pavyko ir Europos žaidynėse, ir pasaulio čempionate. Taigi, iš vienos pusės, džiaugiamės, kad yra aukso medalis, iš kitos pusės, liūdna, jog nematėme progreso olimpinėje rungtyje. Kartu jie treniruojasi jau antrą sezoną.  

Nėra taip paprasta persiorientuoti, nors kiek pats matau ar šnekuosi su jo treneriu, sportininkas lyg ir susitaikė su mintimi, kad bent jau artimiausius metus pagrindinis jo nuotolis bus 1000 m. Bet vidinių sportininko savybių ugdymas užtruko ilgiau, nei tikėjomės. Nuo tada, kai pasikeitė jo olimpinė rungtis, eina jau trečias sezonas. Pernykščiame pasaulio čempionate ši dvivietė užėmė 14 vietą ir tai buvo šioks toks šuolis į priekį, todėl tikėjomės tolesnio progreso. Bet rezultatai truputį stabilizavosi ir nepakilo aukščiau. Gaila.

Manau, bus sunku, nors jie treniruojasi su Vadimu Korobovu pas tą patį trenerį, bet matyti, kad tikrai bus sudėtinga. Atranka labai sunki ir progresas nėra toks smarkus, kokio norėtųsi. Šansų visada yra, bet jiems reikės gerai pasistengti.

Buvo neramu iškart po olimpinių žaidynių, nes pustrečio karto pailgėjo nuotolis, o kova tokia pat stipri. Po truputėlį judame į priekį, prieš tai vykusiame pasaulio čempionate vyrai buvo į finalą pakliuvę, Pasaulio taurės etapuose viskas atrodė lyg ir gerai, bet vis kažko pritrūksta. Sunku pasakyti, ko tiksliai, kodėl jie neiššovė. Matyt, 200 m – tai prigimtinis dalykas, tiesiog tu esi greitas ir stiprus, tiesiog vystai tas savo savybes, o 500 m – daug ilgesnis nuotolis. Visų šių sportininkų pagrindas buvo sprintas. Ir čempionate pirmus 200 m jie irklavo labai gerai, bet gale pritrūko jėgų. Manau, pats pagrindas jaunystėje buvo ne ten padėtas, nes buvo kitos rungtys. Čempionate paskutiniame distancijos trečdalyje truputį pritrūko stabilumo. Jiems tai buvo vienintelė atranka – į olimpiadą pakliuvo pirmos dešimt valčių.

Atrankos ir pusfinalio plaukimuose šie vaikinai atrodė įspūdingai, bet finale jie buvo sunkiai atpažįstami. Gal finale buvo per dideli lūkesčiai ar galbūt, matydami savo galimybes, vaikinai neatlaikė psichologinės įtampos. Iškovoti olimpinį kelialapį jie turės šansą kitais metais Europos atrankos regatoje Čekijoje. 

Truputėlį nuvylė, nes porą čempionatų iš eilės Vadimas pakliūdavo į dvyliktukus, kovojo Europos žaidynių finale, atrodė, kad jis daugmaž stabilizavosi suaugusiųjų sporte. Tikėjomės kažko panašaus ir pasaulio čempionate, bent jau vietos šalia finalo. Nežinau, gal įtampa, oro sąlygos, gal netiksli treniruočių metodika buvo? Bet pasaulio čempionatas buvo ne toks, koks turėjo būti, ne taip jis gali irkluoti.

 

Sudėtinga ir nežinau, kodėl taip yra. Jau kokius trejus ketverius metus federacijoje sukame galvas, kaip šią padėtį pakeisti, ir atsakymo neturime. Daug vilčių dėjome į 200 m rungtį ir vienvietę kanoją. Prieš porą metų pasaulio čempionate Rūta užėmė 13 vietą, manėme, kad pradėsime kilti. Juolab tai nauja rungtis, naujos galimybės ir vilčių visada yra daugiau. Bet kažkodėl nepavyko treneriams iš jos išpešti geresnio rezultato.  

Antras šansas bus kitų metų gegužę Čekijoje, Račicėje. Ten vyks Europos kvalifikacinė regata. Į žaidynes paklius vienvietininkai, užėmę 1–2 vietas, ir 1000 m rungtyje pirmąsias vietas iškovojusios dviviečių baidarių ir kanojų įgulos. Maždaug po dviejų savaičių Duisburge, Vokietijoje, vyks dar viena atranka, kurioje 200 m ir 1000 m trasose varžysis tik vienvietės baidarės ir kanojos. Čia jau bus pasaulinė atranka – dalyvaus visi, kurie nepakliuvo, į žaidynes pateks dar po vieną valtį.

Maksimalus skaičius – trys įgulos, realus – dvi.  

*  *  *

Vyrų vienvietė. 200 m, Henrikas Žustautas – 1 vieta (neolimpinė rungtis).

Vyrų vienvietė. 1000 m, Vadimas Korobovas – 16 vieta (į olimpines žaidynes pateko 1–5 vietas užėmę sportininkai).

Vyrų dvivietė. 1000 m, H.Žustautas ir Ilja Davidovskis – diskvalifikuoti (į OŽ – 1–8 v.).

Moterų vienvietė. 200 m, Rūta Dagytė – 23 vieta (į OŽ – 1–5 v.).

Vyrų vienvietė. 200 m,  A.Seja – 8 vieta (į OŽ – 1–5 v.).

Vyrų dvivietė. 1000 m, Ričardas Nekriošius ir Andrejus Olijnikas – 9 vieta (į OŽ – 1–6 v.).

Vyrų keturvietė. 500 m, Aurimas Lankas, Edvinas Ramanauskas, Mindaugas bei Simonas Maldoniai – 13 vieta (į OŽ – 1–10 v.).