„Naujas iššūkis turi mus užgrūdinti“

Lietuvos nacionalinės moterų futbolo rinktinės kapitonė Greta Lukjančukė prieš Europos čempionato atrankos rungtynes su Kroatija ir Šveicarija tikino, kad istorinis iššūkis bus puiki galimybė rinktinei dar labiau subręsti. Mūsų rinktinė pirmąją dvikovą sužais jau šį ketvirtadienį Šiauliuose.

 

25 metų vartininkė debiutavo nacionalinėje komandoje dar prieš aštuonerius metus, o dabar yra viena geriausių šalies futbolininkių. Ji ilgus metus yra Šiaulių „Gintros-Universiteto“ vartininkė, taip pat ragavo legionierės duonos Italijoje.

 

Tikrai labai trūksta. Dabar pasikeitė atrankos formatas – moterys žaidžia tokiu pačiu principu, kaip vyrai. Iš pradžių, tai truputį iš pradžių išgąsdino – mes dar neturėjome tokių stiprių varžovų, kaip Šveicarija, ar Belgija. Visada žaisdavome su panašaus pajėgumo komandomis – Latvijos, Estijos, Moldovos ar Farerų Salų – kurias gerai pažįstame. Todėl mums labai reikia įsivertinti savo jėgas prieš geresnes varžoves, naujas iššūkis turi mus užgrūdinti.

 

Visos mes laukiame šių varžybų, kurios vyks įprastu pasaulyje formatu. Pavyzdžiui, rugpjūčio 29 dieną žaisime namuose su Kroatija, o rugsėjo 3 d. išvykoje su Šveicarija. Tai yra gana įdomu ir bus proga pamatyti, kaip sugebėsime atsistatyti ir pasiruošti kitoms rungtynėms. Manau, kad būsime pasiruošusios, visos merginos nori ginti Lietuvos garbę ir kiekvienoje stovykloje norime perteikti viską aikštėje. Pažadame atiduoti save 100 procentų.

 

Sunku vertinti varžoves, kai mes nesame su jomis susidūrusios. Šveicarės yra, ko gero, stipriausia grupės komanda, kurią galime vadinti aukšto lygio Europos rinktine, kitos – už mus aukštesnės reitinge. Žaidžiant su tokiomis varžovėmis bus puiki galimybė mūsų žaidėjoms parodyti savo sugebėjimus, o Lietuvai –  išvysti, kokiame lygyje yra mūsų rinktinė.

 

Treniruočių procesas yra patobulėjęs, kai jame įsitraukė naujų žmonių. Didelį indėlį komandos darbe idėjo fizinio rengimo treneris Šarūnas Bičiušas, pritaikydamas įvairias programas, stipriai vyriausiajam treneriui Rimantui Viktoravičiui padeda asistentės Ingrida Siliūnienė ir Tatjana Veržbickaja. Prie jų taip pat galime pridėti ir savo darbą gerai išmanantį vartininkų trenerį Mantą Tamulionį. Turime ir video analitiką Tadą Vilkevičių, kuris įnešė kažką naujo analizuojant mūsų žaidimą, žaidėjos aiškiai suvokia žaidimo aspektus.

 

Labai džiugu, kad turime gerus specialistus, kurie padeda jaustis, jog tobulėjame ir tas po truputi ryškėja. Anksčiau neturėjome visaverčio trenerių štabo – nebuvo vartininkų ar fizinio rengimo specialistų – o dabar jaučiame profesionalumą ir pakilesnę atsmoferą.

 

Manau, kad merginos treniruotėse atiduoda labai daug, tačiau žaidybinėse situacijose mums labiausiai trūksta kokybiško atakų užbaigimo, kas leistų įgyvendinti sklandų komandinį darbą ir švęstume pergales. Šiais metais žaidėme tikrai gerai ir nusipelnėme pergalių bei buvo apmaudu dėl nepasiekto geresnio rezultato. 

 

Šlifuoti gynybinius veiksmus bus sudėtinga. Nemažai priklauso ir nuo to, kaip individuali žaidėja įgyvendina savo užduotis aikštėje, tad kiekviena turės drausmingai atlikti savo funkcijas, nes dėl paprastų klaidų gali byrėti visa mūsų gynybos sistema. Tai nebus lengva, bet, manau, jog įgyvendinti savo planą yra įmanoma – turėsime kelias dienas tai išgludinti treniruotėse ir skirti tam didesnį dėmesį.

 

Pas mus nėra didelio moterų futbolo masiškumo, tad iš kiekvienos į moterų rinktinę patekusios talentės yra daug tikimasi. Norime, kad jos į komandą įneštų šviežio kraujo, aktyvumo ir atsidavimo kovojant dėl bendrų tikslų. Sudėtyje yra nemažai patyrusių futbolininkių, bet komandoje nesijaučia amžiaus skirtumo ar trinties – visos yra draugiškos ir padeda viena kitai. 

Aš manau, kad svarbu, jog Šiauliai organizuoja šias rungtynes. Manau, kad į stadioną atvyks palaikyti nemažai žiūrovų, kuriuos sudarys ne tik vietiniai, bet ir iš kitų miestų. Mano nuomone, Šiaulių stadionas yra mėgstamiausias man ir daugumai žaidėjų, kurios žaidžia, yra žaidusios ar besitreniravusios „Gintros“ klube. Kitas pliusas – natūrali stadiono danga.  Todėl labai malonu, jog čia pradėsime Europos čempionato atranką.

 

Tai buvo turnyras Makedonijoje ir aikštėje pasirodžiau po keitimo, pakeitusi pagrindinę vartininkę Indrę Venskevičiūtę. Tikrai buvo baimės, nes buvau atsarginė ir kai netikėtai teko išeiti į aikštę, jaudulio ir šoko buvo nemažai. Bet tose rungtynėse nepraleidau įvarčio, tai smagu.

 

Negaliu sakyti, kad jaudulio prieš rungtynes nėra. Jei jaudiniesi, vadinasi tau rūpi, kaip pasirodys tavo komanda. Tačiau dažniausiai tai užtrunka iki pirmojo kamuolio pagavimo, vėliau apsipranti. Žinoma, rinktinėje dar giedodama Lietuvos himną tu jau suvoki atsakomybę ir reikšmę ginti savo šalies garbę, tų emocijų kartais būna net ir daugiau, nei kitur. 

Akivaizdu, kad iš tų laikų rinktinės žaidėjų beveik neliko, tačiau pasikeitė tiek mūsų žaidimo stilius, tiek žaidimo principai. Anksčiau dažnai žaisdavome aukštais tolimais perdavimais ir perdėtai kuo greičiau siųsdavome kamuolį į priekį, dabar esame šaltakraujiškesnės ir daugiau bandome kontroliuoti kamuolį. Turime geras vidurio sauges, kurios padeda tai įgyvendinti ir akcentuojame žaidimą per kraštus.