P.Jankūnas: apie duoną, langus ir rinktinę

Pauliaus Jankūno karjera Lietuvos vyrų rinktinėje artėja prie dvidešimtmečio. Per tuos metus reprezentacinėje Lietuvos ekipoje kaunietis ragavo ir šilto, ir šalto, ir saldaus, ir aitraus. Per rungtynes su serbais praėjusį pirmadienį kairiarankis 35 metų puolėjas visiems įrodė, kad parako turi dar daug. Atakavęs be klaidų kaunietis įmetė 13 taškų ir surinko 18 naudingumo balų, Lietuvos ekipoje šiuo rodikliu nusileisdamas tik Jonui Valančiūnui.

 

Skaniausia savo akimirka P. Jankūnas vadina pasaulio čempionato bronzos medalį 2010 metais Turkijoje.

 

„Visos pergalės būna skaniausios. Aišku, medaliai. Visiems labai įstrigę 2010-ieji. Man taip pat. Buvo įspūdinga atmosfera. Ir rinktinės žaidimas buvo pergalingas ir patrauklus žiūrovams. Buvo tikrai smagu žaisti Lietuvos rinktinėje. Visi kiti medaliai taip pat buvo labai „skanūs“, - prisiminė Paulius Jankūnas, Lietuvos vyrų rinktinėje debiutavęs 2005 metais Europos čempionate Serbijoje.

 

Tada į rinktinę 21-erių krepšininkas atvyko jau tavęs pasaulio jaunimo čempionu – drauge su Renaldu Seibučiu.

 

„Daug jaudulio, daug baimės buvo. Nes vis tiek – jaunas žaidėjas atvažiuoji – „Žalgiryje“ tik pradėjęs žaisti ir jau į rinktinę kviečia. Šalia – visi geriausi Lietuvos krepšininkai, visos legendos. Buvo jaudulio ir baimės, tačiau, kai pradėjau sportuoti ir pamačiau, kad jie yra normalūs žmonės... Su visais viskas gerai, atmosfera tikrai įspūdinga. Po truputį įsijaučiau, įsivažiavau“, - pasakojo P. Jankūnas. 

 

205 cm ūgio veterano dėl traumų nebuvo tarp 29 krepšininkų, kurie iškovojo Lietuvai kelialapį į Kinijoje netrukus prasidėsiantį pasaulio čempionatą. Tačiau P. Jankūnas stebėjo visas kovas. 

 

„Daug žaidėjų buvo. Vieni žaidė per vienus langus, kiti per kitus. Šaunuoliai vyrai – padarė darbą, kurį turėjo padaryti – atvedė komandą į pasaulio čempionatą. Tie, kurie gavo šansą, visi juo pasinaudojo. Visi parodė save. Ir trenerių štabui suteikė informacijos ateičiai – koks jų žaidimas, kaip tinka prie sistemos. Be abejo, tie langai yra dviprasmis dalykas – gal nėra tobuliausia sistema. Tačiau ne žaidėjai nustato tą sistemą“, - kalbėjo veteranas.

 

Šią vasarą grįžęs į rinktinę jis rado naujovę – komandos virtuvės šefą Svajūną Jarmalą, kuris rūpinasi visos ekipos mityba. Tačiau didžiulio skirtumo krepšininkų valgiaraštyje P. Jankūnas nepastebėjo.

 

„Ir rinktinės, ir klubo valgiaraštis yra labai panašus. Profesionalūs sportininkai, krepšininkai valgo daugmaž tą patį. Salotas, vištieną, žuvį, makaronus, ryžius. Nebūna nei daug padažų, nei prieskonių. Tai kitoks maistas, nei renkiesi atostogų metu. Nesakau, kad jis neskanus, tiesiog jis pritaikytas profesionalaus sportininko dietai“, - teigė P. Jankūnas.

 

Paklaustas, ką mieliau rinktųsi – tortą ar mėsą, ilgametis rinktinės žaidėjas atsakė kiek netikėtai.

 

„Nei tą, nei tą. Dabar stengiuosi atprasti, labai sumažinau kiekį, tačiau man labai patinka duona. Be abejo, jei kas nors įdeda torto, galiu jį suvalgyti. Tačiau jei šalia yra kelios riekelės duonos, man tai labiau imponuoja. Suprantu, kad negaliu daug tokio smagumo leisti“, - sakė P. Jankūnas.