Titulai – ir ant ledo, ir vandenyje

Mūsų šalies dailųjį čiuožimą sunku įsivaizduoti be Lilijos Vanagienės – Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentės, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentės, nusipelniusios Lietuvos trenerės, aštuoniskart respublikos čempionės. Be to, penkerių žiemos olimpinių žaidynių dalyvio, pasaulio ir Europos čempionatų bronzinio prizininko Povilo Vanago mamos bei pirmosios trenerės. 
 

Tikrai nesijaučiu, kad man septyniasdešimt. Nors metų nemažai, tačiau anksčiau tiek daug, kiek dabar, nedirbdavau. Ypač daug darbų, susijusių su Tarptautine čiuožimo sąjunga ir Lietuvos čiuožimo federacija. Kartu įgyvendiname nemažai bendrų projektų, iš kurių labiausiai nuskambėjo pasaulio jaunimo „Grand prix“ etapas „Amber Cup“ 2018 m. Kauno „Žalgirio“ arenoje, apie kurį dar ir dabar sklando itin geri atsiliepimai.
 

Esu ir LTOK viceprezidentė. Kai 2012-aisiais buvau išrinkta į Vykdomąjį komitetą, man tai buvo nauja patirtis. LTOK turi labai gerą aurą, ten dirba puikūs žmonės. Nuo 2012-ųjų matau didžiulius pokyčius, į LTOK priimta dirbti naujų, veiklių, motyvuotų bei jaunų žmonių. Jie dirba šauniai, įgyvendina įvairiausius projektus su jaunimu, rengia puikius trenerių kursus. Džiaugiuosi, kad prie LTOK vairo – energija trykštanti olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.    

Patį didžiausią įspūdį paliko pirmosios nepriklausomos Lietuvos 1992 m. Albervilio žiemos žaidynės, kai kone paskutinę minutę įšokome į nuvažiuojantį traukinį. 

Patys gražiausi mano gyvenimo metai susiję su sūnumi Povilu. Stebėjau jo pasirodymus ir Lilehamerio, Nagano, Solt Leik Sičio bei Turino olimpinėse žiemos žaidynėse. 

Liūdniausias momentas, kai tada 27-erių Deividas Stagniūnas po Sočio olimpinių žaidynių 2014-aisiais baigė sportuoti. Buvo įdėta daug jėgų siekiant gauti Lietuvos pilietybę jo partnerei Isabellai Tobias. Turėjome didelių planų. Po žaidynių pasaulio čempionate jie buvo penkiolikti – pakilo dviem vietomis aukščiau nei Sočyje.  

Čiuožėjai galėjo dalyvauti dar dvejose olimpiadose, tačiau atsinaujinus senai traumai gydytojai Deividui uždraudė toliau sportuoti. Atsigavusi po šalto dušo tariau sau, kad kitoms olimpinėms žaidynėms išugdysime naują porą. 

Džiaugiausi, kad pavyko išugdyti ne vieną pajėgią porą, o dvi. Viena iš jų vos nepateko į Pjongčangą. Tada Saulius Ambrulevičius su savo partnere Allison Reed iš JAV liko pirmi už brūkšnio.   

Nuo šių metų kovo 1-osios jau nebedirbu, nes vieni mano auklėtiniai baigė aktyvųjį sportą, o kiti yra išvykę. Mano, kaip trenerės, karjera baigėsi, tačiau nuolat dalyvauju stipriausių Lietuvos čiuožėjų treniruotėse, jiems patariu, esu lyg jų psichologė. 
 

Gimiau ir užaugau Kaune prie Ąžuolyno, ten žiemą praleisdavau visas dienas nuo ryto iki vakaro. Ypač mėgau slidinėti ir čiuožti. Nuo mažens gerai čiuožiau. Kai „Kauno dienoje“ perskaičiau trenerės Marijos Daugėlaitės skelbimą, kviečiantį lankyti dailiojo čiuožimo pratybas, aš, tada aštuonmetė, ten ir užsirašiau. 
 

Kartu su dailiuoju čiuožimu mano sportinėje karjeroje buvo ir šuoliai į vandenį, esu tapusi šuolių nuo 10 m bokšto Lietuvos jaunučių čempione. Tuo pat metu gana ilgai lankiau ir čiuožimą, ir šuolius į vandenį. Abi sporto šakos sekėsi gerai. 

Vasarą Trakuose būdavo rengiamos šuolių į vandenį treniruočių stovyklos, vykdavo varžybos. Ilgainiui netgi savo auklėtinius čiuožėjus išmokiau šokinėti nuo 5 m bokšto ir 3 m tramplino – už tai dėkinga trenerei Ritai Makauskienei. 

Gal to, kad išsiskyrusi su vyru gydytoju Povilu Vanagu sūnus – Povilą ir Simą – nuo dvylikos ir septynerių auginau viena. Gal mažai kas žino, kad Poviliukas pradėjo čiuožti nuo trejų. Tada treniravau keturias čiuožėjų grupes. Sūnus buvo ypač nevalgus, todėl norėdama, kad jis pajudėtų, vesdavausi į čiuožyklą ir įduodavau kėdę į rankas. Taip už jos laikydamasis jis išmoko čiuožti. Dabar juokaudama sakau, kad kėdė buvo pirmoji jo partnerė. 
 

Taip Povilas treniruotėse su manim praleido trejus metus. Sulaukęs šešerių pareiškė, kad nori dalyvauti varžybose. Tose varžybose ir supratau, kad tai reto talento vaikas. 
 

Mažai kas žino, kad mano tėtis, tuometis „Atramos“ gamyklos tiekimo skyriaus viršininkas Algirdas Žalys, suorganizavo savo draugus, tokius pat išprotėjusius sporto entuziastus kaip ir jis, bei visuomeniniais pagrindais prisidėjo prie dirbtinio ledo čiuožyklos įrengimo Kauno radijo gamyklos teritorijoje. 
 

Viena gamykla nupirko kompresorių, kita vamzdžių, trečia – fermų. 1976-aisiais liepos 1-ąją septintą valandą ryto buvo iškilmingai atidaryta pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožykla, kurioje per metus buvo galima treniruotis šešis septynis mėnesius. 
 

Tada juostelę perkirpo tuometis Kauno sporto komiteto pirmininkas Pranas Majauskas, o per parodomąsias varžybas ankstų rytą šoko ir mano šešerių Poviliukas.
 

Tėtis mirė 1997 m. rugsėjį, būdamas 75-erių, o po pusmečio 1998 m. vyko Nagano žiemos žaidynės. Kaip dabar atsimenu, tada tėtis išpranašavo, kad Nagane jo anūkas pateks į dešimtuką, nes Lilehameryje su Margarita Drobiazko jie buvo dvylikti. Tėčio žodžiai išsipildė: Povilas su Margarita užėmė aštuntą vietą. 
 

Didelio meistriškumo sportininkas buvo ir mano brolis Rimgaudas Žalys, kuris pirmasis Lietuvoje į aukštį peršoko du metrus. Po to jis aktyviai dalyvavo veteranų pasaulio lengvosios atletikos bei krepšinio čempionatuose, pelnydavo medalių. Tačiau ir Rimgaudo jau nebėra tarp gyvųjų. 
 

Jaunesnysis sūnus Simas, 10-metė anūkė Kotryna ir 23-ejų anūkas Simonas gyvena Amerikoje. Simonas jau augina sūnų Mykoliuką. 

Apie vienatvę nėra kada galvoti, nes mano antrasis vyras – dailusis čiuožimas. Jis manęs jau daug metų nė per žingsnį nepaleidžia.  
 

Išliko gražūs ryšiai su pirmuoju vyru ir vaikų tėvu Povilu. Su juo pasimatome per sūnaus organizuojamus ledo šou, susiskambiname. 

Parodys gyvenimas. Daug tikiuosi iš trečią sezoną kartu šokančių ir dailiajam čiuožimui atsidavusių Sauliaus Ambrulevičiaus ir Allison Reed. Jie turi tikslą, yra motyvuoti, tiki, kad gali toli nueiti. 
 

Dailusis čiuožimas – sudėtingas sportas. Atrodo, mažytės mergaitės yra labai perspektyvios, tačiau kai jos pradeda bręsti, prasideda problemos. Šiandien labai džiaugiuosi, kad 2022 m. Pekino olimpinėms žaidynėms Lietuvoje pirmą kartą rengiasi ir penkios pavienio čiuožimo atstovės. Jeigu pavyktų iškovoti kelialapį, tai būtų viena mano įgyvendintų svajonių. Būtų atverstas naujas Lietuvos dailiojo čiuožimo istorijos puslapis, nes olimpinėse žaidynėse iki šiol dalyvavo tik mūsų šokėjų poros.  

Laukia ypač sunki ir sudėtinga olimpinė atranka. Dažnai už borto lieka stiprūs čiuožėjai, pasaulio čempionatų finalininkai. Į olimpines žaidynes patenka tik 24 šokių poros ir tik 30 pavienio čiuožimo atstovų

Iki šiol nuo mūsų vis nusigręždavo fortūna: prieš Turino olimpines žaidynes pirmasis už brūkšnio liko Aidas Reklys, prieš Sočio – Inga Janulevičiūtė, prieš Pjongčango – S.Ambrulevičius su partnere.

Trejos olimpinės žaidynės – tai dvylika kruopštaus darbo metų. 

Jeigu turiu laisvo laiko, mėgstu šeimininkauti virtuvėje. Visada laukiu atvykstančių savo vaikų bei anūkų, juos vaišinu pačios gamintais skanėstais. Savaitgalius praleidžiu sode – žolės pjovimo nepatikiu niekam.
 

Esu labai laiminga, kad dar turiu mamą, kuriai šių metų lapkritį sukaks 95-eri.
 

Nebelieka laiko kokiame nors sveikatingumo klube pasistiprinti savo sveikatą. Galvoju, kai baigsiu visus darbus, tada užsiimsiu savimi. Kol kas jaučiuosi gerai, nevartoju jokių tablečių, nors kartais ir paskauda stuburą.