Lietuvės siekis – sujungti fitnesą ir dailę

Didelę badmintono entuziastę vilnietę dailininkę Elytę Balkytę su Kalgario lietuviu gydytoju Jonu Zubiu, kuris 1988-aisiais buvo akredituotas per olimpines žiemos žaidynes, suvedė draugai. 
 

Po olimpiados gydytojas atvyko į Lietuvą susitikti su savo giminėmis, fotografijose įamžinti savo šviesaus atminimo mamos gimtinę Žemaitijoje, susitikti su olimpine čempione slidininke Vida Venciene, kurios pasirodymą matė Kenmoro olimpiniame stadione. 

Viename iš susitikimų J. Zubis sutiko šviesiaplaukę lietuvaitę E. Balkytę. Judviejų pažintis peraugo į nuoširdžią draugystę. 

Prabėgus trejiems metams, gydytojas pasipiršo Elytei, jie susituokė ir dailininkė išvyko gyventi į Kalgarį.   

Lietuvoje E. Balkytė buvo baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dirbo dailininke ir drabužių modeliuotoja. Savo pamėgtą darbą vilnietė tęsė ir Kanadoje. Tačiau netrukus ji pradėjo domėtis kūno rengyba. 
 

„Dar mokydamasi Menų mokykloje, galvojau ar toliau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, ar tuomečiame Kūno kultūros institute.  Sportas man visą laiką ypač patiko. Studijuodama žaidžiau badmintoną, buvau Lietuvos jaunių antroji raketė, mane treniravo Povilas Tamošauskas. Pratybas lankiau reguliariai triskart per savaitę“, - prisiminė E. Zubis.
  

Tačiau didelio meistriškumo badmintonininke ji netapo. Studijuodama Dailės akademijoje, sportininkė pagrindinį dėmesį skyrė mokslui.

Ar tau, drabužių modeliuotojai ir dailininkei buvo sunku susirasti darbą Kalgaryje?, - paklausiau Elytės, kuri kasmet su vyru atvažiuoja į Lietuvą. Čia jie vieši ir šiuo metu.  

Gyvenant Kalgaryje, mano gyvenime įvyko nemažai pokyčių. Meną kažkuriam laikui iškeičiau  į sportą. 
 

Metus laiko studijavau Kalgario universitete ir įgijau fitneso asmeninės trenerės sertifikatą. Studijuojant ypač didelis dėmesys buvo skiriamas anatomijai lotynų kalba, reikėjo išsamiai išstudijuoti kiekvieną raumenėlį, kūno sandarą. 

Darbą nebuvo sunku susirasti. Pradėjus dirbti su pavieniais klientais, pagalvojau, jog būtų gerai dirbti ir su fitneso klase. 

Savo klube, kurio pavadinimas lietuviškai skambėtų „Pasaulio sveikata“ („World Health“), dirbti pradėjau 2008-aisiais. Jo savininkas šį verslą pradėjo plėtoti 1986-aisiais Kalgaryje . 

Iš pradžių jis įkūrė tik vieną mažą savo  sveikatingumo klubą, o dabar mieste jų jau veikia dešimt ir devyni Edmontone. Kiekviename klube dirba daug trenerių.

Kasmet klubo savininkas rengia Kalėdinį pokylį, visi kartu nusifotografuojame. Iš jo rankų esu gavusi keletą klubo apdovanojimų už savo darbą. 

Turėjau vieną klientę, kuri sirgo nepagydoma liga ir negalėjo vairuoti mašinos. Nuvažiuodavau į jos namus, atveždavau į klubą, patreniruodavau ir ją parveždavau atgal.   

Kartu su Kalgario sveikatos ministerija mes, fitneso treneriai, įgyvendiname vieną projektų – treniruojame žmones, kurie serga Parkinsono liga. 

Yra skirtingos žmonių grupės, kurių pati sunkiausia – pirmoji, jos ligonius treniruoja trys specialistai.

Iš invalidų vežimėlių ligoniai perkeliami į kėdes, tada jie atlieka įvairius rankų  judesius, skiriami pratimai lavinti protą ir kūną. 

Antrosios grupės žmonės pratimus atlieka stovėdami ar pasiremdami lazdele, o apie trečios grupės klientai nepasakytum, jog jie serga šia liga. Jie viską daro idealiai ir gerai protauja. Su savo kolegomis, juos mokydami, dažnai net nesuprakaituojame. 

Ketvirtus metus dar dirbu Žydų centre, turiu moterų grupę. Dar mokau šokti zumbą, vedu jogos, fitneso, pilateso užsiėmimus, kur pagal viso kūno mankštos metodiką stiprinu lankytojų giluminius ir paviršinius kūno raumenis, lavinu lankstumą ir koordinaciją.

Kalgaris yra Albertos provincijoje, džiaugiuosi, kad man pavyko gauti aukščiausią šios provincijos fitneso sertifikatą, kurį nebuvo ranka pasiekiamas.  
 

Teko laikyti nemažai egzaminų, atsakyti į daugybę klausimų, buvo žiūrima, kaip vadovauju klasių pratyboms, kaip viską rodau vizualiai, kaip greitai mane supranta klientai. 

Turėdama šį aukščiausią sertifikatą galiu dirbti bet kokiame sveikatingumo klube, sporto centre, klube. 

Dabar jau turiu septynis sertifikatus ir dirbu ne tik su su fitneso klasėmis. Daugumas jų galioja visam laikui, tik reikia dalyvauti įvairiose konferencijose. 

Trejus metus iš eilės dalyvavau Niujorke Michailo Baryšnikovo meno centre vykusiose pilateso konferencijose. Ten sportuodavome tris dienas nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro. 

Turint fitneso klasės sertifikatą, visą laiką reikia gilinti savo žinias ir jas atnaujinu specialiai organizuojamuose rengiamuose. 

Kur galima atnaujinti tas žinias?
Galima vykti į bet kokią šalį, tarkime, aš pasirinkau  Los Andželą. Yra sistema, kiek reikia surinkti taškų, kad tas sertifikatas galiotų visą laiką. 
 

Dabar esu pasirengusi gauti tarptautinį pilateso sertifikatą, kad galėčiau dirbti visame pasaulyje. Egzaminus esu numačiusi laikyti Toronte, kur veikia visame pasaulyje pripažintas pilateso centras. Savo darbą labai myliu ir, kuo toliau, tuo labiau jis mane žavi. 

Mūsų klubuose klientai susimoka nario mokestį ir į pratybas susirenka nevienodai: kartais vienu metu tenka dirbti su 30 žmonių, o kartais - su 8-10. Dirbu kiekvieną dieną. 
 

Kanadoje ypač populiarios trumposios mušamosios lazdelės, su kuriomis atliekami  įvairūs  pratimai. Jos praktikuojamos  ir jogoje, pilatese. Tai – itin intensyvūs pratimai, kuriuos reikia atlikti pagal muzikos tempą. 

Namie irgi turiu įsirengusi savo studiją, kur priiminėju 10 klientų. Vienos valandos kaina - 40 Kanados dolerių. 
 

Klube per mėnesį jogos mokau 18 klasių, pilateso – 15 ir t. t. Ištyrus žmogaus sveikatą ir sužinojus jos problemas, gerai žinau, kokius pratimus pasiūlyti savo klientams. 

Jiems sudarau programą ir pradedame dirbti. Labai tiksliai žinau, kokiai kūno daliai kokius, kada ir kiek skirti tempimo pratimus. 

Klientams atsakius į mano pateiktą klausimyną, su svoriais jiems liepiu padaryti porą įtūpstų, stebiu, kokia yra jų nugara, keliai. 

Jeigu nugaros situacija yra bloga, darbą pradedu nuo pažintinių tempimo pratimų. Jeigu ją paskausta tik kai kada, geriausiai ją stiprinti triskart per savaitę.

Mano vyras Jonas prieš kelerius metus Kalėdų proga man padovanojo vieną iš treniruoklių ir dabar pats laukia eilėje, kada prie jo galės  dirbti (šypsosi).    

Labai daug, gal kokie 500. Yra netgi tokių, kurie dirba visą parą, 24 valandas. Tie klubai yra pigesni, kadangi jų treniruokliai yra senesni. 
 

Jeigu turi sudaręs sutartį su asmeniniu treneriu ir neateini į pratybas ar pavėluoji 15 min., tai viena sesija, už kurią būni susimokėjęs pinigus, nueina veltui. 

Kalgaryje gyvena daugiau kaip milijonas gyventojų, labai daug yra emigrantų iš arabų šalių. Tačiau sporto klubus lanko daugiausiai vietos gyventojai. 

Gana brangūs. Klube, kuriame dirbu, klientai mėnesiui moka 69 Kanados dolerius, o metams – apie 800. Žydų centre – truputį pigiau, ypač jeigu sportuoja šeimos su savo vaikais. 
 

Didžiausias apkrovimas klubuose – po darbo, pasitaiko, kad jie knibžda lyg skruzdėlynas, nėra nė vieno laisvo treniruoklio. 

Kanadoje tokios taisyklės: užėmęs treniruoklį, prie jo gali būti ne daugiau kaip 30 minučių. 

Tačiau, tarkime, mūsų klube treneris su savo lankytoju kurį laiką gali sportuoti ir be treniruoklio - dirba mažame plotelyje kur nors kamputyje ant kilimėlio su sunkesniu medicinos kamuoliu.  

 

Jis dukart per savaitę po 45 min. dirba su TRX funkciniais diržų treniruokliais, kurie stiprina visą kūną, ypač pilvo raumenis. Jis atlieka įvairius atsispaudimus, prisitraukimus, atspaudimus, įtūpstus, pritūpimus, pakibęs ore bėga.
 

Lanko ir judėjimo su svoriu, jogos, pilateso treniruotes. Per savaitę Jonas sportuoja beveik kasdien, tik vieną dieną, dažniausiai penktadieniais ilsisi. 

Ateina. Mūsų sporto klubą kurį laiką lankė Laimonas Šileris su žmona. Jie išsiskirdavo iš kitų, nes visą laiką vilkėdavo lietuvišką sportinę aprangą. Tačiau dabar ši šeima išsikėlė gyventi į Torontą. Galima sutikti ir daugiau lietuvių. 
 

Didžiulį. Tai – modernus, šiuolaikiškas sporto klubas, turintis pačius naujausius  treniruoklis. Klube ypatingai puikiai išplanuotos erdvės, jos yra neperpildytos.  
 

Kanadoje ne visi sporto klubai turi plaukimo baseinus, o jeigu juos ir turi – tai didelė prabanga. Maži klubai baseinų ir pirčių neturi. 

Kalgaryje baseiną, tačiau tik lauko, ir turkišką pirtį turi tik pats didžiausias klubas „World Health“. Gi vilniečių „Fitus“ savo klientams gali pasiūlyti puikų baseiną. 

Egzistuoja, teptukas į šoną nėra numestas. Daile ir toliau domiuosi, karts nuo karto peržiūriu savo darbus, daug ką įrėminu.  
 

Planuoju fitnesą sujungti su daile. Pradėsiu piešti jogos ir pilatės pozas, kūno judėjimo išraiškas. Dailė ir fitnesas – tai mano gyvenimas.