Po itališkų picų užsivedė ir laimėjo

Kalbiname Lietuvos FF Pakruojo sporto centro jaunųjų futbolininkų U-10 komandos, atstovavusios Lietuvai Uggiate-Trevano tarptautiniame futbolo turnyre „Sąžiningas žaidimas sąžiningiems piliečiams“ Italijoje liepos 12–13 d., kapitoną Matą.

Kas labiausiai patiko Italijoje?
Varžybos.

Kurios varžybos įsiminė labiausiai?
Sužaidėme ketverias rungtynes. Visos komandos buvo pajėgios, bet stipriausi pasirodė italai. Su jais žaidėme pirmąsias varžybas, kurios sukėlė daug emocijų. Lošėme taškas į tašką. Iš pradžių mes lipome italams ant kulnų: 1:1, 2:2. Antrame kėlinyje išsiveržėme į priekį 3:2. Akimirka, kai aplenkėme italus, – neapsakoma žodžiais. Bet italai išlygino rezultatą 3:3 po to, kai įmušė 11 metrų baudinį, o vėliau įvyko tai, kas įvyko...

Ir jeigu ne įvartis į savus vartus rungtynių pabaigoje, gal būtume sužaidę lygiosiomis. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko ne mūsų naudai – 3:4. Su komandos draugais labai išgyvenome, nieko nekaltinome, verkėme gal pusę nakties, kol užmigome. Bet ką padarysi, būna, į savus vartus įsispiria net per UEFA čempionatus. Reikia išmokti ir pralošti, nes Lietuvoje pastaruoju metu buvome įpratę pralaimėjimų nepatirti. O tokie pralaimėjimai, kaip nutiko žaidime su italais, užgrūdina. Bet buvo ir kitokių dalykų.

Kokių?
Na, jokia čia paslaptis, kad italų teisėjai buvo palankesni italams. Italai įspyrė baudinį, kurio, kaip mums atrodė, neturėjo paskirti. Bet žaidimas yra žaidimas. Galbūt mes ir žaidėme šiurkščiau.

Kuo skiriasi italų žaidimas nuo lietuvių?
Daugiausia jie žaidžia perdavimais. Jeigu apeina vieną žaidėją – iškart perdavimas. Mažiau bėgioja, daugiau mušinėjasi. Labai panašu, kai žiūri UEFA čempionatą – darbas „pasiukais“. Matėsi, kad aukšto lygio komanda. O mes dažnai linkę pereiti su kamuoliu per pusę aikštės, apsivaryti ne vieną, jeigu pavyksta, ir ne du...

Žaidžiame energingiau, kiečiau, agresyviau, turbūt dėl to darome daugiau klaidų. Tiesa, italai buvo nustebę, po varžybų mums davė dešines pagarbiai sakydami, kad esame stipri komanda. Italų sirgaliai taip pat buvo sužavėti mūsų žaidimu ir tuo, kad lietuvių komanda nusileido italams mažiausiu (vieno įvarčio) skirtumu. Pavyzdžiui, Italija prieš Maltą laimėjo 6:1.

Kaip sekėsi žaisti futbolą su maltiečiais?
Manau, kad „sėkmė“ čia niekuo dėta. Tiesiog buvo daug sudedamųjų. Su Malta žaidėme 12 valandą mūsų laiku, vidudienį ant saulės kaitros esant 36 laipsniams, o gal ir dar karščiau. O su italais lošėme vakare 22 val. mūsų laiku, kai buvo 28 laipsniai šilumos. Kaip jau minėjau, po pirmojo pralaimėjimo ilgai sielojomės, užmigome gal 3 valandą ryto, o jau 7 val. reikėjo keltis, nes 8 val. pusryčiai.

Neišsimiegojome, pusryčių nevalgėme, o dar tvankus oras... Mes nepratę žaisti tokiu oru, o maltiečiai treniruojasi ir kepinant 35 laipsniams. Nebuvome itin geros formos. Prastai psichologiškai nusiteikę. Jautėmės šiek tiek išsekę po bemiegės nakties, todėl ir žaidėme prisnūdę. Štai tiek daug sudedamųjų ir nulėmė galutinį varžybų rezultatą 1:3 maltiečių naudai. Nors rungtynių pradžioje pirmavome 1:0. Maltiečių buvo dvi komandos: A ir B. Mes žaidėme su B. Jie gerai pasirodė, bet nebuvo stipresni už italus, nors labiau žvalesni nei mes, todėl ir išsiveržė į priekį. Įstrigo tai, kad per šias varžybas mus draugiškai palaikė lenkai.

Po to jie pusfinalyje pralošė B komandai kovojo dėl 3–4 vietos. Aišku, dėl varžybų baigties su Malta neapkaltinsi tvankaus oro, čia labiau psichologinis dalykas ir teigiamas nusiteikimas, kurio mums trūko. Buvome labai nuliūdę, jau manėme, kad mums turnyras baigtas, bet...

Vakarop laukė dar kelios rungtynės su Prancūzija ir Vokietija.
Būtent. Tai mums suteikė vilties, kad dar ne viskas prarasta. Po varžybų su Malta kiek pasisieloję prisivertėme pavalgyti. Pietums užsisakėme karštų itališkų picų. Pasistiprinę pasakėme sau, kad nenuleisime rankų ir parodysime, ko atvykome į Italiją – skinti pergalių. Ryžtingai nusiteikti padėjo ir mūsų treneris Aidas Dambrauskas bei jo asistentas Aivaras Bagočius. Jie motyvavo: vaikai, parodykime ir čia savo pakruojietišką charakterį, kaip Lietuvos turnyruose prieš didesnius miestus.

Prieš varžybas su prancūzais mes jau nusiteikėme pergalei. Varžybos prasidėjo gerokai po pietų, karščiui šiek tiek atslūgus, apie 17 val. mūsų laiku. Nenuvertindami prancūzų į aikštelę išėjome įgyvendinti tikslo – parodyti gražaus žaidimo Europai. Su dideliu užsidegimu, įvartis po įvarčio, nepalikome jokio šanso Prancūzijai mūsų pasivyti. Laimėjome didžiausiu skirtumu 12:1.

Po keitimo aikštelėje pasirodė ir kiti mūsų komandos žaidėjai, teko sužaisti visiems, daugeliui pelnyti įvarčius. Buvo smagu matyti komandos draugus besidžiaugiančius. Mes iš tiesų parodėme gražų žaidimą ir nepalikome nė vieno abejingo, stebėjusio varžybas, nors buvome jauniausia ekipa turnyre, bet pademonstravome savo charakterį.

Priešaky dar laukė akistata su vokiečiais.
Taip. Stipri komanda, turinti legionierių iš Kinijos, Korėjos, Rusijos. Tačiau mes jau buvome nebesustabdomi, nes nusiteikimas ir vidinis užsidegimas pristatyti Pakruojį ir Lietuvą Europai padarė savo. Juk ne veltui mus čia atsiuntė. Po atkaklios kovos 4:1 įveikėme vokiečius.

O su kaimynais latviais, estais, lenkais neteko susitikti aikštelėje?  
Neteko. Latviai ir estai žaidė vyresniųjų amžiaus grupėje, kuriems per 12 metų, kur lyderiavo estai. O mūsų Pakruojo komandą sudarė 10-mečiai ir jaunesni. Vieną iš jaunesnių nei dešimties, bet labai vikrų, turėjo ir prancūzai. Mes su lenkais žaidėme pogrupyje, kuriame kovojo vaikai nuo 10 iki 12 metų. Bet su Lenkija prasilenkėme. Tačiau juos pakvietėme į Lietuvą, į svečius, rugpjūčio mėnesį vyksiantį futbolo turnyrą Pakruojyje.

Kaip patiko apdovanojimų ceremonija?
Įsimintinos akimirkos. Ceremonija vyko miesto stadione, kur triumfavo turnyro nugalėtojai italai, iki ryto leisdami muziką ir dainuodami „volare cantare“. Maltiečių komandos pasidalijo 2 ir 3 vietas. Lenkai liko ketvirti, o mes, lietuviai, irgi įsirašėme į geriausiųjų penketuką. Įspūdžiai, aišku, neišdildomi. Medaliai, taurės, ovacijos, geros nuotaikos, itališki ledai ir picos, trumpa naktis.

Ko dabar labiausiai norėtum?
Tikiu, kad ne aš vienas to trokštu, bet ir visa mūsų Pakruojo komanda – sąžiningo revanšo su italais. Nes varžybos su italais neapsiėjo be lietuvių ašarų. Manau, kad Lietuva nusipelnė džiaugsmo ašarų. Draugystė tarp tautų – sveikintina iniciatyva. Tikiuosi, kad ateityje dar ne kartą susitiksime ne tik su italais, bet ir su maltiečiais, prancūzais, vokiečiais, lenkais, latviais, estais ir kitais. Smagu dalyvauti tarptautiniuose turnyruose.