Sportas – kasdienis politiko ritualas

„Stengiuosi niekada nemeluoti žmonėms, bet kokioje auditorijoje pasakyti netgi karčią tiesą, kuri kartais daug kam nepatinka. Nebijau kalbėti viešai, sakau tik tiesą į akis. Vienmandatėse man sekėsi prasčiau, nes ten reikia daugiau populizmo ir dažniausiai laimi tie, kurie stengiasi viską nuglaistyti ir visiems būti geri, bet dažnai jų žodžiai skiriasi nuo darbų. Mane labiau vertina didesnė auditorija. Į parlamentą atėjau iš profesinių sąjungų, kur buvo įvairių pažiūrų žmonių – nuo radikalių kairiųjų iki radikalių dešiniųjų. Per Lietuvą tai buvo tikrai didelė auditorija, kuri išlieka mano draugais ir bičiuliais. Visada stengiausi ir stengiuosi atstovauti jiems netgi pačiais sunkiausiais etapais, kai mūsų bičiuliai su profesinėmis sąjungomis ir dirbančiaisiais griauna tuos santykius“, – aiškina buvęs Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas, šeštą kadenciją Seime dirbantis socialdemokratas Algirdas Sysas.

Neatskiriama politiko gyvenimo dalis yra ir sportas. 

Kada užsimezgė draugystė su sportu? – paklausėme A. Syso. 

Gimiau Vilniuje, esu senamiesčio vaikas. Gyvenome prie Antano Vienuolio vidurinės mokyklos, kur buvo stadionas. Esu lankęs futbolo treniruotes „Žalgirio“ stadione, tačiau tai buvo laikinas susižavėjimas. 
 

Rimčiau pradėjau domėtis jojimu. Jo bazė buvo prie „Žalgirio“ stadiono. Kai įstojau studijuoti į politechnikumą, buvo nelengva derinti mokslą su jojimu. Paskui trejus metus teko tarnauti Jūrų laivyno centriniame ryšių štabe prie Maskvos. 

Tarnaudamas daug bėgiojau, slidinėjau. Po tarnybos grįžęs į Lietuvą ir pradėjęs dirbti gamykloje, gyniau jos ir rajono garbę įvairiuose turistiniuose sąskrydžiuose. Ilgainiui susipažinau su orientavimosi sportu, juolab kad A. Vienuolio vidurinėje mokykloje visada buvo stipri orientavimosi komanda ir puoselėjamos gražios šios sporto šakos tradicijos. 

Netrukus mano pagrindinė sporto šaka tapo orientavimosi sportas, neužmirštant bėgimo. 

Ne. Dar domėjausi muzika, kaip ir visi to meto jaunuoliai grodavau gitara, save mačiau kaip muzikantą, ne kaip sportininką. Rimčiau į sportą pradėjau žiūrėti jau sulaukęs brandesnio amžiaus – po tarnybos ir mokslų. Pradėjau suvokti, ko noriu: ėmiau daugiau treniruotis bėgimo ir slidinėjimo trasose, žavėjo kalnų slidinėjimas, ištvermės sportas. 

Sportas man – kaip ritualas. Jeigu rytais nepadarau mankštos, žiemą nepabėgioju, o kai būna šilčiau – kiekvieną rytą dviračiu nenuvažiuoju į Žaliuosius ežerus pasimaudyti, – blogai jaučiuosi. Žiemą neriu į eketę. 

Sportas man suteikia daug energijos, nes mano darbas yra sėdimas. Jeigu nejudėčiau, gal atsirastų ir problemų. Jau daug metų žaviuosi orientavimosi sportu – tai ne tik bėgimas, važiavimas dviračiu ar čiuožimas slidėmis, ieškojimas punktų, bet ir galvojimas, greita reakcija. 

Orientavimosi sportas reikalauja greičio, loginio mąstymo. Kojos gali nunešti labai toli, o naudos iš to nebus. Dabar ypač populiarios masinės orientavimosi varžybos antradieniais ir ketvirtadieniais, pastaruoju metu atsirado dar ir trečiadieniais. Jau ir laiko trūksta. 

Kažkada nepraleisdavau nė vieno antradienio ir ketvirtadienio, o dabar stengiuosi nepraleisti ir trečiadieniais vykstančių varžybų, nes antradieniais ir ketvirtadieniais būna posėdžiai. Savaitgaliais gausu įvairių varžybų. 

Gegužės pradžioje jėgas bandžiau Lietuvos orientavimosi čempionate Trakuose, atstovavau „Labirinto“ klubui ir vyresniųjų amžiaus grupėje per mano klaidą pralaimėjome aukso medalius mišrių estafečių varžybose. Iš startinio jaudulio nubėgau ne į tą pusę, todėl turėjome tenkintis sidabro medaliais. Žinoma, apmaudu.

Kai tik atsiranda galimybių ir laiko, mielai dalyvauju ir triatlono, kalnų dviračių varžybose. Norint sėkmingai rungtyniauti triatlono varžybose, reikia didesnio pasirengimo, geresnių įgūdžių, ypač plaukimo rungtyje. Važiuoti dviračiu galiu labai ilgai, esu bėgęs maratoną. Kiek esu dalyvavęs maratono varžybose, nebuvau paskutinis (šypsosi ...). 

Jeigu jau stoju į startą, visada norisi nugalėti. Tačiau būna dienų, kai jauti, kad paprasčiausiai to negali padaryti, nes būni nepasirengęs. Dabar daugiau koncentruojuosi į orientavimosi dviračiu varžybas, savo amžiaus grupėje pasiekiu gana neblogų rezultatų. 
 

Neseniai sėkmingai rungtyniavau Suvalkų taurės varžybose Lenkijoje, kur bendroje įskaitoje buvau antras. Per visas varžybas noriu pasirodyti kuo geriau, dalyvauju ne šiaip sau. Savo automobilyje dažnai vežiojuosi dviratį, nes po darbo dalyvauju varžybose. 

Kai nebūna orientavimosi varžybų, renkuosi kalnų dviračių, ištvermės varžybas. Mano vasaros kalendoriuje visi savaitgaliai yra užpildyti, tik iškyla klausimas, ar sugebėsiu dalyvauti, nes atsiranda įvairiausių kliūčių. Viską tenka derinti. 

Su žmona gyvename dviese, tai matomės rytais ir vakarais (šypsosi ... ). Žmona sportuoja mažiau, ji Balsiuose lanko šiaurietiškojo vaikščiojimo grupelę, be to, yra didelė sirgalė. 

Susirenkame rungtyniauti, niekas nežiūri pareigybių, autoritetų. Jau gal dešimt metų pavasarį vykstame į Portugalijoje vykstančias Užgavėnių keturių dienų varžybas. Susirenka bendraamžiai, ten autoritetų nėra, didžiausias autoritetas – geriausias orientacininkas. 


 

Treniruojuosi tik gryname ore, nemėgstu sporto salių. Mano mėgstamos sporto šakos leidžia man savarankiškai treniruotis patogiu laiku. Dažniausiai treniruojuosi rytais: keliuosi 5 val. 30 min., atlieku mankštą ar pabėgioju, nuvažiuoju iki ežero išsimaudyti. 
 

Žinau, kad tai mano laikas, kurio niekas neatims. Vakarais ne visada esu savo laiko šeimininkas. Žiemą eketėje maudausi savaitgaliais. 

Pirmasis maratonas, kurį bėgau savo 50 metų jubiliejaus proga. Tai buvo Vilniaus maratonas. Tikrai jo niekada neužmiršiu, nes tai buvo psichologinis lūžis. 

Kitos varžybos, kurios neužsimirš – 2002 m. ar 2003 m. lenkų parlamentarų sumanytas pasaulio parlamentarų čempionatas Vroclave pusės maratono ir maratono trasose. Dalyvavau vienintelis iš Seimo ir užsirašiau bėgti pusę maratono, kurio niekada nebuvau įveikęs miesto gatvėmis. 

Jį bėgo ir 6 Kenijos parlamentarai, išsikėliau sau uždavinį vieną ar du jų aplenkti. Tačiau aplenkiau ne tik juos, bet ir visus kitus bėgikus ir tapau nugalėtoju. 

Lietuvoje labai populiarios tapo ištvermės varžybos. Ten startuoji 12 val., o finišuoji 18 val. Šešias valandas ar tris, žiūrint, kokia trasa, kruti, judi visu pajėgumu. 
 

Nubėgame daugiau nei 20 km, baidarėmis nuirkluojame daug kilometrų, dviračiu numinam kokius 40–50 km. Arba vyksta orientavimosi rogainingai – ilgo nuotolio komandinės varžybos. Per 3 ar 6 valandas reikia surinkti kuo daugiau punktų. Jeigu nepraduri padangos, dviračiu nuvažiuoji 60–70 km. 

Niekada sau nekėliau uždavinio, tarkime, nubėgti 50 ar 60 km. Tai yra užkoduota per tas varžybas ir tu nežinai, gauni žemėlapį, užduotis tik starto vietoje. 

Esu įveikęs keturis ar penkis maratonus. Kaip sakė profesorius Juozas Skernevičius, mano sudėjimas pagal kaulų ir raumenų masę yra daugiau sprinterio, o ne maratono bėgiko. Nejaučiu didelio malonumo įveikęs maratoną, labiau patinka ištvermės varžybos. Didelis malonumas jausti tą įvairovę, aplinkos pakeitimą. 

Turėjau palikti federacijos prezidento postą, nes buvo toks Konstitucinio teismo sprendimas. Būdamas prezidentu, stengiausi populiarinti šią sporto šaką. Ir asmeniniu pavyzdžiu, ir reprezentuojant mūsų komandas pasaulio ir Europos čempionatuose, Baltijos šalių čempionatuose. 
 

Tęsiau ankstesniųjų Lietuvos orientavimosi federacijos prezidentų darbus. Dabar džiaugiuosi ypač išaugusiu orientavimosi sporto masiškumu, svariais pasiekimais. Ta linkme dirbo ir iki manęs buvę federacijos prezidentas, tą dariau ir aš, tą daro dabartinis prezidentas Donatas Kazlauskas. 

Einame tinkama kryptimi, didelį dėmesį skiriame ir didžiajam sportui, ir masiniam. Šiemet per Lietuvos čempionatą Trakuose mišrių estafečių varžybose dalyvavo 460 komandų, pradedant moksleiviais ir baigiant veteranais. Tai rodo, kad Lietuvoje ši sporto šaka yra populiari. 

Ne, neteko. Tačiau stebėjau ne vieną pasaulio čempionatą. Praėjusiais metais mačiau pasaulio orientacininkų kovas prie Siguldos, Latvijoje. Pasaulio orientavimosi čempionatai skiriasi nuo, tarkime, krepšinio ar futbolo. Kitą dieną mes galime bėgti tose pačiose trasose, kur rungtyniavo čempionai, ir savo kailiu įsitikinti, koks tai malonumas. 
 

Siguldoje buvo fantastiškos, ypač įdomios trasos. Stebėjau pasaulio čempionatus Škotijoje, Čekijoje. Dabar orientavimosi varžybų vyksta labai daug ir gali pasirinkti bet kurias jų. Šiemet Latvijoje bus surengtas pasaulio veteranų čempionatas, kuriuose aš irgi esu rungtyniavęs gal penkis ar šešis kartus. 

Kartais patekdavau į finalus, kartais – į pusfinalius. Mūsų grupės yra pačios masiškiausios, dalyvauja po 400 orientacininkų. Siekiant patekti į finalą, atrankos varžybose būna 6–7 pogrupiai. Tačiau yra didelis pasirinkimas startuoti kitur, vyksta puikios varžybos Italijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje. Važiuoji ne tik dalyvauti, bet ir pasižiūrėti gamtos, istorinių ar architektūrinių šedevrų. Laimi varžybas gerai, nelaimi – svarbu dalyvauti. 

Nežinau, nėra tokių matavimo kriterijų. Tačiau pagal nubėgtų, nušliuožtų, nuvažiuotų ir nuplauktų kilometrų skaičių Seime, turbūt, esu vienas iš lyderių. Seimui anksčiau atstovavau dar ir futbolo varžybose, tačiau dabar porą kadencijų į treniruotes jau nevaikštau, nes buvau patyręs traumų. 

Kažkada buvau didelis Vilniaus „Statybos“ krepšinio ir „Žalgirio“ futbolo sirgalius, stengdavausi nepraleisti nė vienų varžybų, turėdavau nusipirkęs abonementus. Dabar esu ramus sirgalius, man nebūtina sėdėti prie televizoriaus ar eiti į sporto arenas stebėti krepšinio. Neturiu tiek laiko ir valios. Jeigu atsiranda laisvesnė minutė, kartais nueinu pasižiūrėti futbolo rungtynių, kai žaidžia Lietuvos rinktinė ar Vilniaus „Žalgiris“. 
 

Barzdą pradėjau auginti 1976 m., sugrįžęs iš tarnybos laivyne. Kai atėjau įsidarbinti, visi galvojo, kad tarnavau kokiame nors prekybiniame laivyne, o ne kariniame. Mano žmona tikrąjį mano veidą pamatė tik po 25 m., kai pirmą kartą nusiskutau barzdą. Kai susipažinome ir tuokėmės, buvau su barzda.
 

Visada buvau linkęs į augmeniją ant skruosto (šypsosi ...). Kai buvau jaunesnis, save skyriau prie hipių – turėjau ilgą juodą barzdą ir plaukus. Pernai barzdą auginau visus metus ir jos nekirpau, Seime tokios ilgos barzdos niekas neturėjo. Gavau daug visokių pravardžių (Kalėdų Senelis, Čaikovskis, Nikolajus II, Ofenbachas, Marksas), bet aš taikiausi į Basanavičių.