R.Endrijaitis iki šiol nepaleidžia kamuolio

Legendinis Lietuvos krepšinio specialistas, buvęs ilgametis Vilniaus „Statybos“ žaidėjas ir treneris, dabartinis Pasvalio „Pieno žvaigždės“ prezidentas Rimantas Endrijaitis birželio 14-ąją minėjo savo 75-erių jubiliejų. Ta proga šią savaitę Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė jam įteikė Olimpinę žvaigždę. 

Dar būdamas 15-os, krepšinį pradėjau žaisti Šilutėje, kur mane tobulino  treneris Izidorius Žilinskas. 
 

Žaidžiau krepšinį ir tinklinį. Tačiau viršų paėmė krepšinis, kuris pasirodė daug įdomesnis: reikalavo greičio, jėgos, šoklumo. Krepšinis patraukė įvairesne taktika, individualinėmis ir komandinėmis galimybėmis. 

Turėjau galimybę vykti žaisti į Kauni „Žalgirį“ arba Vilnių. Pasitaręs su vyresniais žmonėmis, aš, 20-metis, pasirinkau Vilnių.  

Ne, gimiau Jurbarke. Mano gyvenimas buvo sudėtingas, buvau vaikų namų auklėtinis. Nuo dešimties metų augau be tėvo, o mama dirbo Jurbarko tuberkuliozės ligoninėje ir užsikrėtė atvira tuberkulioze. 

Tada buvau paimtas į Viešvilės vaikų namus, nes mama buvo gydoma. Iš Viešvilės vaikų namų grįžau į Vilkyškius, baigiau septynmetę mokyklą ir atsidūriau Šilutėje. 

Ten baigiau vidurinę mokyklą ir tuometį Žemės ūkio technikumą. Šilutėje ir pradėjau profesionaliai žaisti krepšinį. 

Didelės paslapties nėra, esu didelis krepšinio fanatikas. Mano gyvenimo sėkmė ir laimė glūdi tame, jog dirbu tą, kas man patinka. 
 

Krepšinį žaidžiau Šilutėje, o po to 12 metų (nuo 1963-iųjų iki 1975-ųjų) - Vilniuje. Atstovavau Vilniaus „Žalgirio“ komandai, kurią treniravo Zenonas Sabulis, „Plastikui“ ir „Statybai“, vadovaujamoms Antano Paulausko . 
 

Žaisdamas „Statyboje“ krašto puolėju aikštėje beveik kiekvienas rungtynes išbūdavau po 35 minutes, mane mažai kas pakeisdavo.  

1965-1967-aisiais atstovavau Lietuvos rinktinei, sužaidžiau 14 rungtynių. 1972–aisias tapau Lietuvos čempionu ir triskart (1966, 1968, 1970-1971 m.) vicečempionu. 1974-aisiais baigiau tuometę Vilniaus pedagoginį institutą. 

Tada dar aktyviai žaidžiau. Susibūrus „Statybos“ dublerių komandai, ją reikėjo kažkam treniruoti ir vykti į turnyrą Viljandyje (Estija). 
 

Treneris Antanas Paulauskas man ir sako: „Rimuk, tu jau esi patyręs, protingas, disciplinuotas, žinai, ką darai – padirbėk su tais vyrukais ir važiuok į Estiją."

Tada man buvo gal 28-eri. Mes tame turnyre laimėjome visas penkeriais rungtynes ir užėmėme pirmą vietą. 

Sugrįžus į Vilnių, apie mane pradėjo kalbėti, jog turiu gabumų dirbti treneriu. 

Kai man buvo 30 metų, treneriui A. Paulauskui pradėjo šlubuoti širdis ir iškilo klausimas, kas gi treniruos tą „Statybą“. 

Treneris rekomendavo mane. Tam neprieštaravo vyresnieji žaidėjai Rimas Girskis, Algimantas Pavilonis, Edmundas Narmontas, Jonas Kazlauskas. 

Buvau kažkiek išsigandęs, nes neturėjau trenerio patirties. O reikėjo dalyvauti SSRS čempionate. Tuo metu latvių VEF komandą faktiškai sudarė Latvijos rinktinė, Tbilisio „Dinamo“ – Gruzijos, „Kalevą“ – Estijos, Kijevo „Strojitelį“ – Ukrainos.  

Tačiau „Statybą“ sutikau treniruoti. Buvau užsispyręs, savotiškai keistokas, nelabai pripažindavau autoritetus.

Labai mėgau klausyti vyresniųjų trenerių Vytauto Bimbos, Vlado Garasto, Algimanto Gedmino, turinčių didelę patirtį, pamąstymų, gilinausi, kaip jie dirba, iš jų mokiausi. Labai daug skaičiau knygų. 

1975-aisiais. Toje didelėje SSRS buvau jauniausias treneris. 
 

Debiutas buvo sėkmingas, tais pačiais metais mes tapome Lietuvos čempionais, o po dvejų metų tą sėkmę vėl pakartojome.  

Dabar jau akivaizdu: mane į trenerio darbą pastūmėjo sėkmingas „Statybos“ dublerių pasirodymas Estijoje.
 

Po penkerių metų, 1979-aisiais mes sėkmingai žaidėme SSRS čempionate ir pelnėme bronzos medalius.

Per pirmo turo varžybas Latvijoje, ledo rūmuose, talpinančiuose 10 tūkst. žiūrovų, nugalėjome visus varžovus, tarp jų – ir galingąjį CSKA. 

Taip, iš pradžių su Jonuku kartu žaidėme, o po to tapau jo treneriu. Kartu dirbome apie 12 metų. 
 

Jam tada pasakiau, kad nevargtų su ta matematika, nes vis tiek bus  treneris. Tam jis turėjo gabumų. Treniravau dar vieną mūsų krepšinio legendą Šarūną Marčiulionį. 

Pavyko, ir gana sėkmingai, komanda buvo vieninga. Parengėme puikią treniruočių programą.
 

Jau tada dirbome daug individualiai. Kodėl dabar nėra asmenybių? Reikia dirbti individualiai, o ne tik mokyti komandinio žaidimo.
 

Vasarą mano vadovaujami krepšininkai tapdavo lengvaatlečiais, sunkiaatlečiais. Ugdėme greitį, šoklumą, bendrą ir greičio ištvermę. 

Po to kūno rengimą derinime su individualia technika, o dar vėliau pereidavome prie komandinio žaidimo. 

Treniruojuosi triskart per savaitę. Tačiau varžybose nedalyvauju, nors žaidžiau su tais, kurie bando jėgas varžybose. 
 

Per Lietuvos veteranų čempionatą Trakuose žaidžiau 65-erių metų sportininkų grupėje ir aikštelėje rungtyniavau be keitimų. Tada man trūko raumuo. Bet mes užėmėme pirmą vietą, komanda buvo apdovanota taure, o  tuometis Trakų irklavimo bazės direktorius Jonas Čižauskas man dar įteikė  ir geriausio žaidėjo prizą. 

Tada supratau, kad, sulaukus tiek metų, varžybose geriau nedalyvauti, nes bet kuriuo metu galima gauti traumą.

Reikia reguliuoti krūvį ir nesiveržti nugalėti, nes akys dega, kovotojo savybės yra, tik raumenys jau nebe tie. 

Kai persistengi, gali bet kas atsitikti. Krepšinį žaidžiu savo malonumui, o dalyvavimas veteranų čempionatuose ir siekimas pergalių – man jau pavojingas sveikatai. 

Gal jau šešerius metus esu Pasvalio „Pieno žvaigždės“ klubo prezidentas ir LKL valdybos narys. Niekuo nesiskundžiu, sekasi gerai. 

Pasvalyje tapau savas žmogus. Stebiu visas varžybas, dalyvauju parenkant žaidėjus ir komandos trenerius. Dalyvaujant šiuose procesuose, tenka didelė atsakomybė. 

Anksčiau treniravau „Pieno žvaigždžių“ komandą ir 2011-aisiais Garliavoje tapome NKL čempionais. Pasvalyje tai buvo didžiulis pakilimas. NKL patyrėme tik vieną pralaimėjimą, tašku nusileidome palangiškiams. Miesto, „Pieno žvaigždžių“ koncerno vadovai pradėjo galvoti, ką su ta komanda daryti toliau, nes jai reikia skirti daugiau dėmesio.
 

Tapus čempionais, buvo susirūpinta sporto baze, kuri buvo jau gerokai pasenusi, į ją investuoti nemaži pinigai.  Buvo iš pagrindų sutvarkyta ir praplėsta krepšinio arena, kuri buvo šiuolaikiškai įrengta.

Buvo padarytos nemažos investicijos į plaukimo baseiną, tris pirtis, lengvosios atletikos maniežą, bokso ir sunkiosios atletikos sales, stadioną. 

Dabar šia puikia sporto infrastruktūra mielai naudojasi ir krepšininkai.     

Tikrai prigijo, nukonkuravome ir dviračių sportą, ir rankinį. Atsirado trys vaikų ir jaunių krepšinio grupės, dirba treneriai. Yra gabių žaidėjų. 
 

Niekada nesakyk niekada. Džiaugiuosi, kad manimi pasitiki Pasvalio žmonės, „Pieno žvaigždžių“ koncerno vadovai, aš ten prigijau. 

Jau surinktas ir sudėliotas mūsų komandos biudžetas, treneriu ir toliau dirbs Gediminas Petrauskas. Jis vadovavo Lietuvos 19-mečių rinktinei, kuri per pasaulio čempionatą užėmė ketvirtą vietą, o jo padėjėju – Virginijus Sirvydis. 

Metai skuba į priekį, nespėju jų skaičiuoti. Viskas vyksta per daug greitai. Ir dabar esu laimingas, kad galiu būti šalia krepšinio, kažkam padėti, patarti, pasakyti, dar ir aikštelėje pajudėti su garbingo amžiaus  veteranais, savo dubleriais, kuriems dabar – jau apie 60 metų. Pabėgiojame, pašposaujame, išgeriame bokalą. Svarbu, kad esu kažkam reikalingas, nesu vienišas. 

Žmogus – visuomeninė būtybė, turi bendrauti, o neužsidaryti savyje. Labai mėgstu paklausyti, ką kiti kalba ir ką jie daro. 

Kažkada Bucharoje (Uzbekija) vyko SSRS čempionato turas ir mes nuėjome į kavinę pavalgyti. 

Visi sėdi apačioje, o viduryje ant tokio paaukštinimo – garbaus amžiaus žmonės. 

Kadangi visą laiką buvau smalsus, paklausiau, o kodėl jie sėdi aukščiau. Išgirdau atsakymą, kad jie yra labai gerbiami, turi didelę gyvenimo patirtį ir dar gerai veikia jų galvos. 

Kada iškyla kokios problemos, į juos kreipiamasi patarimų. Manau, kad gal ir Lietuvoje  nereikėtų nurašyti tų sporto veteranų, kurių turi didžiulę patirtį tame darbe ir dar veikia jų galvos. Kartais paklauskim jų, ką jie galvoja, kokia jų nuomonė. 

Tikrai ne. Daug galiu patarti ir padėti. Dabar į sportą žiūriu plačiau, kadangi esu klubo vadovas, sporto organizatorius. Stengiuosi nesustoju, o toliau žengti į priekį.     

*  *  *
 

 

1968,1969 m.  Lietuvos taurės laimėtojas

1972 m. Lietuvos čempionas

1979 m. SSRS  čempionato bronzos laimėtojas 

1994, 1995, 2003 m. LKL bronzos medalių laimėtojas

1996–1998 m. Rusijos vicečempionas

2004 m. LKAL čempionas

2011 m. NKL čempionas

 

R. Endrijaitis buvo Vilniaus „Statybos“ (1975-1987 m. ir 1992-1994 m.), Saratovo „Avtodor“ (1989-1990 m.,  1996-1998 m. ir 2000-2001 m.), Plungės „Olimpo“ (1994-1996 m.), „Šilutės" (1998-1999 m.), Sankt Peterburgo „Spartak“ (1999-2000 m.), Alytaus „Alitos“ (2002-2003 m.), Joniškio "Žiemgala-Šiaurės Vilkas“ ( 2004-2005 m.), Sumų „Sumychiprom“ (2004-2009 m.), Pasvalio „Pieno žvaigždės“ (2010-2011 m.) vyr. treneris.