„Laimėsi medalį – turėsi jį visą gyvenimą“

1992 metais gimusių vaikinų karta Lietuvos krepšinyje yra vadinama auksine, tačiau vos trys žaidėjai gali save vadinti tikraisiais „auksiniais berniukais“. Vieninteliai visus penkis trofėjus jaunimo amžiaus grupėse iškovojo tik Vytenis Čižauskas, Dovydas Redikas ir Edagaras Ulanovas.

Nei Jonas Valančiūnas, nei Žygimantas Skučas, nei Tautvydas Sabonis negali pasigirti Europos jaunimo olimpinio festivalio (EJOF) čempiono titulu. „Važiavome kovoti tik dėl pergalės“, – kalbėdamas su LTeam.lt savo pirmąjį triumfą su Lietuvos marškinėliais prisiminė 27 metų E. Ulanovas.

„Su juo perėjome visas įmanomas pakopas. Iš pradžių jį į dvyliktuką įtraukiau šiek tiek avansu, bet paskutiniais metais jis tą avansą su kaupu grąžino. Toks trenerių darbas – jeigu matai potencialą, vieną kitą žaidėją avansu pagloboji“, – viename interviu yra pasakojęs „auksinės kartos“ krepšininkų treneris Kazys Maksvytis.

Ir pats E. Ulanovas prisimena, kad tais 2007 metais Serbijos sostinėje Belgrade jis buvo tik atsarginis rinktinės žaidėjas. Vis dėlto jau tuomet puolėjas suprato, kad šios amžiaus grupės krepšininkai – ypatingi.

Tiesa, EJOF tuomet 15-mečiams nesiklostė itin lengvai. Nors K. Maksvyčio auklėtiniai taip nė sykio ir nesuklupo, tačiau finale jų laukė itin sunki ir dramatiška kova – ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio buvo lipta prieš ispanus laimėjus tik dviejų taškų persvara 74:72.

Per kitas vasaras prie šio trofėjaus dabar Kauno „Žalgirio“ klubo garbę ginantis kaunietis pridėjo Europos 16-mečių, 18-mečių ir 20-mečių bei pasaulio 19-mečių čempionatų aukso medalius. Ir kaskart jo indėlis būdavo vis solidesnis – rezultatyvumo vidurkiai pakilo nuo 5,5 iki 14,3 taško.

Šiuo metu vyrų krepšinio rinktinės treniruočių stovyklai besiruošiantis E. Ulanovas su LTeam.lt pasidalijo savo prisiminimais apie pirmąjį „auksinės kartos“ susibūrimą į vieną komandą, papasakojo savo įspūdžius iš prieš 12 metų vykusio olimpinio festivalio ir davė patarimą 67 jauniesiems Lietuvos sportininkams, kurie liepos 21–27 dienomis dalyvaus jau penkioliktą kartą rengiamame EJOF.

Europos jaunimo vasaros olimpinis festivalis, 2007 m., Belgradas, Serbija. Kokie pirmiausia atsiminimai sugrįžta, išgirdus šiuos faktus?
Labiausiai prisimenu, kad buvo labai karšta (šypteli) – turėjom prisitaikyti prie karščio, kuris tuo metu buvo Serbijoje. Dar atmintyje įstrigo pats mūsų susibūrimas į vieną komandą. Žaidžiant Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) kiekviena komanda turėjo po du tris lyderius. Tai, kad mes galėjome susijungti į vieną komandą, buvo kažkas neįtikėtino. Reikėjo daug nuveikti, kad patektum į galutinį dvyliktuką, nes mūsų karta buvo labai gera. Tuo metu į pirmąsias atrankų stovyklas net po 30 žaidėjų susirinkdavo ir tik tuomet iš jų treneriai atsirinkdavo pačius geriausius.

Kaip minėjai, visi buvote savo komandų lyderiai, o kaip jums pavyko susilipdyti tarpusavyje patekus į vieną komandą ir kovojant dėl bendro tikslo?
Kaip dabar pagalvoju, tai mums net nereikėjo to susilipdymo – mes turėjome labai daug talento lyginant su tuo, ką galėjo pasiūlyti kitų šalių komandos. Nors kalbant apie festivalį, tai mes jį tikrai nelengvai laimėjome. Bet tąkart ir nebuvo mūsų pati pajėgiausia surinkta komanda – kitą vasarą 16-mečių rinktinės sudėtyje jau buvo daug naujų veidų. Bet vien draugiškos rungtynės parodė, kad turime daug talento, galime eiti toli – važiavome kovoti tik dėl pergalės.

Atstovauti Lietuvai aukščiausio lygio varžybose – kiekvieno sportininko tikslas ir svajonė. O koks jausmas užplūsta 15-metį, kai jis pirmą kartą apsivelka marškinėlius su užrašu „Lietuva“?
Jausmas neįtikėtinas, kad būdamas 15 metų gali važiuoti į užsienį atstovauti savo šaliai – viskas suorganizuota, viskas apmokėta ir dar su geriausiais važiuoji žaisti. Ko daugiau norėti? Aišku, mes tuo metu nelabai dar suprasdavome, kad čia rinktinė, kokia viso to svarba – tik žinojome, kad esame geri ir važiuojame žaisti (juokiasi).

Pirmas turnyras – ir iškart aukso medalis. Vėliau jūsų karta jų iškovojo dar keturis ir buvo praminta auksine. Bet ar galima sakyti, kad būtent tas pirmasis medalis EJOF pridėjo pasitikėjimo savo jėgomis vykstant į tolesnius čempionatus?
Po 15-mečių festivalio prieš Europos 16-mečių čempionatą prie komandos prisijungė Jonas Valančiūnas, Deividas Pūkis ir kiti žaidėjai. Mes tuomet dar labiau pradėjome savimi pasitikėti – buvo galima labai lengvai paslysti. Bet tiesiog talento turėjome labai daug – 16-mečių čempionate labai smarkiai dominavome, pergalingų rungtynių persvarų vidurkiai buvo tiesiog kosminiai. Papildomų žaidėjų prisijungimas mums užaugino sparnus, bet gerai, kad nepaslydome – treneriai ir mes patys bendromis jėgomis neleidome sau niekada atsipalaiduoti, nes daug komandų laukė mūsų paslydimo – ir serbai, ir ispanai, ir prancūzai.

Su jaunimu dalyvavai trijuose Europos ir viename pasaulio krepšinio čempionate, bet vieninteliame EJOF buvai kur kas didesnėje Lietuvos delegacijoje – kartu su kitų sporto šakų atstovais. Olimpinis festivalis – pirmoji sportininkų olimpinė patirtis. Ar pats pajutai kitokią varžybų dvasią?
Mes, 15-mečiai, tuo metu nelabai dar ir supratome. Aišku, buvo įdomu eiti ir palaikyti kitus lietuvius ar su jais susitikus pabendrauti, smagu ir išėjus po kaimelį pasivaikščioti, matyti sportininkus besitreniruojančius ar kartu laisvalaikį leidžiančius. Olimpinių žaidynių patirties dar neturiu, bet esu dalyvavęs universiadoje – tai didžiausias panašumas man su šiuo sporto renginiu. Bet itin daug neatsimenu – tiesiog treniravomės, ėjome žaisti ir norėjome laimėti (šypsosi).

15-16 metų dažnai yra tas laikas, kai jauni sportininkai galutinai apsisprendžia, ar nori tęsti sportininko karjerą. Ar pats po EJOF pajutai kažkokį lūžį, motyvaciją toliau siekti krepšinio aukštumų?
Festivalyje nebuvau pagrindinis žaidėjas, daug nerungtyniavau, 16-mečių rinktinėje taip pat buvo panašus vaidmuo. Visas kilimas prasidėjo nuo 18 metų. Bet apskritai kalbant, tai pas mus viskas yra labai gerai – MKL vesdavo statistikas, smagu būdavo jas sekti, tarpusavyje konkuruoti. MKL taip pat rengdavo „Žvaigždžių dienas“, tai smagu būdavo ten pakliūti ir sudalyvauti. Visi šie dalykai stumia į priekį, todėl kaskart norisi vis geriau. Juolab kad mūsų kartos žaidėjus dažnai kviesdavo ir į tarptautines stovyklas, todėl galėdavome kažko naujo pasisemti, išmokti, o grįžę į savo komandas galėdavome visas naujas pamokas pademonstruoti. Mano atveju visada norėjosi eiti į priekį ir nesustoti, nes nebuvau iš karto pats geriausias, todėl norėjosi po truputį tobulėti.

Šiemet Baku vyks jau 15-asis EJOF, kuriame Lietuvai atstovaus 67 sportininkai. Daugeliui jų – tai pirmas tarptautinis startas karjeroje. Esi perėjęs visas jaunimo rinktinių pakopas, jau vilkėjęs ir vyrų rinktinės marškinėlius. Iš visos šios patirties koks būtų tavo patarimas būsimiems festivalio dalyviams?
Turiu labai paprastą patarimą. Jeigu laimėsi medalį, tai jį turėsi visą gyvenimą, o jeigu neiškovosi, tai galbūt ilgam liks mintys, kad praleidai progą. Jeigu tik yra galimybė, reikia bandyti ja pasinaudoti bet kokia kaina, nes ne bet kuris paauglys galėtų pasigirti tokiais pasiekimais.