Išeiti panoręs žaidėjas susidūrė su šantažu

Nemažą sumaištį šalies futbole sukėlęs Kauno "Stumbras" ir toliau praranda savo žaidėjus – dar vienas futbolininkas, siekdamas nutraukti sutartį su įsipareigojimų nevykdančiu klubu, buvo priverstas kreiptis į Lietuvos futbolo federacijos Apeliacinį komitetą su prašymu patvirtinti vienašališką sutarties nutraukimą.

Tas žaidėjas - dvidešimtmetis buvęs panevėžietis Mantas Adomėnas, kuris tolesnę karjerą tęs jaunus ir pergalių alkio kupinus futbolininkus buriančiame sostinės klube "Vilnius".

Nors su FK "Vilnius" vadovais dar prieš kelias savaites susitarimą pasiekęs M.Adomėnas susidūrė su buvusio klubo negarbinga pozicija, tačiau pagaliau įveikė visus biurokratinius registracijos formalumus ir jau šį sekmadienį turės galimybę debiutuoti FK "Vilnius" gretose Pirmos lygos 16-ojo turo rungtynėse su Kauno "Hegelmann-Litauen" ekipa.

Mantai, kada ir kur užsikrėtei futbolo virusu?

Nuo penkerių metų. Viskas prasidėjo prie namų, už namo, realiai... (juokiasi). Iš pradžių treniravausi su metais vyresniais vaikais, o po kokių metų jau žaidžiau su savo amžiaus draugais. Tada ir užsikrėčiau futbolo virusu ir niekaip nepasveikstu iki šiol.

Tuo metu mums nebuvo lygių. Buvome daugkartiniai Lietuvos čempionai, žaidžiau tikrai labai stiprioje komandoje. Dažnai važinėdavome į varžybas užsienio šalyse. Ta patirtis nuo mažens labai daug davė. Kuo mažesnis pradedi rimčiau žaisti, tuo stipriau jautiesi vėliau.

Buvo ir tokia patirtis. Bet ilgai šis klubas neegzistavo. Pažaidžiau su jais apie metus, paskui gavau kvietimą įsijungti į FK „Trakai“. Man tai buvo lyg laikina stotelė, nuo kurios judėjau toliau.

 

Vieni vasarą atostogauja, o aš sugalvojau lankyti vasaros futbolo stovyklą. Iš stovyklos atrinko penkis geriausius futbolininkus, kurie važiavome į Milaną. Į šią stovyklą atvyko žaidėjai iš viso pasaulio. Jie, kaip ir mes, buvo atrinkti kaip geriausi savo šalyje vykusių Milano stovyklų metu. Susirinko tikrai labai stipri komanda. Ten dalyvavome turnyre, daug treniruodavomės.
 

Labiausiai įsiminė, kai žiūrėjome „Milan“ rungtynes jų namų stadione. Gyvai pamatėme, kaip atrodo tikras futbolas. 

Po stovyklos Milane gavau kvietimą iš FK „Trakai“ trenerių. Trakuose sekėsi neblogai, bet nelabai patiko man ten. Po dviejų su puse metų galutinai nusprendžiau, jog šis klubas - ne man.

Gavau kvietimą atvykti į peržiūrą „Stumbro“ komandoje ir jie man pasiūlė kontraktą. Pirmas sezonas buvo neblogas. Mano lūkesčiai buvo tikrai nemaži, o ir žaisti sekėsi neblogai. Buvo žadama, kad klubas turės labai gerą ateitį, kad daug žaidėjų išveš tobulėti į užsienį. Bet realybė buvo kiek kitokia...

 

Kuo toliau, tuo blogiau viskas klostėsi ir tų lūkesčių buvo vis mažiau. Didelė trenerių rotacija, pasikeitė vienas iš pagrindinių finansuotojų, dauguma žaidėjų prarado viltį ir nukabino nosį.

Atrodo smagi stotelė. „Vilniaus“ treneriams patiko mano žaidimo stilius, kai teko žaisti su „Vilniaus“ komanda man dar esant „Stumbre“, taigi sulaukiau pasiūlymo iš jų. Taip pat man labai patinka pats Vilnius, anksčiau čia gyvenau, tai pasiilgau ir šio miesto.

Kadangi "Stumbras" daugiau nei tris mėnesius nemokėjo atlyginimo, pasinaudojau savo teise numatyta mano sutartyje vienašališkai nutraukti sutartį. Kreipiausi į klubo atstovus, tačiau buvo visiškas ignoravimas. Kadangi jau buvau sutaręs su FK "Vilnius" vadovais dėl žaidimo klube, norėjau kuo greičiau ten pradėti žaisti. Reikėjo to vadinamo paleidžiamojo rašto iš buvusio klubo. Deja, "Stumbro" atstovai paprašė mainais į raštą atsisakyti sąžiningai uždirbtų, man  priklausančių, tačiau iki šiol neišmokėtų pinigų. Laimei, su LFF Apeliacinio komiteto pagalba pavyko apginti savo, kaip futbolo žaidėjo, teises ir nutraukti sutartį.
 

Nemanau, kad buvęs klubas ir jo atstovai (neminėsiu pavardžių, nes nesu tikras, ar tie žmonės taip elgėsi savo iniciatyva) elgėsi garbingai. Jei jau traukiesi iš futbolo, manyčiau, mokėk pasitraukti garbingai... Dabar buvo kaip tas piktas šuo ant šieno - nei pats ėda, nei arkliui duoda.

 

Tiesą pasakius, nesitikėjome, kad „Vilnius“ ir tuomet gali būti toks stiprus varžovas. Tikrai nuvertinome klubą, manėme, kad jie nauji, jauni, bus lengvos rungtynės, kad pasiimtų taškus. Bet, pasirodė, klydome. Rungtynių pradžioje turėjome rimtų nemalonumų, bet paskui pavyko atsitiesti.

Teko žaisti kartu su Aldu Korsaku „Stumbre“ ir trumpai su Ignu Kružiku FK „Trakai“. Na, o iš matymo pažįstu beveik visus.

Save matau kaip komandos lyderį. Vaikystėje žaisdavau gynėjo pozicijoje, paskui mane perkėlė į saugų liniją, paskui - vėl į gynėjus. Aš gana universalus žaidėjas, todėl gana dažnai mane mėto tarp pozicijų. Pačiam labiausiai patinka žaisti saugo pozicijoje, nes ten daugiau žaidimo su kamuoliu. Taigi, tikiuosi, kad FK „Vilnius“ būtent ir stiprinsiu saugų liniją.

 

Pavardės tikrai žinomos. Pavyzdžiui, Morinas, anksčiau žaidė aukštame lygyje, dabar žymus kaip treneris.

 

Manau, padėsiu komandai. Sieksim kuo aukštesnės vietos lentelėje, sieksim patekti bent į pirmą penketą šį sezoną. Kitą sezoną bus kiti tikslai, manau, kausimės dėl pirmos vietos.

Sustiprinti komandą, padėti pakelti ją aukščiau turnyrinėje lentelėje. Stengsiuosi nenuvilti trenerių ir į mane dėtų vilčių.

Tėtis ir mama. Žinoma, dar ir draugai. Bet tėtis nuo vaikystės yra mano sirgalius numeris vienas. Ir dabar jis važinėja į visas mano varžybas iš Panevėžio.

 

Kad būtų kuo daugiau sirgalių, nes kuo daugiau sirgalių, tuo linksmiau žaisti mums. Nepatinka žaisti tuščiuose stadionuose. Bet kiek mačiau, „Vilnius“ turi tikrų sirgalių, tai tikiuosi, jų bus vis daugiau ir daugiau.