Sporto reforma pagal konservatorius...

  
Praėjusių metų pradžioje, pradėjus veiklą Saulėlydžio komisijai, konservatoriai degė ryžtu ir deklaravo neišvengiamą Vyriausybės reformą, kuri tikrai įvyks 2009 m. ir pagerins valdymą. Šios reformos struktūrinė esmė – nė viena institucija nebebus pavaldi Vyriausybei, nes bus priskirta konkrečiai ministerijai. Reforma iki 2010 m. sausio 1 d. turėjo būti baigta, juo labiau kad institucijų pavaldumo klausimas buvo susijęs ir su šių institucijų optimizavimo planais bei lėšų taupymu.

Gerai žinau, kaip vyko procesai, susiję su Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) pavaldumu, nes kaip Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas įdėmiai juos stebėjau ir pats natūraliai juose dalyvavau. Daugeliu atvejų ir kitose valstybės valdymo srityse menama reforma baigėsi taip pat arba, kitaip tariant, niekuo. Bet šį kartą apsistosiu ties sportu, už kurį jaučiuosi tiesiogiai atsakingas. Kaip vyko konservatorių vadovaujamos Vyriausybės inicijuotas procesas?
 
Kai tik mus pasiekė žinia apie rengiamą KKSD reorganizaciją, sušaukėme komisijos posėdį ir sutarėme, jog geriausia, jei tik būtų tokia galimybė, kad KKSD statusas nebūtų keičiamas, t. y. departamentas liktų prie Vyriausybės. Tačiau buvo kategoriškai pasakyta, kad tai neįmanoma, nes prieštarautų visai rengiamai Vyriausybės reformai.
 
Tuomet Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija pareikalavo, kad bet kokiu atveju KKSD liktų atskirų biudžeto asignavimų valdytoja, o sprendimai būtų priimami greitai, aiškiai ir skaidriai. Vyriausybė sudarė darbo grupę, kuri išnagrinėjo visas aplinkybes ir išvadas pateikė Saulėlydžio komisijai. Ši nusprendė, kad KKSD derėtų perduoti Vidaus reikalų ministerijai (VRM). Tam pritarė ir beveik visos sporto organizacijos, pradedant Olimpiniu komitetu ir baigiant Sporto federacijų sąjunga. Tokiam pavaldumui pritarė ir Vyriausybė. Seimas taip pat pritarė klausimo pateikimui. Tad, siekiant išspręsti klausimą iki galo, reikėjo tik dar kartą jį įtraukti į Seimo darbotvarkę ir priimti parengtą galutinį sprendimą.
  
Tačiau konservatoriai to sąmoningai nebedarė ir taip ne tik sužlugdė pačių inicijuotą Vyriausybės reformą, bet ir visą Lietuvos sporto sistemą pakabino tarp dangaus ir žemės. Be to, tuo pačiu metu, manipuliuodami Kūno kultūros ir sporto fondo lėšomis, kurios, pagal įstatymą, privalo būti atskiroje sąskaitoje, ir jas draudžiama naudoti kitoms reikmėms, dar drastiškai nurėžė ir lėšas sportui.

  
Neabejoju, kad taip nutiko dėl vienintelės priežasties – konservatorių noro kontroliuoti viską nuo Valstybės saugumo departamento iki KKSD ir paniškos baimės, kad jų absoliučios kontrolės galimybės gali sumažėti. Pati sporto sistema, jos veiklos efektyvumas ir skaidrumas jiems nė motais. Svarbiausia – jų įtaka visur ir viskam.
 
Todėl pagrindinis argumentas konservatoriams sprendžiant KKSD pavaldumo klausimą buvo baimė, kad Lietuvos sporto kontrolė neatitektų Liberalų ir centro sąjungai, nes šiuo metu šios politinės jėgos atstovas vadovauja Vidaus reikalų ministerijai. Ar tai ne vaikiška žinant, kad vadovavimas ministerijoms laikinas ir klausimus derėtų spręsti vadovaujantis principu, kaip būtų geriau vienai ar kitai sričiai, o ne kas kam šiuo metu vadovauja?
     
Ne kartą viešai sakiau, kad, mano vertinimu, Lietuvoje galėtų veikti Jaunimo, sporto ir turizmo ministerija. Suprantama, kad šiuo metu tam nepalankus laikas, bet jei KKSD, būdamas pavaldus konkrečiai ministerijai, šiuo metu turėtų savo ministrą, kuris politinėmis priemonėmis galėtų apginti Lietuvos sporto interesus, sporto sistemai būtų tikrai naudinga. Kas dabar juos gina? Gal ministras pirmininkas ar Vyriausybės kancleris?
 
Akivaizdu, kad nė vienas iš jų. Ir tai suprantama, nes jų darbų apimtis didžiulė ir, net labai norint, vargu ar jiems pavyktų pakankamai įsigilinti į šios valstybei svarbios srities problemų ratą. Beje, jei KKSD būtų tapęs institucija prie VRM, jo biudžetas nei padidėtų, nei sumažėtų, o būtų toks, kokį sugebėtų KKSD, padedamas savo ministro, apsiginti. Kas šiuo metu, be Seimo komisijos, dar tuo rūpinasi (nors tai net nėra tiesioginė komisijos funkcija)? Bet matant, kaip sąmoningai ar nesąmoningai žlugdomas Lietuvos sportas, tylėti neįmanoma.
 

Ir koks inicijuotos valstybės valdymo reformos rezultatas, gerbiami konservatoriai, su akivaizdžiai tik jaukti, griauti, bet ne kurti gebančiu ministru pirmininku priešakyje? Pavaldumo klausimas dėl anksčiau minėtų motyvų iki galo neišspręstas, o KKSD optimizvimo planas liko, tad etatai, kuriuos stabdydami procesą bandė apginti ir kai kurie sporto veikėjai, vis tiek panaikinti.

Bet kaip tokioje makalynėje ir tokio finansavimo lygmenyje toliau bus administruojama sporto struktūra, vieni nebežino, o kitiems net nerūpi, tarp jų ir Vyriausybės vadovui. Sporto administravimo sistema „pakabinta“, valdymas netapo efektyvesnis, skaidrumo administruojant sportui skiriamas lėšas nepadaugėjo, dalis sporto veikėjų ir toliau gyvena naudodamiesi Lietuvos sportui skiriamomis lėšomis, tad nemaža šių ir taip menkų lėšų dalis sporto taip ir nepasiekia...
 

Lietuvos sporto administravimo sistema nėra bloga, bet neabejoju, kad galėtų būti ir geresnė, efektyvesnė bei skaidresnė. Siekiant šių pokyčių, KKSD neišvengiami nauji vėjai. Sportininkai, treneriai, pažangioji sporto visuomenės dalis viską mato ir supranta, o labiausiai džiugina, kad jau ir nebetyli. Todėl turiu vilties, kad net ir įvairiomis priemonėmis trukdant bendromis pastangomis pasieksime lemiamą lūžį ir sistema pradės veikti ne kai kurių jos veikėjų, o viso Lietuvos sporto labui.
 
KKSD pavaldumas nebuvo ir nėra esminis klausimas, bet aiškumas sporto visuomenei būtinas, tad kaip šis klausimas bus toliau sprendžiamas? Panašu, kad viskas prasideda iš naujo, nes metų pabaigoje vėl girdėjome Vyriausybės vadovo A. Kubiliaus žodžius, kad kitais metais įvyks Vyriausybės reforma, bet tokius pat žodžius girdėjome ir prieš metus. Tik ar kas nors dar tais žodžiais tiki..?