Vidinė kova čempionę ir gniuždo, ir įkvepia

Prieš pat užkopdama ant Europos žaidynių garbės pakylos aukščiausio laiptelio keirino rungties laimėtoja Simona Krupeckaitė akimirskiu susigraudino. Bet iškart užsidengė delnais veidą, sutramdė besitvenkiančias ašaras ir sušvito šypsena, kuria apdovanojo ir jai auksą įteikusį legendinį Ukrainos lengvaatletį, šios šalies Olimpinio komiteto prezidentą Sergejų Bubką.

Tačiau kartu su jos garbei skambančio Lietuvos himno žodžiais S.Krupeckaitei ašara vis dėlto išsprūdo. Bet netrukus veide vėl švietė šypsena, kuri nedingo nei klausant jai tariamų sveikinimų, nei kalbantis ir fotografuojantis su savo vyru ir treneriu Dmitrijumi Leopoldu, komandos nariais bei draugais, šalies Dviračių sporto federacijos prezidentu Romualdu Bakučiu, žurnalistais. 

„Nesitikėjau laimėti. Važiavau net nemąstydama apie medalį. Buvo daug jaudulio, daug nepasitikėjimo savimi, bet labai didžiuojuosi, kad pavyko įvykdyti užduotis. Didžiuojuosi tiek savo, tiek visos komandos padarytu darbu. Esu be proto dėkinga treneriui už begalinį palaikymą ir tikėjimą. Labai džiaugiuosi šiuo medaliu“, – sakė dviratininkė, kuriai buvo patikėta nešti Lietuvos vėliavą Europos žaidynių uždarymo iškilmėse.

Minske iškovotas keirino rungties auksas buvo jau antras Minske pelnytas Europos žaidynių medalis. Pirmą – sidabro – 36 metų dviratininkė laimėjo kartu su 23-ejų Migle Marozaite komandų sprinte. 
 

Abi šios rungtys – olimpinės. Kaip ir asmeninis sprintas, kuriame S.Krupeckaitė pateko į Europos žaidynių ketvirtfinalį. Jose lietuvė pasiekė viršūnę 2010 m. tapdama keirino pasaulio čempione, 2012 m. – komandų sprinto ir keirino Europos čempione. Iš viso ryškiausios Lietuvos treko žvaigždės sąskaitoje – net 22 planetos ir žemyno pirmenybių įvairių spalvų medaliai. Dabar – ir du Europos žaidynių apdovanojimai.

Savo kolekcijoje S. Krupeckaitė neturi vieno medalio, kuris kartu yra jos svajonė, bet po kiekvieno bandymo ją pasiekti sportininkei lieka kančia ir nusivylimas. Tai – olimpinis apdovanojimas.

Jau ketvirtose olimpinėse žaidynėse tarp aštuonių geriausiųjų nuolat patenkanti treko dviratininkė kol kas nekopė ant garbės pakylos. Arčiausiai jos buvo 2004 m. Atėnuose, kai 500 m lenktynėse finišavo ketvirta. Sprinte ji tąsyk užėmė septintą vietą. 2008 m. Pekine lietuvė buvo aštunta sprinte, 2012 m. Londone – penkta sprinto ir septinta keirino varžybose. Rio de Žaneiro žaidynėse Krupeckaitė iškovojo septintą vietą sprinto ir liko dvyliktą keirino rungtyje.

„Atėnuose važiavau į varžybas, dar nesupratau, kas tai yra olimpinės žaidynės. Ten pavyko pakilti aukščiausiai. Tačiau kaskart labai daug negatyvių emocijų parsivežu. Visą laiką patenku į aštuntuką, bet aštuntukas manęs netenkina. Visada norisi būti aukščiau“, – tikino sportininkė.

Atrodytų, auksu ir sidabru sužibusios Europos žaidynės – geriausias motyvacijos šaltinis rengtis 2020 m. Tokijo olimpiadai. Tačiau Lietuvos treko žvaigždę drasko abejonės. „Nežinau, ar aš noriu į Tokiją“, – tarstelėjo atletė, dar po Londono olimpinių žaidynių prasitarusi apie karjeros pabaigą.  Bet vėliau pridūrė: „Aišku, važiuosiu, kur aš dėsiuos, nepabėgsiu juk. Įdėta daug darbo, lėšų. Sulaukiau ir materialinio, ir moralinio palaikymo. Lietuva manimi visada labai tikėjo ir palaikė.“

Po Rio de Žaneiro žaidynių paklausta, ar ruošis Tokijo olimpiadai, dviratininkė kalbėjo: „Dar anksti apie tai galvoti. Grečiausiai ne. Nes jau ir pati kažkiek tingiu. Bet gyvenimas parodys.  Nes, kai pagalvoji, tiek metų atsportavus sunku vieną dieną pasakyti: viskas. Ką aš veiksiu? Nieko daugiau daryti nemoku. Namuose blynus kepti – ne man.“

Tiesa, blynų ji iškepa – sūnui, jau šeštus metus einančiam Maksimilianui. Jis ir vyras Dmitrijus – žmonės, kuriuos ji besąlygiškai myli ir pasitiki. Ir kai S. Krupeckaitė vėl užsiminė apie karjeros pabaigą, vyro žodis padėjo nuginti šias mintis. „Likti įkalbėjo, kaip visada, tas pats žmogus. Vienintelis ir nepakartojamas. Mano vyras“, – šyptelėjo S.Krupeckaitė.  

Išgirdęs, kad žmona nenori į Tokiją, D. Leopoldas šypsojosi: „Aš tikrai neįkalbinėsiu. Ji turi partnerę. Viskas bus gerai.“ Bet pripažino, kad po Rio de Žaneiro net nebuvo minčių, kad Simona dar rengsis iTokijo olimpinėms žaidynėms. 

Jis įsivaizduoja, kad manęs išvis neįkalbinėja. Sako – daryk kaip nori. Bet pateikia tiek argumentų, kad tiesiog neturiu kitos išeities.
 

Išties, tie metai, kai sūnus mažas, labai sunkūs ne fiziškai, bet dėl to, kad norisi kuo daugiau laiko pabūti su vaiku, šeima. Kol neturėjau vaiko, negalėjau net pagalvoti, kad taip būsiu prie jo prisirišusi, norėsiu praleisti kuo daugiau laiko. Dabar jis jau yra paaugęs, savarankiškas, supranta, kad man reikia išvažiuoti, palaiko mane. Mielai eina į darželį, būna su močiute. Tai labai padeda. Todėl ir sportas pasidarė mielesnis.

Aišku, metai daro savo. Duoda ir pliusų, ir minusų.


 

Nes yra buvę labai daug nusivylimo. Po kiekvieno pralaimėjimo galvoju – viskas, dabar jau tikrai baigsiu. Ir tokia mintis kyla beveik po kiekvienų varžybų. 
 

Todėl ir sakau, kad nenoriu startuoti Tokijo olimpiadoje. Nes olimpiada man kažkokia prakeikta. Ir eilinį kartą važiuoti, kad vėl nusivilčiau savimi, tiesiog nebenoriu. Nenoriu vėl patirti to negatyvaus jausmo, nes jis mane žudo iš vidaus. 
 

Mintis mesti sportuoti ateina ne todėl, kad man sunku treniruotis. O būtent dėl pralaimėjimo. Tas jausmas tave sutraiško iš vidaus kiekvieną kartą. Ir kiekvieną kartą atsikeli ir eini toliau. Gal tai ir daro mane stipresnę. Bet tai vienas šlykščiausių jausmų sporte, kuris sutrypia tave į purvą.
 

Pralaimėjimo jausmas yra stipresnis. Tokia mano prigimtis. Pasiduoti visada lengviau, negu atsikelti ir kovoti. Aš turiu labai didelę komandą, puikų palaikymą. Medicininę priežiūrą. Turiu trenerį, kuris visada tiki tuo, ką mes darome. Matau, kaip ir jam yra sunku. Nes labai daug rūpesčių, labai daug smegenų darbo. Mane tiesiog graužia jausmas, kad jį nuviliu važiuodama varžybose. 
 

Jei treneris būtų kitas, kurio aš taip artimai nepažinočiau, nežinočiau, kiek įdeda širdies, savęs, gal būtų kiek lengviau. O dabar viskas susideda. Nusivylimas savimi, mintys, kad nuvili trenerį, nes žinai, kiek jis dirba. Kiek iš tavęs laukia kiti. Tai sunkiai pakeliama.

Man nėra ko slėpti. Galiu ir visiems pasakyti, kas galvoje.  Jis labai daug supranta, daug mato, yra neįtikėtinai patyręs. Dažnai duoda tokių patarimų, kurių kartais kaip moteris nesupranti. Nes vyras į tam tikrus dalykus žiūri kitaip. Tai labai padeda. Gerai, kai tu nebijai kalbėtis su žmogumi. 

Ne.
 

Stengiuosi ieškoti. Bet, man atrodo, esu tiek sukirmijęs daiktas, kad man niekas nebepadės. 
 

Viską lemia pasaulio reitingas. Lietuva vieną kelialapį į asmeninį sprintą ir keiriną jau beveik užsitikrino. Jis teks man arba Miglei. O komandų sprinte dar reikia pasistengti. Nes olimpinėse žaidynėse dalyvaus tik aštuonios komandos.
 

Kvalifikacinis periodas yra nuo 2018 m. liepos iki 2020 m. kovo 1 dienos. Taškai skaičiuojami pasaulio ir atskirų žemynų čempionatuose, taip pat įtraukiama po tris geriausius rezultatus iš 2018–2019 m. ir 2019–2020 m. Pasaulio taurės varžybų.

Artėja žiaurus sezonas. Po pirmų dviejų pasaulio taurės etapų Minske ir Glazge kiti vyks labai toli – Honkonge, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Kanadoje. Savotiška bomba kelionių atžvilgiu.

Bet jei seksis taip gerai, kaip čia, galime per du taurės etapus susirinkti pakankamai taškų. Nes sumuojasi du etapai Europoje ir vienas kitame žemyne. Konkurencija milžiniška. Nes neužtenka vien būti reitingo aštuntuke. Visiems žemynams bus skirta po vietą. Tai jei kuris nors nepateks pagal reitingą, jam atiteks aukščiau reitinge esančios komandos vieta. O daugiausia stiprių komandų yra Europoje.

Žiaurūs kriterijai. Ir atranka labai sunki, kelionės tolimos. Galėtų būti kaip, pavyzdžiui, lengvojoje atletikoje – įvykdei normatyvą ir viskas, ačiū. O pas mus – besikeičiantis reitingas ir turi jame nuolat laikytis aukštose vietose. Bet turime neblogą galimybę patekti į olimpines žaidynes. Minskas tai parodė.