Pasiruošti skrydžiams padeda muzika

2019-ųjų metų Lietuvos atvirosios klasės sklandymo čempionu pirmą kartą tapo vilnietis Joris Vainius. Jis aplenkė sidabrą ir bronzą iškovojusius kauniečius Mindaugą Žaliuką ir Vladą Motūzą. 11 etapų varžybose J. Vainius laimėjo tris– antrą, trečią ir aštuntą.
 

Prieš dvejus metus dabar 25-erių sulaukęs J. Vainius laimėjo pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalį.

Prieš skrydį J. Vainius visada klausosi muzikos, o jo metu atranda laiko ir vaizdų fiksavimuii.savo mobiliuoju telefonu.
 

Nors J. Vainiaus pavardė figūruoja ir kelių mėgėjiškų Vilniaus krepšinio lygų žaidėjų sąrašuose, šysik su juo kalbėjomės ne apie antrąją Lietuvos religiją, o tik apie pagrindinę jo sporto šaką – sklandymą. Tą veiklą, kuria jis užsiima jau daugiau nei 16 metų.
 

Tokį fenomeną paaiškinti nėra labai sunku: Jorio mama – buvusi sklandytoja, Vilniaus aeroklubo direktorė Dalia Vainienė.
 

Aš siekiu būtent sportinių rezultatų. Taip, yra tokių žmonių, kurie sklando, dalyvauja varžybose savo malonumui, bet ne aš. Rezultatų siekiu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir pagrindinis mano tikslas yra iškovoti medalius Lietuvai užsienyje vykstančiuose aukščiausio lygio čempionatuose. Todėl aš džiaugiuosi ir savo šiuo pasiekimu – kad man pavyko tapti Lietuvos čempionu. Manau, kad jeigu nebūčiau įdėjęs pastangų, darbo, jeigu būčiau skraidęs savo malonumui, vargu ar būtų tai pavykę.
 

Imant platesnį laikotarpį, reikia dalyvauti įvairiuose čempionatuose, ypač rinkti patirtį užsienyje, varžytis su skirtingais priešininkais ir iš jų mokytis. Kitas dalykas – suprantama, reikia analizuoti savo skrydžius ir suvokti tas klaidas, kurias per juos padarei, kad jų nekartotum kitą kartą ir bent jau iš dalies iš jų pasimokyti. Pačių varžybų metu yra svarbi koncentracija. Esu ir savo taisykles varžybų dienoms susikūręs. Čempionato metu negalima nuvargti, kasdien reikia būti pailsėjus, negalvoti apie praėjusią dieną, rezultatą lentelėje, o tiesiog skristi savo geriausią skrydį. Tokia disciplina liepia anksti eiti miegoti ir laikytis rutinos: tokie patys pusryčiai, ta pati muzika. Kiekvieną dieną darai tą patį tam, kad kievieną dieną pasiektum geriausią rezultatą, negalvodamas apie tai, kas buvo, kaip viskas praėjo ir kas nepasisekė.

Mano dienotvarkė tuo metu tokia: atsikeli 8 ryto, nusiprausi, tada tiesiai važiuoji prie sklandytuvo jį ruošti. Prie sklandytuvo visada pasileidi muziką, kuri sukuria gerus jausmus, nuteikia gerai dienai. Po to konkrečią valandą pusryčiauji. Po to tikrini orą ir vėliau susklandai. Po viso to, aišku, jau gali ilsėtis ir atsiplaiduoti. Ir kitokią muziką pasileisti. Bet ryto rutinoje stengiuosi niekuo neišsimušti iš ritmo.
 

Ne. Man tiesiog tai padeda psichologiškai – gerai nuteikia dienai. Kiti kitaip ruošiasi ir kitaip koncentruojasi.
 

Iš tiesų pats čempionatas ir yra geriausia treniruotė. Nes kai skrendi vienodą maršrutą su kitais pilotais, gali su jais pasilyginti, išsiaiškinti, kur suklydai. Bet kartais savaitgaliais darome ir treniruotes. Susirenkame keliese, skrendame tam tikrą maršrutą, lenktyniaujame. Taip pratiniesi prie sklandytuvo, gerini savo pilotavimo, dangaus skaitymo  įgūdžius, o vėliau skrydžius analizuoji.

Liepos 2-ą dieną išvykstu į Europos sklandymo čempionatą Slovakijoje.Jis truks dvi savates. Siekiai? Norėtųsi iškovoti medalį, bet kadangi nutinka visaip, tai nieko žadėti nenoriu. Stengsiuosi susikoncentruoti, pasitelkti visas savo stiprybes ir siekti geriausio savo rezultato.


 

Vidutiniškai – ketveriose. Kiekvienų jų trukmė – apie dvi savaites. Tai yra tas aktyvus, sportinių rezultatų siekiantis režimas. Kiti dažnai turi mėnesį atostogų, tai sudalyvauja poroje varžybų. O šiaip vien jau Lietuvoje per metus vyksta penkerios-šešerios varžybos, o užsienyje jų galėtum atrasti bet kada.

Aš skraidau su Lietuvos sklandymo sporto federacijos sklandytuvu. Pernai federacija nupirko. LSFS turi ar ne penkis sklandytuvus, su kuriais galima dalyvauti įvairiuose čempionatuose. Jie skirstomi pagal reitingo taškus. Kas geriausiai pasirodo, kitais metais turi galimybę rinktis sklandytuvą Europos arba pasaulio čempionatui. O tie pilotai, kurie yra pradedantys, dar nepretenduoja į aukščiausias reitingo vietas, turi galimybe skraidyti su klubų technika. Ir mūsų Vilniaus aerkolubas, ir Pociūnų aeroklubas turi nemažai sportinių vienviečių sklandytuvų, kurie yra šiek tiek senesni, bet su jais irgi galima dalyvauti varžybose ir Lietuvoje ir užsienyje. Juos žmonės ima ir skrenda, nes tas mokestis užjų panaudojimą yra minimalus. Tai kur kas pigiau negu nusipirkti savo nuosavą sklandytuvą. Aišku, kai turi nuosavą sklandytuvą, tau su niekuom nereikia juo dalintis, tu esi nepriklausomas.
 

Taip. Ddeliais sklandytuvais sklandau nuo 14 metų. Prieš tai sklandydavu su vaikiškais sklandytuvais, kurie yra skirti pratinti vaikus prie aviacijos nuo pat mažens. Aš tokiais sklandžiau nuo 9 metų.
 

Ne. Aš juk aerodrome augau, beveik gimiau jame. Mano mama juk buvo sklandytoja, tai visos mano vaikystės vasaros buvo tarp lėktuvų, sklandytuvų. Norėjau sekti mamos pėdomis ir siekiau sklandyti nuo pat mažens. Norėjau pasiekti dar geresnių rezultatų ir laimėti prieš tuos, kurie laimėdavo prieš mamą. 

Būna bendri čempionatai, kuriuose vienoje įskaitoje dalyvauja ir moterys, ir vyrai, būna ir atskiri čempionatai tiktai moterims. Bet tokie vyksta tik pasauliniu lygmeniu. Nacionalinėse, regioninėse varžybose vyrai ir moterys skrenda kartu. Nebūna kokių nors apribojimų ar atskirų koeficientų – visi dalyvauja vienodomis sąlygomis, kovoja kaip lygūs su lygiais.

Paprastai tai Lenkija,Vokietija, Prancūzija,kartais ir Čekija. Tos šalys susirenka daugiausiai medalių

Lyginant su Lietuvos populiacija, sklandytojų yra nemažai.  Bet kitos šalys gali pasirinkti geriausius iš tūkstančių sklandytojų, mes galime pasirinkti daugiausia iš kokio šimto. Todėl tam, kad Lietuva iškovotų kokius nors medalius, reikia talentingo žmogaus.Ir tie medaliai bus pavieniai. Yra lietuviai laimėję ir Europos čempionato auksą, ir sidabrą, ir bronzą įvairiose klasėse. Nežinau kodėl, bet kažkodėl lietuviai dviviečiuose gerai skrisdavo. Bet populiariausiose klasėse, kuriose skrenda jau paties aukščiausio lygio pilotai, jokio medalio lietuviai iškovoję nėra.
 

Aš dirbu „Swedbanke“. Taip pat turiu savo mažą įmonę, kuri prekiauja sklandytuvų akumuliatoriais. Iš jos papildomai sklandymui ir užsidirbu. Todėl negaliu sakyti, kad mano darbas yra susijęs su aviacija. Ir dėl to aš visiškai neliūdžiu. Atėjęs į darbą aš galiu visiškai pasiilsėti nuo skraidymo ir nusitekti jam iš naujo. O jei dirbčiau, pavyzdžiui lėktuvo pilotu, tai man reikėtų atskraidžius varžybose eiti į darbą vėl skraidyti.