"Sportui" – 55-eri: žvilgsnis į archyvus

Algirdo Lauritėno dienoraštis

Lapkričio 3 d. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji išvykimo diena. Visų mintyse – Melburnas, ir todėl pabudome anksti rytą. Tačiau nuobodžiauti neteko: susitvarkėme lagaminus ir netrukus išsiruošėme į aerouostą. Čia mūsų laukė Taškento visuomeninių organizacijų atstovai, sporto mėgėjai, suvoroviečiai.
Visi mums karštai spaudžia rankas, linki kuo geriausios kloties, apiberia gėlių puokštėmis. Jaudinančias atsisveikinimo su tėvynainiais minutes nutraukia maršo garsai. Ir mes, mojuojant rankų miškui, lipam į oro milžiną – reaktyvinį lėktuvą TU-104. Netrukus lėktuvas pasuka Indijos link. Iškart jaučiamės ne visiškai jaukiai, nes skristi šiuo milžinu tenka pirmą kartą. Jis dešimties kilometrų aukštyje kas valandą įveikia po 900 kilometrų. Tačiau šio žaibiško greičio mes nejaučiame. Atrodo, kad sėdime kiek savotiškame, bet puikiai įrengtame salione. Kartu su mumis, krepšininkais, keliauja tarybinės delegacijos vadovai ir boksininkų komanda. Be to, mūsų „pėdomis“ seka kitas reaktyvinis lėktuvas, kuriuo skrenda sunkumų kilnotojai ir kai kurie lengvaatlečiai.
Po nepilnų trijų valandų nusileidžiame Delyje. Nors čia praleidome tik vieną valandą, tačiau spėjome pajusti Indijos karštį. Dar po trijų valandų – mes jau Rangune. Vėl turime ieškoti „pavėsio“, nes toliau skrisime tik sekančia dieną.
Po pietų einame apžiūrėti Birmos sostinės. Tą dieną Rangune buvo švenčiama kažkokia religinė šventė: gatvėse ir aikštėse buvo leidžiamos raketos, o prie namų švytėjo žvakutės. Mes ilgiau apsistojome prie vienos didelės šventyklos. Jos papėdėje buvo grojama įvairiais nacionaliniais instrumentais. Dėmesį patraukė savotiški šokiai, išpildomi tai dviejų moterų, tai dviejų vyrų.
Pasivaikščioję gatvėmis, grįžome į viešbutį. Tačiau užmigti buvo sunku, nes nuo varginančio tvankumo nepajėgė „apginti“ net didžiulis lubose įrengtas ventiliatorius.
 

Lapkričio 4 d. Šiandien naujų įspūdžių buvo kiek mažiau negu pirmąją kelionės dieną. Atsikėlėme gana anksti – vietos laiku šeštą valandą. Tačiau mieste gyvenimas jau buvo prasidėjęs. Pamokyti vakarykščio karščio, iš viešbučio išėjome vienmarškiniai, švarkus ir lietpalčius nešdamiesi ant rankų. Ir dėl tokio savo „atsargumo“ dar labiau išsiskyrėme gatvės minioje: retas praeivis iškęsdavo įdėmiai neapžiūrėjęs mūsų, na, o daugiausia akių krypo, žinoma, į Kruminšą.
Netrukus jau buvome aerodrome, kur mūsų laukė Panamerikos kompanijos reaktyvinis lėktuvas. Jame taip pat buvo karšta. Ypač tvanku būdavo kylant lėktuvui, o didžiausią karštį iškentėjome po pietų. Mat 17 val. 5 min. perskridome ekvatorių.
 

Lapkričio 5 d. Po paskutinio sustojimo Singapūre ore išbuvome devynias valandas, kol pagaliau, antrą valandą nakties (vietos laiku) pasiekėme Australijos žemyną – lėktuvas nusileido Darvino aerouoste. Čia toks pat karštis kaip ir ankstesniuose poilsio punktuose. Tačiau jau belikęs tik vienas kelionės etapas – Darvinas–Melburnas – vertė galvoti apie ką kita.
Lėktuve vėl pagyvėjo pokalbiai ir diskusijos apie artėjančius susitikimus, treniruotes kengūrų šalyje bei būsimas kovas. Ir todėl greitai prabėgo paskutinės septynios kelionės valandos: pusiaudienyje jau nusileidome olimpiniame mieste. Melburne mus sutiko dešimtys korespondentų, minios smalsuolių. Vos spėjome priimti puikių gėlių puokštes, kai be paliovos ėmė spragsėti fotoaparatai. Daugiausia objektyvų, žinoma, nukrypo į aukščiausią olimpiados dalyvį Janį Kruminšą.
Netrukus mus pasitikę erdvūs autobusai, vingiuodami gražiais vienaukščiais namukais apstatytais priemiesčiais, riedėjo į taip vadinamą olimpinį miestelį. Jis mus – pirmuosius Tarybų šalies pasiuntinius – pasitiko plačiai atvertomis durimis. Apsigyvenome eiliniame namelyje, kurių čia, miesto pakraštyje, didžiosios sportinės šventės išvakarėse pridygo lyg grybų po lietaus. Visi jie vienodi – dviaukščiai, mūriniai, kiekvienas kambarys skirtas dviem žmonėms.
Apžiūrėję šiuos savotiškus viešbučius ir susitvarkę, išsiruošėme pietauti. Toli eiti nereikėjo. Čia kiekvienai delegacijai buvo įrengtos atskiros valgyklos, kuriose sportininkai patys save apsitarnaudavo.
Pailsėję po kelionės, vakare vaikščiojome po olimpinį miestelį, o užsukę į klubą, kuriame vyko šokiai ir įvairūs žaidimai, užmezgėme pirmąsias pažintis.
 

Lapkričio 6 d. Pirmasis rytas Melburne. Nors išsimiegojome neblogai, tačiau keltis aštuntą valandą (Maskvos laiku pirmą valandą nakties) buvo sunkoka.
Dieną pradėjome… futbolo „rungtynėmis“, kurias sužaidėme gretimai esančiame treniruočių stadione. Po to, skaniai papusryčiavę, išvykome į treniruotę. Ja nelabai buvome patenkinti, nes treniruotis teko nedidelėje salėje, kuri, be to, buvo gana nešvari.
… Keliaujame centrinėmis Melburno gatvėmis. Nors iki olimpiados atidarymo dar liko keliolika dienų, bet miestas jau buvo pasiruošęs žaidynėms.

XVI Olimpinės žaidynės Melburne vyko 1956 m. lapkričio 22 – gruodžio 9 d. Jose krepšininkai Algirdas Lauritėnas, Stanislovas Stonkus, Kazys Petkevičius, ėjikas Antanas Mikėnas iškovojo sidabrą, boksininkas Romualdas Murauskas – bronzą.


 

Skaičiai

50. 1956-aisiais „Sportas“ aprašė tada 50 metų jubiliejaus sulaukusį Stasį Astrauską, kuris, nepaisydamas savo amžiaus, sėkmingai startavo Panevėžio dviratininkų lenktynėse. Nuo 1923 iki 1936 m. jis gyveno Prancūzijoje ir net tris kartus startavo legendinėse lenktynėse „Tour de France“.
75. Laikraščio „Sportas“ 1956 m. 15-ojo numerio pirmame ir antrame puslapiuose išspausdinti 75 „TSKP CK šūkiai 1956 metų Gegužės Pirmajai“. Vienas jų skambėjo taip: „Maisto prekių pramonės darbuotojai! Visokeriopai plėskite maisto produktų gamybą ir gerinkite jų kokybę! Daugiau cukraus, riebalų, mėsos, pieno ir kitų produktų gyventojams!“
1 113. Tiek skaitytojų dalyvavo pirmajame laikraščio „Sportas“ konkurse „Dešimt geriausių Tarybų Lietuvos sportininkų 1956 metais“. Beveik pusė jų – 535 – pirmą vietą skyrė boksininkui Algirdui Šocikui, nors jis ir nedalyvavo Melburno olimpiadoje.

 

Iš redakcijos pašto

Prieš keletą metų pas mus – Širvintų rajono Molotovo vardo kolūkyje – buvo įkurtas „Kolūkiečio“ fizkultūros kolektyvas. Iš pradžių sportininkai šiaip taip treniravosi, susitikdavo krepšinio, tinklinio bei šachmatų varžybose su kaimyninių kolūkių bei mokyklų komandomis. Tačiau šiuo metu kolektyvo ir jo sporto sekcijų veikla visiškai apmirė. Niekas net negalėtų šiuo metu pasakyti, kas yra mūsų kolektyvo tarybos pirmininkas, nes jo iš viso nėra. Mes, mėgstantis sportuoti kolūkio jaunimas, norime, kad nedelsiant būtų „atkurtas“ fizkultūros kolektyvas. Galbūt tuo susirūpins kolūkio komjaunimo organizacija ir rajono kūno kultūros ir sporto komitetas?
A. Žarkis

„Jei vienas žaidėjų per šešias minutes nesurenka 18 taškų, iki partijos pabaigos kova dėl kiekvieno sekančio taško trunka ne daugiau kaip 20 sekundžių. Per šį laiką nesužaidus taško, jį laimi tenisininkas, priėmęs kamuoliuką. Žaidėjai jį paduoda paeiliui po vieną kartą.“
Net toks taisyklių papildymas nesutrukdė Lietuvos atstovams SSRS pirmenybėse iškovoti net 5 aukso medalius. Vyrų vienetų – A. Saunoris, moterų dvejetų – O. Žilevičiūtė ir B. Balaišienė, vyrų dvejetų – A. Saunoris ir V. Baltakis.

Salė akimirkai nuščiūva. Visų akys seka ant pakylos stovintį sportininką. „Neišstums“, – suabejoja kažkas. Kilnotojas pakelia svorį ant krūtinės, susikaupia, ir štanga iškyla virš stipruolio galvos. Yra! Kelmės rajono „Pergalės“ kolūkio šoferis A. Račkauskas ketvirtą kartą iškovojo pussunkio svorio čempiono vardą respublikos kaimo jaunimo pirmenybėse.
Lietuvos kaimo jaunimo pirmenybių Pabradėje aprašymas

Kaišiadorys. Rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nutarimu Kiemelių ežero pakrantėje statomas 50 m ilgio plaukymo baseinas