Vaikų treneris, ugdantis būsimas žvaigždes

Tik faktai

1989 m. jaunas „Meteoro“ vaikų klubo futbolo treneris, Vilniaus pedagoginio universiteto auklėtinis Viktoras Osetrovas ėmė talkinti vyresniajam kolegai, Vilniaus futbolo mokyklos(VFM)  treneriui Sergejui Bakanui, triūsiančiam su 1979 metų gimimo jaunaisiais futbolininkais. Tai, pasak V.Osetrovo, buvusi labai gera grupė. Joje treniravosi būsimieji žalgiriečiai D.Saulėnas, D.Artiomovas, A.Veikutis ir kiti, vėliau tapę žinomais futbolininkais. Darbas su patyrusiu treneriu buvo V.Osetrovo profesionalaus trenerio darbo pradžia. Tad Viktoras visiškai pagrįstai savo pirmuoju treneriu ir mokytoju laiko S.Bakaną.
 

1996 m. dvylikamečiai V.Osetrovo auklėtiniai tapo Lietuvos mažojo futbolo čempionais.

2002 m. didelė grupė V.Osetrovo 1984 metų gimimo auklėtinių sėkmingai atstovavo Lietuvos jaunių rinktinei ir tarptautiniame Granatkino turnyre užėmė antrą vietą. Dabar į tą turnyrą Lietuvos komandos nebekviečiamos.

2003 m. Vilniaus futbolo mokyklos trenerio V.Osetrovo 1984 metų gimimo auklėtiniai tapo Lietuvos jaunių čempionais. Komandoje žaidė S.Mikoliūnas, M.Kalonas, S.Žilys, P.Paknys, P.Grybauskas, S.Pinkevičius, A.Semežas, Ž.Perje, J.Mamajevas, Develtovas, D.Ryškus, G.Smoliakovas, A.Sokolovas, E.Gikas, S.Vaiginas, kiti. Lietuvos čempionais ir įvairių varžybų nugalėtojais jie buvo tapę ir ankstesniais metais.

2003 m. treneris ir jo auklėtiniai, atsisveikindami po futbolo mokyklos baigimo,  nusprendė kasmet susitikti ir rengti esamų ir buvusių V.Osetrovo auklėtinių turnyrus. Nuo tada tokie susitikimai ir tradiciniai turnyrai vyksta kasmet.

2006-2009 m. S.Mikoliūnas, M.Kalonas, P.Grybauskas buvo kviečiami į Lietuvos futbolo nacionalinę rinktinę.

2009 m. VFM trenerio V.Osetrovo auklėtiniai (šešiolikamečiai, 1993 m. gimimo ) tapo Lietuvos jaunių čempionais. Tačiau nė vienas jų nebuvo pakviestas į Lietuvos U-18 jaunių rinktinę, deja, triuškinamai pralaimėjusią  2010 m. Europos jaunių čempionato atrankos varžybas.
  
Kuo garsi sostinės futbolo mokykla?

Vilniaus futbolo mokykla (VFM) garsi ne tik tuo, kad ji vis dar tebėra įsikūrusi po „Žalgirio“ stadiono tribūnomis ar tuo, kad pagrindinė jos aikštė vis dar istorinė sostinės „Marakana“ – atsarginė senelio stadiono aikštė. Tiesa, pernai "Marakana" buvo iš esmės „atnaujinta“ – paskubomis užklota palaike „guma“ - gerokai padėvėta dirbtine danga. Sostinės futbolo mokykla labiausiai garsi ir didžiuojasi savo auklėtiniais, jų treneriais.
Auklėtiniai, kurių jau sunkiai suskaičiuojama daugybė, irgi turi kuo pasididžiuoti. Vieni jų mielai su didžiuliu dėkingumu prisimena savo trenerius – futbolo ir nemaža dalimi gyvenimo mokytojus - Stasį Ramelį, Sergejų Bakaną, Algį Biliūną, Genadijų Davidsoną, Gintautą Buzą, Nikolajų Pupkiną, Ivaną Švabovičių, Viktorą Osetrovą. Buvę auklėtiniai juos ne tik prisimena, bet ir pasveikina įvairiomis progomis, aplanko - nepašykšti laiko pasimatyti, pasiteirauti apie gyvenimą.

 
Yra ir kitokių auklėtinių

Kiti tos pačios mokyklos auklėtiniai, nors ir nemažai pasiekę, žaidžiantys ne tik Vilniaus apskrities ar Lietuvos čempionatuose, bet pakėlę sparnus ir išskridę į svečias šalis, rungtyniaujantys Lietuvos nacionalinėje rinktinėje, savo pirmuosius futbolo mokytojus, deja, mena labai atsainiai, tarsi nenoromis, užmiršdami, kas juos išvedė į didžiojo futbolo kelią. Kas taisė jų pirmuosius žingsnius. Kas padėjo tobulėti. Kas vedė į pergales. Deja, pačius didžiausius nuopelnusdėl savo laimėjimų tie antrieji prisiskiria vien sau, sėkmei, lemčiai, laimingai susiklosčiusioms aplinkybėms ar dar kam nors.

Sakoma, visokių yra, visokių reikia. Ar iš tiesų?
  
Viskas priklauso nuo trenerio

Ar iš tiesų reikia visokių? Į šį klausimą atsakė vienas iš tų gerbiamų VFM trenerių - Viktoras Osetrovas: „Viskas priklauso nuo trenerio. Jo galioje ir valioje išugdyti tokį futbolininką, tokį žmogų, kokio nori. Žinoma, tai įmanoma padaryti tik suradus raktą į auklėtinio širdį – iš pradžių vaiko, vėliau paauglio, dar vėliau - bręstančio jaunuolio. Surasti tą stebuklingą raktą, sudominti, uždegti arba, kaip dabar sakoma, motyvuoti ir tada kurti iš besąlygiškai treneriu pasitikinčio auklėtinio futbolininką ir tikrą žmogų – toks yra be galo sunkus, bet įmanomas trenerio uždavinys. Jei pavyksta, tada viskas išsisprendžia. Ir auklėtinio ateitis, jo perspektyvos klausimai. Ir atsakymas į šį retorinį klausimą – ar reikia visokių? Žinoma, reikia visokių, įvairių: futbolininkų ir žmonių. Bet pagrindinis kriterijus: reikia įvairių, tačiau tik gerų. Ko norėsi, tą turėsi.
 
Aš kokių nors ypatingų receptų neturiu. Bent jau tokių, kuriais galėčiau pasidalyti su kitais kolegomis ar bendraminčiais. Reikia nepaprastai mėgti futbolą, mylėti savo darbą, mylėti savo auklėtinius – savo didžiąją šeimą. Reikia, kad tavo meilę darbui ir auklėtiniams pajustų ir vaikai. Reikia, kad jie tavimi patikėtų ir pasitikėtų kaip motina ar tėvu. O kartais - net ir daugiau..."
 

Viktoras – tikras vaikų treneris

"Jis labai greitai, tarsi nejučia, dar praėjusiame šimtmetyje įsiliejo į mūsų trenerių komandą, - apie V.Osetrovą pasakoja VFM direktorius Kęstutis Paknys. – Greitai mes visi ir svarbiausia vaikai, kurie tiesiog lipte limpa prie jo, pajutome, koks Viktoras žmogus ir treneris. Jo darbe nėra šablonų, vaikams kasdien įdomu. Į mokyklos gyvenimą jis įnešė daug gaivumo, nuolatinio veržlumo. Pats jis irgi nenustygstantis vietoje, kupinas idėjų ir veržlumo, kaip jas įgyvendinti. Naudojasi kiekviena proga, kad galėtų tobulėti, sužinoti nauja, išmokti, pažinti. Jei tik yra galimybė, važiuoja į stažuotes, turnyrus. Grįžęs mielai pasipasakoja, ką matęs ir sužinojęs. Viktoras – tikras vaikų treneris. Kad darbas geriau sektųsi, jis suburia draugėn tėvus, net senelius ar močiutes, įvairiomis progomis rengia bendras auklėtinių ir jų tėvų šventes. Tai dar labiau suartina trenerį su auklėtiniais ir jų šeimomis, tarsi sukuria naują, didelę ir produktyvią futbolo šeimą. O išganingo ar stebuklingo sėkmės recepto jis tikrai neturi. Sėkmė, pasak Viktoro, tai 99 procentai darbo ir didžiulių pastangų ir tik vienas procentas - talento. Tačiau būtina pasakyti, kad V.Osetrovo  darbas ir didžiulės pastangos  jo auklėtiniams yra mielos, nenuobodžios. Treneris dirba be šablonų, smagiai, naujai ir daug pasiekia. Nenuostabu".

 

 
Bet futbolas ir jo likimas priklauso ne tik nuo trenerio...

V.Osetrovas išugdė tris dabartinės rinktinės kandidatus, kitus dabar jau gerai žinomus futbolininkus, VFM „žvaigždeles“ - Saulių Mikoliūną, Mindaugą Kaloną, Paulių Grybauską, Paulių Paknį, Jurijų Mamajevą. (S.Mikoliūnas ir M.Kalonas žaidžia Ukrainos čempionato aukščiausioje lygoje, P.Grybauskas – Azerbaidžano, P.Paknys žaidė Lenkijos aukščiausiame divizione, dabar Azerbaidžane, „Inter“ komandoje,  J.Mamajevas – Rusijos I lygoje, Vladivostoko „Luč“ komandoje).
 

Nemaža kitų žymiosios 2003 m. laidos VFM  auklėtinių žaidė Lietuvos čempionato aukščiausioje lygoje, studentų čempionatuose. Tačiau dabar beveik visi jų rungtyniauja tik Vilniaus apskrities varžybose, salės futbolo turnyruose - niekam gerai parengtų futbolininkų neprireikė. Taip buvo ir yra todėl, kad, pasak trenerio, Lietuvoje nesusiformavo tinkamas požiūris į futbolą - turtingiausioms, galingiausioms šalies bendrovėms, bankams, turtingiausiems Lietuvos žmonėms šis žaidimas nepatrauklus, neįdomus. Pasekmė – nėra stiprių, bent pasiturinčių futbolo klubų. Bankrutuoja vienas, bankrutuoja kitas, dingsta iš futbolo padangės trečias, ketvirtas. Todėl ir neturime Lietuvoje tikro profesionalaus futbolo, o futbolininkai negali tęsti futbolo mokyklose, moksleivių ir jaunių čempionatuose pradėtų futbolo mokslų aukščiausio lygio čempionate ir toliau tobulėti.
 

Gerai, kad šį sezoną Lietuvos futbolo čempionate bus daugiau komandų. Bet ar nebus jos vienadienės? Ar jų likimas nepriklausys nuo kaprizingų klubų savininkų užgaidų? Ar koks nors milijonierius po pusmečio, užuot spardęs kamuolį kur nors Šilutėje ar Pagėgiuose, neužsigeis pamėtyti kamuolio į krepšį Kauno halėje ar Šiauliuose?.. 

 
Apie rinktines, numylėtinius, akademijas bei internatus

Jau minėta, kad trys V.Osetrovo auklėtiniai buvo kviečiami į Lietuvos nacionalinę rinktinę, kad šio trenerio šešiolikamečiai auklėtiniai tapo praėjusių metų Lietuvos čempionais, bet nė vienas jų nebuvo kviečiamas į Lietuvos U-18 rinktinę. Trenerio V.Osetrovo nuomone, trys jo mokiniai tikrai buvo verti rinktinės. Bet komandos formavimas yra jos trenerio reikalas. Paklaustas, kodėl jo 2003 metų laidos aštuoniolikamečiams (S.Mikoliūno, M.Kalono, P.Grybausko, P.Paknio ir kitų kartai) taip sekėsi, treneris paaiškino labai paprastai – todėl, kad jų grupėje buvo dvi komandos: pagrindinė ir rezervo. Taip turėtų būti ir dabar visų lygių rinktinėse – nuo vaikų iki nacionalinės. Tai būtina, kadangi jaunuoliai, nors ir bendraamžiai, bręsta ne vienodai, ne visi vienodu metu pasiekia laukiamą meistriškumą. Pats puikiausias pavyzdys: nė vienas iš Alytaus trenerio Antano Bytauto trejetuko -  nei Darvydas Šernas, nei Mindaugas Panka, nei Vytautas Lukša - nebuvo savo amžiaus jaunių rinktinėje, tačiau vėliau jie vienas po kito atsirado Lietuvos jaunimo, o po to - ir nacionalinėje rinktinėse. Tokių pavyzdžių galima būti pririnkti ir daugiau.
 

Į paprastą ir nė kiek neklastingą klausimą, ar formuojant įvairaus amžiaus, nuo pačių jauniausių iki nacionalinės, reprezentacines komandas turi įtakos „blato“, trenerio numylėtinių, organizacijos, sporto mokyklos ar dar kokie nors  faktoriai, V.Osetrovas tvirtai atsako: jo treniruojamose grupėse taip nėra ir niekada nebuvo. Ir nebus. Jokių numylėtinių, jokio žaidėjų parinkimo „dėl gražių akių“ar kieno nors prašymu. Treneris tvirtino manąs, kad ir kitur taip nėra. Pirmiausia – futbolininkas, jo sugebėjimai, meistriškumas. Ir moralinės savybės.
 

Nacionalinė akademija...

Treneris tvirtai įsitikinęs, kad nacionalinė futbolo akademija turėtų eiti Panevėžio sporto mokyklos internato pramintu keliu. Panevėžio treneriai sugebėdavo rasti ir parengti tinkamų Lietuvos reprezentacinėms komandoms žaidėjų iš mūsų šalies glūdumų – Rokiškio, Kupiškio, Varėnos, Gargždų, Kelmės, neardydami sėkmingai dirbančių futbolo grupių didžiuosiuose miestų sporto centruose, sporto ir futbolo mokyklose, kaip vis dažniau nutinka dabar.

 
Nacionalinės rinktinės treneris...

V.Osetrovas visiškai pritaria nuomonei, kad Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris  privalo būti mūsų šalies futbolo specialistas, o pagrindiniai kriterijai, jį renkant, turi būti ne žaidybinė praktika ar dar kas nors, o trenerio darbo patirtis, pasiekti rezultatai ir reikiama kvalifikacija, sporto specailisto išsilavinimas, išprusimas. Anot VFM trenerio, Lietuvoje yra tokius reikalavimus atitinkančių futbolo trenerių, tačiau LFF ir LFF vykdomasis komitetas pasirinko buvusį gerą žaidėją, tvirtinantį, kad nacionalinės komandos vyriausiajam treneriui patyrimas nebūtinas. Ką gi, laikas parodys, ar toks teiginys teisingas. Kažkada Argentinai tapti pasaulio čempione padėjo vyriausiuoju treneriu buvęs žurnalistas Luisas Menottis. Gal ir naujajam Lietuvos nacionalinės rinktinės treneriui pavyks nustebinti sporto pasaulį. O jei nepavyks, niekas nebars. Juk nepatyręs...