Nuo Tokijo skyrė vos du centimetrai

2015 m. Europos iki 23 metų čempionate Lietuvos lengvaatlečiai iškovojo du medalius – aiškia favorite laikyta sezono lyderė trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė ne tik pasidabino auksu, bet ir pagerino šalies rekordą, o ieties metikė Liveta Jasiūnaitė visus nustebino pelnydama bronzą.

Šių merginų duetas ryškiausiai spindėjo savaitgalį Latvijoje vykusiame Baltijos šalių komandiniame čempionate – abi lengvaatletės pagerino Lietuvos rekordus bei viršijo pasaulio čempionato normatyvus. Nuo olimpinių normatyvų jas skyrė vos keli centimetrai.

Į planetos elitą patekusi ietininkė džiaugiasi trenerės pergale

Prieš ketverius metus L. Jasiūnaitė svarstė apie karjeros pabaigą, tačiau po bronzinio laimėjimo tarp bendraamžių jos rezultatų kreivė tolygiai kilo į viršų. 2016-aisiais ji asmeninį rekordą pagerino penkiais metrais (61,32 m) bei pateko į Europos čempionato finalą, 2017-aisiais debiutavo pasaulio čempionate, o pernai žemyno pirmenybėse iškovojo bronzą.

Šiuos metus Teresės Nekrošaitės auklėtinė Palangoje pradėjo asmeniniu rekordu (61,73 m), tačiau vėliau rezultatai svyravo tarp 58–59 metrų. Galop praėjusį šeštadienį Baltijos šalių čempionate L. Jasiūnaitė ietį švystelėjo 63,98 m bei pagerino 19 metų gyvavusį Ritos Ramanauskaitės rekordą.

„Rezultatas po varžybų Palangoje krito todėl, kad turėjau mini nugaros traumelę. Treniruotėse ietis skrido toli, viskas buvo gerai, bet savęs nerealizuodavau varžybose. O 63,98 m rezultatas buvo netikėtas, nes kai atlikau metimą, galvojau, kad bus apie 62 m, bet tikrai ne beveik 64 m“, – džiaugėsi L. Jasiūnaitė.

Paradoksas – ieties metikei varžytis Latvijoje nepatinka, nors kaimyninė šalis turi gilias ieties metimo tradicijas ir šią rungtį jie laiko bene labiausiai prestižine iš visų lengvosios atletikos rungčių.
„Man labai nepatinka dalyvauti Latvijoje, jau nusibodusios varžybos ten, nes didžiąją laiko dalį ten tenka dalyvauti. Labai dažnai ten pralaimėdavau (juokiasi – lengvoji.lt). Ši pergalė gal pirma ryškesnė Latvijoje, smagu. Ir trenerė patenkinta, nes bendrauja su jų treneriais – pagaliau ir mano trenerės auklėtinė nugalėjo“, – kvatojo L. Jasiūnaitė.

Tiesa, pagerinusi ilgaamžį šalies rekordą lengvaatletė emocijomis netryško – ji norėjo olimpinio normatyvo, iki kurio pritrūko vos dviejų centimetrų.

„Kada pamatėme rezultatą, reakcija buvo tokia: trenerė iš toli rėkė „valio“, o aš sakiau: „Trenere, du centimetrai iki olimpinio normatyvo.“ Žiauriai gaila, nes tie du centimetrai – ne šuolių į aukštį rungtyje, kur tiek yra daug. Ieties metime čia labai mažai, dėl to gaila“, – apgailestavo ietininkė.

L. Jasiūnaitė tikisi, kad solidus rezultatas jai atvers kelią ir į prestižines Deimantinės lygos varžybas – ietininkės grumsis liepos 5 d. Lozanoje ir liepos 21-ąją Londone. Lietuvei priklauso devintas sezono rezultatas planetoje, o IAAF reitinge ji užima 10 poziciją.

„Kiek toli noriu numesti ietį? Daugiau nei 63,98 m (juokiasi). Neapriboju savęs kažkokiais skaičiais“, – tikino į planetos elitą įsiveržusi lietuvė.

Sugrįžo į buvusią sportinę formą

Įvykdytas pasaulio čempionato normatyvas ir po ketverių metų pertraukos pasiektas Lietuvos rekordas – trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė Baltijos šalių čempionate nušovė du zuikius vienu šūviu.

Rezultatų lentoje išvysti skaičiai – 14,26 m – sportininkei labiausiai teikė džiaugsmą ne dėl rekordo ar normatyvo, o dėl įrodymo sau ir kitiems: jai pavyko sugrįžti į lygį, kuriame buvo prieš tapdama mama. Dėl motinystės atostogų D. Dzindzaletaitė praleido 2016-ųjų sezoną, o sugrįžusi 14 m įveikė dukart.

„Šis rekordas man labai daug reiškia, juolab kad per tuos ketverius metus labai pasikeitė mano gyvenimas – turiu šeimą, vaiką. Tai, kad sugrįžau į tą pačią sportinę formą, kokios buvau tada, yra pasiekimas“, – džiaugėsi D. Dzindzaletaitė.

Pasak lengvaatletės, pirmi metai sugrįžus į sportą jai buvo labai sėkmingi, tačiau praėjusius metus ji vertina neigiamai.

„Pirmais metais nušokau 14,15 m ir išvažiavau į pasaulio čempionatą Londone. Tuos metus vertinu kaip 100 procentų gerus, nes kai įvykdžiau normatyvą, buvo praėję vos devyni mėnesiai nuo gimdymo. Tačiau praėjusiais metais nuovargis buvo didelis, daug dėmesio reikėjo skirti vaikui. Nors stengdavausi treniruotėse, bet neatsigaudavau tarp krūvių, varžybų“, – sakė D. Dzindzaletaitė.

Šiais metais Anglijoje gyvenančios trišuolininkės sūnus praėjo eiti į darželį ir merginai pavyksta daugiau laiko rasti poilsiui. Be to, nuo rudens ji pradėjo dirbti su britų specialistu Astonu Moore‘u, o grįžus į Lietuvą jai daug padeda Janina Tribienė bei Tolvydas Skalikas.

„Rugsėjį susiradau trenerį, nes prieš tai dvejus metus trenerio neturėjau. Dabar dirbu su Astonu Moore‘u, atsirado programa, treniruočių struktūra ir tai padėjo“, – aiškino Lietuvos rekordininkė.

Vasaros sezoną D. Dzindzaletaitė atidarė ne itin sėkmingais startais Didžiojoje Britanijoje (13,43 m) ir Suomijoje (13,64 m), tačiau gero pasirodymo Baltijos šalių čempionate ji tikėjosi.

„Buvau išvažiavusi į stovyklą gegužės mėnesį ir pirmą savaitę dėl didelių krūvių atsitrenkiau dešinės kojos kulną. Antrą savaitę nebegalėjau atlikti normalių treniruočių, bet su gerų specialistų pagalba problemą išsprendėme labai greitai, – pasakojo D. Dzindzaletaitė. – O Latvijoje tikėjausi nušokti 14,20 m, įvykdyti pasaulio čempionato normatyvą. Dar neturėjau tikslo įvykdyti olimpiados normatyvo, nes ji tik kitąmet, o sezonas ilgas – bus daug šansų tą padaryti.“

Kitą mėnesį 26-ajį gimtadienį minėsianti lietuvė viliasi, kad rekordą jai pavyks pagerinti dar šiemet, tačiau bent kol kas norėtų labiau susikoncentruoti ties šuolių atlikimo technikos detalėmis nei rezultatais.
„Nesiorientuoju į rezultatus. Iki dabar norėjau kuo anksčiau įvykdyti pasaulio čempionato normatyvą, bet nuo šiol galėsiu nebežiūrėti į rezultatus, bandyti atlikti nepriekaištingą techniką, varžybose rizikuoti ir daryti maksimumą. Nesiorientuoju į konkretų skaičių, bet gal pamatysime ir dar geresnių šuolių“, – vylėsi D. Dzindzaletaitė.