Čempionas arenose ir gyvenime

Kai arenoje vedėjas ištaria Sergejaus Maslobojevo vardą, daugiatūkstantinė minia pradeda eiti iš proto. Daugkartinis įvairiausių kovinio sporto turnyrų nugalėtojas jaučiasi identiškai – kaip jis pats sako, tuo metu akys tiesiog pradeda degti.

Tiesa, iki to momento sportininkui reikia nueiti ilgą kelią, kurį pamatyti eiliniam žiūrovui paprasčiausia neįmanoma. Kai pastarąjį kartą bendravau su Sergejumi, jo veidas buvo išblyškęs, jis pats tarsi nesavas, o ir rinkti žodžius sekėsi itin sunkiai.

„Metu svorį“, – tuomet likus trims dienoms iki dvikovos savo būseną paaiškino S. Maslobojevas.

Šįkart per susitikimą jis buvo kitoks – atsipalaidavęs, su šypsena, kaip pats prisipažino, dvejus metus be alkoholio, vedęs ir turintis vaikų. Vis dėlto pokalbio pradžioje grįžome į tą sudėtingesnį laikotarpį, kai šypsenos ir gera nuotaika lieka antrame plane.

„Nors ir dabar sunkiai pakeliu pasiruošimą, tačiau anksčiau vargdavau labiau. Į visą pasiruošimo procesą žiūrėdavau kaip į darbą, kaip į privalomą dalyką, kurį būtinai turiu padaryti. Dvi treniruotės per dieną, šešios dienos per savaitę, tarp jų daugybė kitų darbų. Tokie dalykai sekina.

Nors nemetu labai daug svorio, vis dėlto esu priverstas prisižiūrėti mitybą. Darau viską, kad likus savaitei iki kovos būčiau jai pasiruošęs. Todėl taip, kartais būnu išsekęs, išblyškęs ir net piktas, nuotaika nuolat kinta, bet tai ir yra pasiruošimo procesas. Žmona man sako, kad kai nulipu iš ringo po kovos, būnu tarsi kitas žmogus. 

Tą yra užfiksavęs ir vienas fotografas savo nuotraukose. Kai lyginu dvi nuotraukas prieš ir po kovos, net žvilgsnis, emocija ir veido bruožai visai kito žmogaus, nei buvo prieš kovą. Galvoji ir jautiesi taip, lyg pagaliau viską padarei ir jau esi laisvas.

Ruošdamasis varžyboms ir eidamas į ringą ne tik jaudiniesi, bet ir jauti didelę atsakomybę, kuri slegia kaip našta, kol neužbaigi kovos. Kovodamas namie turi ne tik gerai pasirodyti, bet ir techniškai parodyti viską, ką gali geriausia, turi padaryti įspūdingą šou, kad išsiskirtum visur ir kova būtų be priekaištų. Todėl tas spaudimas tikrai jaučiamas. Tiek pasiruošimo metu, tiek kovos dieną išsenki ne tik fiziškai, bet ir emociškai“, – pasakojo S. Maslobojevas.

Sakykite, o nebandėte to pakeisti? Turiu omenyje ar nedirbate su savimi, kad ir prieš kovą pyktį pakeistų šypsena?
Pradėjau ieškoti savęs, kėliau sau įdomius klausimus ir ieškojau į juos atsakymų. Yra buvę, kad turėjau scenos – varžybų baimę, su kuria susiduria daugelis profesionalių sportininkų. Tai yra natūralu, kai ant tavo pečių gula didelė atsakomybė.

Yra buvę tiek daug jaudulio likus kelioms dienoms iki varžybų, kad, atrodo, jis tave stipriai užspaudžia, pats jautiesi išsekęs, bet naktinis vis tiek negali užmigti. Tuomet pila šaltas prakaitas, krečia drebulys ir nebesupranti, kas darosi.

Būtent todėl pradėjau ieškoti atsakymų, kaip su visu tuo susitvarkyti, kaip elgtis, jei taip nutinka. Galiausiai tuos atsakymus, kurie tinka būtent man, radau. Pradėjau skaityti daugiau psichologinių knygų, pradėjau lankyti seminarus, kvėpavimo bei meditavimo praktikas, stengiausi susitelkti į „čia ir dabar“ momentą, nusprendžiau pradėti mažiau stengtis įtikti aplinkiniams ir verčiau susitelkti į pastangas, kurios padėtų mėgautis savo laiku ir tuo, ką darau. 

Kadaise mane labai motyvavo vieno lektoriaus pasakyti žodžiai: „Gyvenimas nutinka ne tau, o dėl tavęs, todėl viskas, ką gyvenimas siunčia, – yra dovana. Nesvarbu, tai yra iššūkiai ar sunkumai – visa tai yra kaip pamoka, išbandymas tam, kad šiandien tapčiau geresnis nei vakar, o rytoj tapčiau dar pranašesnis, nei buvau šiandien.“ 

Šiandien mano kasdienė rutina sudėliota valandomis mano kalendoriuje ir stengiuosi jos laikytis mėgaudamasis tuo. Ne kentėdamas, o mėgaudamasis. Aš puikiai suvokiu, kad kažkada visa tai buvo tik svajonė, o dėl didelių pastangų virto realybe, kuria gyvenu šiandien.

Sukaupęs tiek patirties stengiuosi padėti ir kitiems, kurie taip pat svajoja vieną dieną pasiekti tą patį arba, siekdami savosios svajonės, susiduria su sunkumais ir nežino, ką daryti. Važinėju skaityti paskaitas į reabilitacijos centrus, įkalinimo įstaigas, į mokyklas, nes tikiu, kad tokių žmonių kaip aš, kurie jau pasiekė savo svajonę, misija – ne žeminti kitus, o padėti jiems ištiesus pagalbos ranką. Privalau kitiems būti pavyzdys.

Ar gali būti, kad asmeninė patirtis pastūmėjo į reabilitacijos centrus?
Viskas prasidėjo nuo savo problemų sprendimo paieškų. Tuomet atradau dar daugiau problemų, dar daugiau žmonių, susidūrusių su problemomis ir nerandančių atsakymų.

Tada atradau seminarus, kuriuose man padėjo įsiskverbti dar giliau į savo skausmus ir rasti sprendimus, kaip tą sutvarkyti. Po to laiko aš ėmiau nebijoti pasakoti garsiai, kaip man buvo sunku, kaip man skaudėjo, koks aš buvau sutrikęs ir kaip atradau save.

Taip, mano žodžiai ėjo iš lūpų į lūpas ir buvau išgirstas. Sulaukiau daug kvietimų į įvairiausias vietas tam, kad papasakočiau savo istoriją. Buvo ir tokių, kurie siūlė man atvykti pasikalbėti ne už ačiū, bet jeigu ryžausi padėti žmonėms, vadinasi, tikrai nuoširdžiai noriu padėti. Gaila, kad ne visada galiu tam skirti daug laiko, nes turiu daug dirbti, kad išlaikyčiau save ir savo šeimą.  

Ar ši istorija yra susijusi su sprendimu visiškai atsisakyti alkoholio? 
Visą laiką labai norėjau sūnaus, o jam gimus sau pasakiau, kad kai aš buvau mažas, neturėjau tokio pavyzdžio gyvenime, į kurį norėčiau lygiuotis. Mano tėvai daug ir sunkiai dirbo, aš buvau išdykęs vaikas ir pavyzdžių ieškodavau ne tose vietose, kur reikėtų. Įsivėliau į nemalonumus.

Todėl gimus vaikui pažadėjau sau ir jam, kad stengsiuosi būti tokiu pavyzdžiu savo sūnui, kuriuo jis pats norėtų sekti. Įstačiau save į tokius rėmus, kad mano sūnui nereikėtų pavyzdžio ieškoti kažkur kitur, o jis žinotų, kad tokį pavyzdį turi šalia.

Alkoholio atsisakymas buvo viena to priežasčių. Daugumai mūsų reikėtų pasimokyti iš vaikų, nes vaikai nuoširdžiai rodo tikrąsias emocijas, nemoka naudotis kaukėmis kaip daugelis. Ypač tuomet, kai suaugę nusiima kaukes pavartoję alkoholio ir parodo savo tikrąjį veidą.

Pažįstu nemažai žmonių, kurie yra išsilavinę, aukštų moralinių normų, daug pasiekę, žinomi žmonės, tačiau pavartoję alkoholio pavirsta tikrais gyvuliais. Tada prasideda keiksmažodžiai, konfliktų ieškojimas ar jų sukėlimas ir kiti panašūs dalykai.

Tokie žmonės yra linkę įprastai viską kaupti savyje, visas problemas ir skaudžius išgyvenimus laikyti savyje tol, kol galų gale išgėrę paleidžia viską į laisvę ir atsitinka tai, ko vėliau nenori prisiminti.
Turime įprotį su draugais susitikti pirtyje, ypatingoje sakralinėje vietoje, kur galime atsipalaiduoti, tiesiog smagiai pasijuokti ir gerai praleisti laiką, žiūrėti kovas ar tiesiog kalbėtis.

Po vienos mano pergalės kompanijoje nusprendėme išgerti ir, lyg atrodytų, viskas prasidėjo labai linksmai, bet po kurio laiko lengvas bendravimas virto tiesų įrodinėjimu, pykčiais ir panašiais dalykais.

Tai matydamas suvokiu, kaip alkoholio vartojimas keičia žmones į blogąją pusę. Net artimi giminaičiai susitikę baliuje nebemoka tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti nepavartoję alkoholio. Visa tai tampa priimtina tik tuo atveju, jeigu žmonės tą daro susėdę ir kilnodami alaus bokalą ar vyno taurę. Žmonės nebeturi nuoširdumo ar drąsos jį parodyti nepavartoję alkoholio, kuris jų pasąmonėje suteikia jiems drąsos daryti, atrodytų, paprastus dalykus.

Taigi kai pradėjau lankyti savęs pažinimo seminarus, manęs paklausė, kuo aš noriu būti. Atsakiau pats sau ir kitiems, kad noriu būti entuziastas. Nuoširdus entuziastas, kuris nebijo pasakyti komplimento nepažįstamam žmogui vien todėl, kad tikrai taip galvoja. Dabartiniu gyvenimo etapu entuziazmas tapo mano antrasis vardas.

Žmonės tapo labai uždari, konservatyvūs, baikštūs, praradę elementariausius žmogiškumo ir nuoširdumo trupinėlius. Visa tai, ką teigiamo ir pozityvaus patiri pavartojęs alkoholio – atsipalaidavimą, džiaugsmą, emocijas, jausmus, mintis, galima gauti ir jo nevartojant. Tereikia atrasti tinkamą būdą.

Visos mūsų net ir pačios didžiausios baimės gali būti įveiktos įdėjus pastangų. Žmonės net nustemba, kaip tada mėgaujasi rezultatu. Kodėl? Nes patys jį būna pasiekę.
Neseniai dalyvavau konferencijoje „Nugalėtojo formulė“. Mano kalba buvo paremta tuo, kad nugalėtojais negimstama – jais tampama. Tu privalai būti čempionas ne tik pasaulinėse arenose, bet ir gyvenime.