"Net per varžybas jaučiam skausmus"

Danės upės pakrante su mažąja dukrele vaikštinėjančio Andriaus Gudžiaus nepastebėti buvo neįmanoma – tuo naudojosi ir Klaipėdoje vykusios Olimpinės dienos svečiai, nepraleidę progos įsiamžinti su pasaulio ir Europos čempionu. „Tikėjausi mažesnio renginio, tikėjausi mažiau žmonių“, – šypsodamasis LTeam.lt prisipažino po operacijos sveikstantis 28-erių lengvaatletis.

 

Bet 30 tūkstančių žmonių pritraukusioje sporto šventėje A. Gudžiaus galėjo ir nebūti. Visgi prieš sezoną dėliotus planus sujaukė nuolatiniai skausmai, privertę sportininką vėl gultis ant operacinio stalo.

 

Balandžio pabaigoje Kauno klinikose olimpiečiui buvo pašalinta prieš trejus metus po dviejų stresinių lūžių pėdoje įstatyta plokštelė.

 

„Labai stipraus atsigavimo nėra, bet viskas juda gera linkme“, – pasakojo lengvaatletis, jau ne tik po truputį pradedantis grįžti į disko metimų sektorių, bet ir planuojantis startus varžybose.

 

Tiesa, kol kas A. Gudžiui jas stebėti tenka per televizorių. O varžovai nesnaudžia – štai Danielis Stahlis prieš mėnesį Dohoje vykusiame pirmajame Deimantinės lygos varžybų etape diską numetė 70,56 m. ir pasiekė naują šių varžybų rekordą.

 

Netoli dar įspūdingesnio rezultato švedas buvo prieš savaitę Stokholme – taip pat Deimantinės lygos varžybose jis penktu bandymu diską numetė arti 73 m. ribos, tačiau neišsilaikė sektoriuje, todėl metimas nebuvo įskaitytas. Šias varžybas D. Stahlis laimėjo su 69,57 m. rezultatu.

 

„Reikia suvokti, kad mano varžovai yra jauni ir kiekvienais metais jie gali mesti tik toliau. Bent ateinantį penkmetį. Viskas normalu – viskam yra nusiteikta ir pasiruošta“, – pabrėžė A. Gudžius, kuris čempiono teisėmis jau yra automatiškai gavęs kelialapį į pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Dohoje.

 

Iki jo likus kiek mažiau nei keturiems mėnesiams LTeam.lt Olimpinės dienos metu su sportininku kalbėjosi apie naują patirtį didžiausioje Lietuvoje sporto šventėje, pėdos gijimo procesą, varžovų demonstruojamą formą, asmeninius tikslus ir tautos lūkesčius.

 

Tikėjausi mažesnio renginio, tikėjausi mažiau žmonių – organizavimas vienas aukštesnių, kokius esu apskritai matęs sporto renginiuose, nes tikrai labai daug veiklų, labai daug žmonių pritraukta, labai įdomiai padaryta. Ne tik toks sausas pristatymas – kai kurios sunkesnės rungtys supaprastinamos, pristatomos visuomenei, apie jas paaiškinama. Tai tikrai įdomu.

 

Dar anksti, jai dar tik penkeri metai. Bandome dabar karate, bet žiūrėsime, ką ji dar sugalvos. O iš tikrųjų, tai ir neverčiu sportuoti – verčiu daug judėti, bet iki profesionalaus sporto dar labai toli.

Žinoma, visada gaila ir apmaudu, kai matai, kaip kiti dalyvauja ir laimi varžybas, o tu sėdi ant sofos ir viską žiūri per televizorių. Tikrai sudėtinga, bet ruošiamės didesniems tikslams. Mūsų planas yra pasaulio čempionatas, didesnis planas – kitų metų olimpinės žaidynės. Negalime per daug rizikuoti ir žaisti su likimu – reikia ruoštis olimpinėms žaidynėms ir pasaulio čempionatui. Reikia atsargiai, reikia protingai...

Iš šalies tikriausiai atrodo, kad kai Gudžiaus nėra, tai jam sugrįžus jau bus labai blogai. Bet iš tikrųjų vyrai meta daugmaž panašiai kaip ir pernai. Taip, lygis labai aukštas tokio lygio varžybose, tačiau stipriausių metikų branduolys išlieka toks pats, todėl nereikia tikėtis, kad jie mes mažiau – reikia suvokti, kad jie yra jauni ir kiekvienais metais gali mesti tik toliau. Bent ateinantį penkmetį. Viskas normalu – viskam yra nusiteikta ir pasiruošta.

 

Dar anksti, dar tik penkta savaitė po operacijos – labai stipraus atsigavimo nėra, bet viskas juda gera linkme: jau pradedu judėti, pradedu diską mėtyti. Jeigu nieko nenutiks neplanuoto ir netikėto, galbūt kelių savaičių bėgyje jau pradėsiu dalyvauti varžybose.

 

Pirmos traumos psichologiškai buvo ypatingai sunkios, bet čia natūralu – jeigu nori pasiekti aukštumų, save spaudi iki maksimumo, o tuomet ir atsitinka visokių neplanuotų dalykų. Toks jau yra profesionalus sportas – visiems skauda, net per varžybas profesionalūs sportininkai jaučia skausmus, tačiau mūsų darbas yra eiti ir mesti, stumti, bėgti ar dar kažką kito daryti. Mūsų niekas neverčia sportuoti, mūsų niekas varu nevaro, mes patys pasirinkome šį kelią – jeigu norime būti geriausi, turime dirbti maksimaliai. Traumos yra neišvengiamos. Protingai sportuojant jų tikimybę galima sumažinti, tačiau anksčiau ar vėliau jos vis tiek pasibeldžia į tavo duris.

Planas buvo išimti rudenį, pasibaigus šiam sezonui, bet kadangi viskas pradėjo taip labai streikuoti, todėl ryžomės išimti anksčiau. Kad ir kokie šie metai bebus – eliminavome beveik visas komercines varžybas ir palikome pasaulio čempionatą – pagrindinis tikslas yra olimpinės žaidynės, todėl nenorime šiemet prisižaisti. Norime, kad olimpiniais metais jau nebūtų problemų.

 Aš įsivaizduoju, kad visi tikisi, bet spaudimo nejaučiu. Lūkesčiai tikrai yra, ir pats sau juos keliuosi. Galbūt tik traumos papildomą spaudimą kelia, o dirbu kaip dirbdavau ir anksčiau – maksimaliai. Mano tikslai visada buvo ir bus patys aukščiausi.

Turiu savo tradicinę frazę – neužsiimu būrimu iš kavos tirščių. Kai grįšiu, kai pradėsiu normaliai mėtyti... Mano galimybės yra apie 70 metrų, o ką padarysiu po traumos atsigavęs – nežinau. Pasaulio čempionate ir pamatysime, kiek aš numesiu. Kaip visada ruošiuosi, kad būtent tą dieną maksimaliai išnaudočiau savo galimybes. Niekada neužsiimu prognozėmis ar pažadais – Duok, Dieve, kad pasaulio čempionate pakliūčiau į trejetuką ar penketuką, ir tuo būčiau labai patenkintas.