Australijoje - ryškus lietuviškas pėdsakas

Ričardas Berankis dar tik ruošiasi debiutui atvirajame Australijos teniso čempionate. O lietuvių kilmės amerikietis Vitas Gerulaitis būtent čia laimėjo vienintelį savo karjeroje „Didžiojo kirčio“ turnyro vienetų čempiono titulą. 1977 m. gruodžio 31 d. Kooyongo teniso klubo centrinėje aikštėje V. Gerulaitis lemiamame mūšyje pranoko anglą Johną Lloydą ir tapo atvirojo Australijos čempionato nugalėtoju.
 

Pirmą kartą Australijos žemyne V. Gerulaitis žaidė dar 1972 metais. Tiesa, tada jis dalyvavo ne atvirajame Australijos čempionate – 17-metis niujorkietis su keliolika bendraamžių iškeliavo į nedideliame Šepartono mieste vykusį tradicinį jaunųjų tenisininkų turnyrą, kurį rengė Australijos teniso federacija ir asmeniškai globojo legendinis australų treneris Harry Hopmanas.
 

V. Gerulaitis tapo tikra turnyro žvaigžde, o vėliau nustebino teniso visuomenę ir per Melburne bei Sidnėjuje surengtus parodomuosius mačus.
 

„Ar kada nors girdėjote apie Vitą Gerulaitį? Jei ne, išgirsite – taip pat, kaip išgirs Forrest Hillso (šioje Niujorko dalyje esančiame aikštyne tuo metu vykdavo atvirasis JAV čempionatas – red. past.) ir Vimbldonas. Lygiai prieš dvi savaites niekas Australijoje irgi nebuvo girdėjęs apie Vitą Gerulaitį, bet dabar jo vardas nuolat skamba Melburne ir Sidnėjuje, o ką jau kalbėti apie nedidelį Šepartono miestą už 113 mylių į šiaurę nuo Melburno“, – 1972 m. balandį rašė JAV sporto savaitraštis „Sports Illustrated“.
 

Įžvelgęs neeilinį talentą ir nujausdamas, kad apie šį vaikiną bus kalbama daug ir dažnai, „Sports Illustrated“ netgi surengė V. Gerulaičio vardo ir pavardės tarimo pamokėlę: „Žinoma, Vitas Gerulaitis nėra lengviausiai ištariami žodžiai. Rimuokite Vitas su meetus, Gerulaitis – su arthritis, tarkite G raidę kaip žodyje gamesmanship ir jūs būsite arti.“
 

Atkreipęs dėmesį į lietuvių kilmės jaunuolį, „Sport Illustrated“ nesuklydo. V. Gerulaitis po kelerių metų išties tapo vienu geriausių pasaulio tenisininkų.

Nors atvirasis Australijos čempionatas priklausė „Didžiojo kirčio“ turnyrų serijai, XX a. aštuntajame dešimtmetyje jis nebuvo vertinamas taip, kaip atvirieji Vimbldono, JAV ar Prancūzijos čempionatai.
 

Varžybos Melburne tais laikais nesulaukdavo daugumos geriausių JAV ir Europos tenisininkų dėl nepatogių terminų. Čempionatas vykdavo gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje, o daugelis tenisininkų nenorėjo žaisti per Kalėdas ir Naujuosius metus, todėl į Žaliąjį žemyną visai nekeliaudavo.
 

V. Gerulaitis į Australiją irgi nesiveržė ir pirmą kartą jos čempionate dalyvavo 1977 m., būdamas 23-ejų.


 

„Kai patekau į finalą, man pasisekė, kad turnyras buvo visai ne toks, koks yra dabar. Dauguma geriausių vaikinų jį praleido, bet man tai buvo gyvenimo proga“, – praėjus trims dešimtmečiams kalbėjo anglų tenisininkas J. Lloydas, kurį 1977 m. atvirojo Australijos čempionato finale nugalėjo V. Gerulaitis.

Dėl to, kad neatvyko daug pajėgių varžovų, pagerėjo ir V. Gerulaičio galimybės. Jis 1977 m. atvirajame Australijos čempionate gavo pirmąjį skirstymo numerį, nors tų pačių metų Vimbldono ir JAV čempionatuose buvo skirstytas tik aštuntuoju.
 

Kita vertus, Vitas tuo metu buvo ant bangos: 1977 m. pirmą kartą pateko į Vimbldono turnyro pusfinalį ir laimėjo atvirąjį Italijos čempionatą, kuris tais laikais neoficialiai buvo vadinamas penktuoju „Didžiojo kirčio“ turnyru ir pagal dalyvaujančių žaidėjų pajėgumą gerokai pranoko atvirąjį Australijos čempionatą.

V. Gerulaitis kruopščiai ruošėsi debiutui atvirajame Australijos čempionate. Į Žaliąjį žemyną jis atvyko dar spalį ir dalyvavo keliuose mažesniuose turnyruose. Du iš jų – Brisbano ir Perto – lietuvių kilmės amerikietis laimėjo.
 

Kooyongo teniso klube (šiame aikštyne tais laikais vykdavo atvirasis Australijos čempionatas) V. Gerulaitis pratęsė savo pergalingą žygį ir įtikinamai įveikė pirmus penkis varžovus.  Finale jo laukė anglas J. Lloydas.
 

V. Gerulaitis ir J. Lloydas buvo geri draugai. Kadangi kiti tenisininkai, su kuriais jie artimai bičiuliavosi, į Melburną neatvyko, būsimi finalininkai beveik visą laiką leisdavo kartu. „Abu buvome viengungiai ir tas dvi savaites Melburne turėjome tik vienas kitą“, – prisiminė J. Lloydas.
 

Jiedu kiekvieną vakarą kartu vakarieniaudavo ir kiekvieną dieną kartu treniruodavosi. Kartu treniravosi net finalo išvakarėse, žinodami, kad kovos vienas su kitu svarbiausiame čempionato mače.
 

„Paklausiau Vito: „Ar norėsi rytoj kartu treniruotis? Ar tai nebus keista prieš mums žaidžiant „Didžiojo kirčio“ turnyro finale?“ Jis pervėrė mane savo tipišku niujorkietišku žvilgsniu ir tarė: „Klausyk, ar tu tikiesi rytoj sužinoti ką nors nauja apie mano žaidimą? Ar aš sužinosiu ką nors nauja apie tave? Gal tu juokauji? Žinoma, rytoj treniruosimės kartu“, – į finalą patekusių tenisininkų pokalbį perpasakojo J. Lloydas.
 

Lemiamą turnyro mūšį paskutinę 1977 m. dieną geriau pradėjo favoritas – V. Gerulaitis. Jis spėdavo prie kone kiekvieno varžovo smūgiuoto kamuoliuko, nuolat atsidurdavo prie tinklo ir laimėjo du pirmus setus 6:3 ir 7:6.
 

Tarp aštuonių pajėgumo numerius gavusių čempionato tenisininkų nepatekęs J. Lloydas atsitiesė trečiame sete. Anglas jį laimėjo 7:5.
 

Pagal tų laikų taisykles po trečio seto buvo daroma nedidelė pertrauka, per kurią tenisininkai galėjo nueiti į drabužinę. Šia pertrauka geriau pasinaudojo J. Lloydas – jis laimėjo ir ketvirtą setą 6:3 bei išlygino rezultatą pagal setus 2:2.
 

Po pertraukos J. Lloydas, pastebėjęs varžovo nuovargio požymius, pakeitė taktiką: stengėsi dažniau smūgiuoti į aikštės vidurį, bandė priversti pirmąją turnyro raketę daugiau bėgioti ir tikėjosi taip nuvarginti lietuvių kilmės amerikietį.
 

Tačiau šios taktikos vaisius J. Lloydas skynė neilgai. Nors kurį laiką V. Gerulaitis atrodė vangokas, netrukus jis pajuto antrąjį kvėpavimą. Vos prasidėjus penktam setui, Vitas laimėjo geimą paduodamas varžovui ir iniciatyvos nepaleido. Lemiamame sete V. Gerulaitis buvo stipresnis 6:2.
 

Tai nebuvo geriausias jo karjeros mačas, bet jam pasibaigus Kooyongo teniso klube visi sveikino lietuvišką pavardę turintį tenisininką. O V. Gerulaitis už Australijoje uždirbtus pinigus iki tol Kvinse gyvenusiems tėvams nupirko namą prestižiniame Kings Pointo rajone.
 

Deja, tai buvo paskutinė V. Gerulaičio pergalė Kooyongo teniso klube. 1978 m. ginti čempiono vardo net neatvykęs lietuvių kilmės amerikietis ir vėliau atvirajame Australijos čempionate nebuvo dažnas svečias – žaidė tik 1980, 1983 ir 1984 metais. V. Gerulaitis visus tris kartus pralaimėjo jau pirmą savo mačą.  
 

Beje, J. Lloydas pernai patyrė dar vieną lietuvišką smūgį. Jis buvo Didžiosios Britanijos teniso rinktinės kapitonas per Daviso taurės turnyro mačą Vilniuje.
 

Britai buvo laikomi šios dvikovos favoritais, tačiau pralaimėjo jauniems, bet kovingiems lietuviams 2:3. Po šios nesėkmės J. Lloydas pasitraukė iš Didžiosios Britanijos rinktinės vadovo posto.
 

R. Berankis dar nė karto nežaidė atvirajame Australijos čempionate ir net jo atrankoje, bet du kartus dalyvavo atvirojo Australijos čempionato jaunių turnyre.
 

2006 m. lietuvis pirmame rate pralaimėjo japonui Yuichi Sugitai, 2007 m. pasiekė pusfinalį ir jame nusileido australui Brydanui Kleinui. Abu kartus R. Berankis žaidė ir jaunių turnyro dvejetų varžybose. Abu kartus iškrito antrame rate.

Dar daugiau apie lietuviškus pėdsakus atvirajame Australijos čempionate ir šių varžybų istorija - žurnale "Tenisas".