Sergejus Jovaiša: "Aš tylėti negaliu"

Buvęs vienas geriausių savo kartos krepšininkų, o dabar krepšinio ekspertu tituluojamas Sergejus Jovaiša yra bene spalvingiausiai šią sporto šaką komentuojantis žmogus Lietuvoje. Todėl nieko keisto, kad tinklapio Basketnews.lt „Champion interviu“ rubrikoje jis sulaukė daugiausiai klausimų per visą rubrikos istoriją. Daugiau nei 300 klausimų pasiekė tinklalapį „BasketNews.lt“, iš kurių atrinkome įdomiausius ir jų autorius apdovanojame prizais.

Iš kur kilo pravardė „gudrusis lapinas“?
Šitą pravardę „įklijavo“ treneris Aleksandras Gomelskis. Jis viename straipsnyje apie mane atsiliepė, galbūt vertindamas mano savybes aikštelėje. Taip manęs niekas nevadino kokius 10 metų, kol Lietuvos žurnalistai iškapstė tą straipsnį ir taip mane pavadino. Dar turėjau pravardę „Senukas“, „Senis“. Juk už Sabonį buvau vyresnis 10 metų, kiti – Kurtinaitis, Chomičius irgi skyrėsi keliais metais. Todėl turėjau tokią, o ne „Lapino“ pravardę. Bet nesipurtau jos, jeigu kažkas nori, tegul taip vadina.
 

Ar tiesa, kad jūsų karjeros laikais krepšininkai sugebėdavo suderinti varžybas su alkoholinių gėrimų vartojimu ir tai netgi išskirtiniais atvejais duodavo neblogų rezultatų?
Galiu pasakyti, kad suderinti pavykdavo, bet nebūdavo masinių režimo pažeidinėjimų. Bet pasibaigus čempionatui komanda norėdavo pabūti kartu. Ir, be abejo, pabūdavome prie alaus, ne vieną dieną. Išvykdavome iš Kauno, pavyzdžiui, į Uteną, ten apsilankydavome alaus gamykloje, po to – į pirtį.

Kada gi dar tai galėjome padaryti?

Svarbiausia, reikia žinoti, kada ir kur alkoholis ir sportas turi būti. Kad vienas nepakenktų kitam. Mes patys tai tarpusavyje labai kontroliuodavome. Jeigu rytoj negali sužaisti rungtynių, vakare privalai būti lovoje, o ne kur nors linksmai atsipalaiduoti. 
 

 

Kokių kuriozų esate patyręs per krepšininko karjerą?
Vienais metais tapome klubinių komandų pasaulio čempionais. Tame turnyre būtinai turėjome laimėti rungtynes, kad patektume į pusfinalį. Taigi tose lemiamose rungtynėse išmetinėjau kamuolį iš užribio, man jis išslydo iš rankų ir nulėkė ne į aikštelę, o šalia aikštelės. Jeigu tas kamuolys būtų nusileidęs užribyje, kaip ir turėjo, mes būtume garantuotai pralaimėję tas rungtynes. Bet emocingas varžovų treneris pagavo mano „perdavimą“, o taisyklės to neleidžia – kamuolys turėjo paliesti žemę. Tai mus išgelbėjo ir mes vėliau parsiveržėme taurę.
 

Kodėl teko pasirinkti krepšinio eksperto profesiją?
Įdomus klausimas. Aš kažkada buvau uždavęs klausimą žurnalistams: kodėl jūs mane vadinate ekspertu? Aš gi neturiu jokio pažymėjimo, jeigu toks pažymėjimas Lietuvoje iš viso išduodamas. Esu panaudojamas kaip tam tikrą patirtį sukaupęs žmogus.
 

Kokios priežastys lėmė, jog dabar esate labiau žinomas, kaip krepšinio kritikas, o ne elitinių klubų treneris?
Esu bandęs treniruoti keletą NKL klubų, bet mano svajonė būtų, aišku, dirbti rimtame gerame klube. Bet kaip treneris neturiu rimto pagrindo, ir nesu gavęs kvietimų į rimtus klubus. Netreniruoju, nes nebuvo pasiūlymų.
 

Visą laiką kritikuojate „Žalgirį“. Tai gal eikite į vyr. trenerius ir parodykite ką sugebate be kritikos?
Kritikuoti dar yra geras žodis, galėtų sakyti, kad aš ant jų „važiuoju“ ar panašiai. Jeigu ką matau, kas susiję su profesionalumu, tikrai nenoriu įžeisti žaidėjo kaip žmogaus, nes aš jo nepažįstu. Gal jie kaip žmonės yra geri, bet kai kažkas kartojasi aikštėje, aš tylėti negaliu. Gal kartais jie paskaitę užsikabins ir jiems tai padės. Esu tokios nuomonės, kad jeigu kažkas blogai, negalima sakyti, kad viskas gerai. Jie yra profesionalai ir turi į tai atsižvelgti. Kita vertus, jeigu pasirinkai tokį kelią, turi nebijoti kritikos. Manau, kad protingi žmonės iš kritikos gali pasimokyti. O tie, kurie yra įžeidūs, turi suprasti, kad tai tik mano nuomonė ir ji negali būti 100 proc. teisinga. Mes galime ginčytis, bet aš ką matau, tą sakau. Dėl treniravimo „Žalgirį“, galėčiau nebent padėti. Reikėtų bent vieną sezoną pabūti šalia komandos ir tik tada imtis vyriausiojo trenerio darbo.
 

Ar buvote kada neištikimas krepšiniui? Jei taip, tai kada ir su kuo?
Žaisdavau futbolą, užsiiminėjau lengvąja atletika, taigi buvau neištikimas krepšiniui. Lankiau foto burelį, aviamodeliavimo būrelį. Bet iš visų būrelių mane išvarė pirmasis treneris, kuris pasakė: „arba krepšinis, arba turėsi sėdėti namie“. Nuo to laiko likau ištikimas krepšiniui.
 

Ar nepykdavote, kai jus parodijuodavo Rolandas Kazlas?
Mes buvome su juo susitikę ir jis jautėsi lyg nemaloniai, atsiprašė. Aš pasijuokiau, kad jeigu mano gražios ausys, tai tegul pamato visa Lietuva. Iš pirmų trijų reportažų mačiau gal du ir tikrai juokiausi, man patiko. Paskui nesupratau, ką jie nori parodyti. Parodija buvo visai linksma.

Išsamų intervių skaitykite basketnews.lt