Per atostogas kamuolį keičia meškerė

Balandžio viduryje pirmąkart per karjerą pelniusi „MultiGyn“ moterų lygos čempionės, naudingiausios reguliariojo sezono ir finalo ketverto žaidėjos titulus Kauno „Aisčių-LSMU“ vidurio puolėja Daugilė Šarauskaitė tikrojo atokvėpio turėjo palaukti.
 

„Kol kas negaliu atsipalaiduoti – laukia studentų varžybos, artėja sesija. O po jos jau grybausiu, žvejosiu“, – netrukus po sezono finišo sakė D. Šarauskaitė. 

22 metų 196 cm ūgio vidurio puolėja 2018–2019 m. sezoną praleido dviejuose klubuose: pirmąją jo dalį Lenkijoje – Torunės „Energa“, o nuo Naujųjų metų prisidėjo prie „Aisčių-LSMU“ komandos, su kuria šiemet pelnė du čempionės titulus – laimėjo ir „MultiGyn“ lygos varžybas, ir Karalienės taurę, o Baltijos lygoje iškovojo sidabrą.

 

„MultiGyn“ moterų lygos reguliariajame sezone D. Šarauskaitė vidutiniškai aikštėje praleisdavo po 25 min., pelnydavo po 14 taškų, atkovodavo po 9 kamuolius, blokuodavo po 3,1 metimo ir fiksuodavo 23,3 balo naudingumą. Jai priklauso lygos rekordas – dvejose rungtynėse ji blokavo po šešis metimus.

Per atostogas D. Šarauskaitė dažniausiai keliauja po Lietuvą. Paklausta, kas laimėtų varžytuves, – tarkime, prabangus užsienio viešbutis ar Lietuva, ilgai negalvojusi atsako. „Lietuva. Esu gamtos vaikas, man patinka prie ežerų, miškuose, prie jūros. Dar liko daug neatrastų vietų, ypač apie Biržus, Pasvalį. Mėgstu grybauti, žvejoti“, – pomėgius vardija krepšininkė. 
 

Į žvejybą ją vaikystėje vesdavosi tėtis, o dabar žvejoti mėgstantis draugas nusiveda. „Procesas esmė, ne laimikis. Nors, kai pagauni gerą žuvį, irgi smagu. Kiek galiu išsėdėti su meškere? Būna, kad ir dvi dienas. Tai lyg meditacija“, – pasakoja D. Šarauskaitė. 

Bet prieš pasisėdėjimą ant upės ar ežero kranto su meškere rankose laukia intensyvūs mokslai, po kurių bus baigtas antras Lietuvos sporto universiteto treniravimo sistemų programos kursas. Šį universitetą krepšininkė rinkosi dėl to, kad tai buvo vienintelės ją dominusios studijos, kurias galėjo krimsti būdama užsienyje. Bet turėjo rinktis tęstines studijas, trunkančias ne įprastus ketverius, o penkerius metus. 

„Patinka, įdomu. Sunku viską suspėti, bet kažkaip spėju, nors dėl to tenka pietų miegą paaukoti, vakarais ilgiau pasėdėti. Aišku, tada per treniruotę šiek tiek lyg išskridusi pavaikštau, bet susiderinu. Knygų dabar nereikia, vykstant su komanda į ilgesnę kelionę užtenka kompiuterį pasiimti. Aš jį ir pasiimu, tik jis dažniausiai taip ir lieka padėtas šalia. Bet svarbiausia su savimi turėti – maža ką. Dabar, pasibaigus krepšinio sezonui, turėsiu laiko ramiai pasimokyti“, – krepšinio nediktuojamu ritmu džiaugiasi D. Šarauskaitė. 

Palikusi Torunės „Energa“ ekipą D. Šarauskaitė į „Aisčių-LSMU“ komandą atvyko sausio mėnesį. „Ten nesijaučiau savo vietoje, – prisipažįsta vidurio puolėja. – O Lietuvoje man šiaip labai patinka būti, esu patriotė, nepaprastai norėjau grįžti, todėl sulaukusi „Aisčių“ pasiūlymo taip ir padariau.“

Lenkija – antra D. Šarauskaitės, 2017-ųjų vasarą nusprendusios išbandyti legionierės duoną, stotelė. Prieš tai ji žaidė Slovakijoje, Košicės ekipoje „Good Angels“. 
 

„Tikėjausi, kad bus sunku, ir buvo sunku. Sunkiausia, kad beveik devynis mėnesius būni vienas – be šeimos, be artimųjų, be draugų“, – apie žaidimą svetur pasakoja krepšininkė. Bet minčių, kad galbūt per anksti paliko Lietuvą, nebuvo – vis tiek anksčiau ar vėliau būtų tekę šį kelią išbandyti. Beje, kitaip nei Slovakijoje, Torunėje ji nebuvo viena – šio miesto komandoje taip pat žaidžia Laura Svarytė. 

Į Slovakiją Daugilė išvyko iš Vilniaus „Kibirkšties“ komandos, kurioje rungtyniavo trejus metus ir subrendo kaip žaidėja, tada grįžo į Kauną. „Ir ten, ir ten smagu, negaliu skųstis. Ir Vilniuje buvo labai geros sąlygos, ir dabar Kaune. Abi komandos tapo kaip šeima. Skirtumas toks, kad su „Aistėmis“ Moterų lygoje pirmąją vietą iškovojau, o žaidžiant Vilniuje to pasiekti nepavyko“, – lygina žaidėja.

Ar kitą sezoną pasiliks Lietuvoje, kol kas D. Šarauskaitė negali pasakyti. „Norėčiau likti, bet reikia būti realistei ir pasakyti, kad moterų krepšiniui Lietuvoje nėra gerai. Mažai komandų, rėmėjų tai nedomina, nors „Aistės“ šiemet daug rėmėjų sugebėjo pritraukti. Bet kiti klubai nuo pinigų stygiaus kenčia, todėl nėra tokie stiprūs, kad galėtų dalyvauti Europos taurės turnyre, o aš norėčiau jame žaisti, norėčiau stipresnio lygio. Juk nuo lygio kartu ir pajamos priklauso“, – pripažįsta krepšininkė, Europos taurės turnyre jau žaidusi su Vilniaus „Kibirkštimi“, Slovakijos ir Lenkijos ekipomis.

Gal turi atsakymą, kodėl Lietuvoje tik vyrų krepšinis pasiekęs aukštumas, o moterų kažkodėl ne toks įdomus? „Su merginomis juokais pasišnekame, kad vyrų krepšinyje raumenys, šuoliai, dėjimai ir visa kita gražu. Jeigu rimčiau, nežinau, kodėl moterų krepšinis mažiau žiūrovų, reklamos pritraukia. Apskritai mūsų šalyje gyvuoja tik vyrų krepšinis, o visas kitas komandinis sportas – miręs“, – sako krepšininkė.

Pavyzdžiui, Slovakijoje, Lenkijoje moterų krepšinis labai populiarus, į rungtynes žmonių pilnos salės susirenka. Pasak Daugilės, ją gatvėje atpažindavo, šaukdavo, žinodavo, kas ji tokia, o Lietuvoje praeivių dėmesio nebent dėl ūgio sulaukia. 

„Todėl mąstau, kad greičiausiai vėl teks išvykti, nes netenkina lygis, nėra galimybės žaisti dėl Europos taurės. Atgal į Lenkiją gal nelabai norėčiau, verčiau vykti ten, kur šilta – į Ispaniją ar Italiją, bet bus taip, kaip bus“, – norams uzurpuoti minčių neleidžia krepšininkė. 

Jurbarke augusi ir nuo mažens iš bendraamžių ūgiu išsiskyrusi D. Šarauskaitė nepamena to momento, kai į viršų tįstelėjo ne keliais, o keliolika centimetrų. „Kiekvienais metais styptelėdavau, nesvarbu metų laikas. Susirenka bendraklasiai, o Daugilė jau vėl paaugusi“, – juokiasi vidurio puolėja.
 

Prieš dešimtmetį jos, kaip profesionalios krepšininkės, karjera galėjo net neprasidėti. Tašką būtų padėjusi stovykla pajūryje. Nuo dešimties metų daugiausia dėl ūgio į mokyklos komandą kviečiama Daugilė sulaukusi 13-os panoro nuvykti į normalią krepšinio treniruočių stovyklą. Kaip tik tokią jos tėvai surado Klaipėdoje. Kai į ją nuvažiavo, pamatė, kad stovykloje – vieni berniukai, nors Daugilės tėvai prieš pervesdami mokestį už stovyklą buvo patikinti, kad atvyks ir mergaičių. 

„Kai atvažiavome, mergaičių nebuvo, tik berniukai, todėl tėvams pasakiau, kad tikrai su bernais nesportuosiu, ir pabėgau iš stovyklos. Bet mane, tada 13-metę, išstypusią iki gal 186 cm, vis tiek pastebėjo ir greitai sulaukėme skambučio – kvietė atvykti į Vilnių“, – pasakoja krepšininkė. Taip prasidėjo jos kelias: pirmiausia iš Jurbarko nuvingiavo iki Vilniaus Ozo gimnazijos, Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabučio ir Diliaros Velišajevos treniruojamos mergaičių komandos. 

Galbūt Daugilė pamena kitą akimirksnį, kai suprato, kad krepšinis – jos kelias? „Man atrodo, aš dar iki dabar nesupratau, ar tai iš tikrųjų mano kelias“, – juokiasi aukštaūgė, kurios profesinės ambicijos neapsiriboja vien asmenine gera statistika ir žaidimu. 

„Žaisti nacionalinėje rinktinėje sunkiau, dar reikia daug patobulėti. Apskritai kaip komanda turėtume patobulėti, nes mums vis pritrūksta, kad išeitume į Europos čempionatą ar į olimpines žaidynes. Esame gera komanda, bet nuolat pralošiame keliais taškais. Vis laimės pristinga“, – sako ambicijų ir su nacionaline rinktine siekti aukštumų neslepianti D. Šarauskaitė.