Dosni Europos čempionės širdis

Dukart Europos irklavimo čempionei, sidabro ir bronzos medalių laimėtojai vilnietei Sofijai Grucovai gegužės 1-ąją sukako 80 metų. 

Pasitikdama jubiliejų vilnietė niekuo nesiskundė. Nors abu keliai „suremontuoti“ ir tai riboja jos pasivaikščiojimus po Antakalnio miškelius. „Tačiau mes, sportininkai, esame nepasiduodantys žmonės, nėra ko čia verkšlenti, nes nuo to niekas nesikeis“, – teigia viena gyvenanti Sofija.

Europos čempionė vieniša nesijaučia: jau 45 metus ji bendrauja su savo auklėtinėmis, kurių dvi – Audronė Dumšienė ir Birutė Barkutė-Gečiauskienė – kartu su bendraamžėmis iki šių dienų irkluoja, yra pasaulio veteranų čempionės ir daugkartinės prizininkės, aplankė kone visą pasaulį. 

„Savo auklėtinėms visada sakiau, kad pirmiausia – mokslas, o po to – sportas. Jos visos įsiklausė į mano žodžius ir tapo geromis studentėmis“, – paaiškina S. Grucova. 

Kaip ir ankstesniais metais, Europos čempionė negali praeiti pro žmonių išmestus augintinius. „Dar mano mama juos globojo, neturėjome ką valgyti, bet į savo namus ji nešė šunelius, kačiukus, paukščiukus – visus savo metus gyvenau su kokiais nors gyvūnais. Dabar namie taip pat auginu dvi į gatvę išmestas katytes, o kieme ir gatvėje skurstančius gyvūnėlius visada pamaitinu“, – pasakoja Sofija.

Gyvendama ir dirbdama irklavimo trenere Liubeke (Vokietija), Sofija pagal galimybes remdavo gyvūnų prieglaudas, o kai 1995 m. grįžo į Lietuvą ir buvo pradėta atgaivinti Lietuvos gyvūnų globos draugija, S. Grucova aktyviai įsitraukė į jos veiklą, buvo viena iš steigėjų. 

Garsioji irkluotoja organizuodavo įvairius renginius, konkursus, į kuriuos žmonės ateidavo su savo augintiniais. Moteris į gatvę išmestus gyvūnus globoja jau daugiau kaip 20 metų. 

Į irklavimo bazę atvedė mama 

Prisiminusi savo sudėtingą kelią į irklavimą, jubiliatė ir pati stebisi, kaip ji tapo irkluotoja. Smulkutė, trapi, nedidukė. Visiška priešingybė toms, kurios irklavo.

Pirmiausia Sofija dėkinga savo mamai, kuri 1955 m. ją atvedė į irklavimo bazę. Mat būsimoji čempionė turėjo nemažų sveikatos problemų, sirgo tuberkulioze ir reikėjo stiprinti plaučius. 

Mama buvo išprususi, baigė Berlyno universitetą ir tikėjo: kuo ilgiau dukra bus gryname ore, tuo jos sveikata bus geresnė.
 

„Iš pradžių į treniruotes vaikščiojau tik tam, kad sutvirtėčiau. Kai pasveikau, ėmiau galvoti apie rimtas pratybas. Iš pradžių niekas manęs nenorėjo priimti į valtį, iš irkluotojų net girdėdavau pašaipius žodžius, kad valtyje irklo nesugebėsiu pakelti. Tai užgavo mano ambicijas ir tvirtai nusprendžiau, jog nuo nieko nepriklausysiu, sėsiu į vienvietę ir irkluosiu – ne aš būsiu, jei neįrodysiu, kad ne tik irklą galiu pakelti, bet ir gerai irkluoti“, – prisimena Sofija.

1957 m. ji pirmą sykį tapo Lietuvos čempione, irkluodama vienvietę, ir lyderės pozicijų neužleido dar porą metų. Medalių vėliau pelnė daugybę per Lietuvos, TSRS bei Europos čempionatus, įvairias tarptautines regatas.

„Medaliai, prizai, žinoma, malonu, glosto savimeilę, tačiau, manau, sportuojant ne tai svarbiausia – sportas ugdo ne tiktai fizines, bet ir dvasines žmogaus savybes. Irklavimas mane išmokė nugalėti save, sutvirtėti, jame radau savo gyvenimo prasmę. Supratau, kad didysis sportas labai daug duoda, bet ir daug reikalauja“, – sako Sofija. 

Legendinė irkluotoja puikiai pamena tuos laikus, kai penkerius metus yrininkavo TSRS porinėje keturvietėje. Ji visais laikais rinktinėje buvo tik yrininkė, pagrindinė komandos dirigentė. Pasak Sofijos, yrininkės pareigos valtyje – pačios atsakingiausios, nes ne visi gali būti dirigentai. Reikia atsakyti ne tik už save, bet ir už įgulos drauges. 
 

„Kitos gali pavargti, prasčiau irkluoti, o yrininkė tokios teisės neturi. Ji turi išsiskirti ypač tvirtu charakteriu“, – sako jubiliatė. Garsiajai irkluotojai labiausiai įsiminė 1969 m. Europos čempionatas Klagenfurte (Vokietija), kur jos yrinkaujama TSRS porinė keturvietė po nepaprastai atkaklios kovos nugalėjo ilgai pirmavusias rumunes ir iškovojo aukso medalius. 

Finišas buvo 50 m už tribūnų ribų. Pro tribūnas abi valtys plaukė šalia viena kitos. „TSRS rinktinės vyr. treneris Jevgenijus Samsonovas mūsų vos neišpeikė, manė, kad mes pralaimėjome. O mes nugalėjome!“ – džiaugiasi Sofija. Su didžiuoju sportu ji praleido net 16 metų. 

S. Grucova – vienintelė Lietuvos irklavimo trenerė, dirbusi užsienyje. Savo patirtį vokiečių klubui ji skyrė ketverius metus, kai Lietuva žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Liubeko klube ji buvo vienintelė profesionali trenerė.

„Darbas buvo sunkus, ypač psichologiniu ir dvasiniu požiūriu – kartu su mokiniais atlikdavau autogenines treniruotes, keturias valandas per dieną kartu su jais irkluodavau. Veteranai prigundė mane ir su jais irkluoti, nors mano meistriškumas smarkiai skyrėsi nuo jų. Tvirčiau irklų į rankas nebuvau ėmusi kokius 15 metų, tačiau jausmas buvo toks, lyg vakar būčiau išlipusi iš valties. 
 

Vokiečiai yra vokiečiai, jie visada apie save yra geros nuomonės, nors ir pralaimėję vis tiek sako, kad pasaulyje yra geriausi. Teko ilgai įrodinėti tiesą, kad ne vokiečių irklavimo treniruočių metodika geriausia pasaulyje. Buvo atsiradę net tokių, kurie kategoriškai teigdavo, kad aš irklavimo srityje nieko neišmanau ir ko čia iš to Sibiro atvažiavau. 

Tik vyresnės kartos irkluotojai įvertindavo mano darbą, pagirdavo, domėjosi mano treniruočių metodika. Kai baigėsi kontraktas, klubo vadovai nenorėjo manęs išleisti, pasilikti prašė ir vaikai. Skirtis buvo sunku, tad nutariau dar kelerius metus padirbėti. Netrukus atėjo ir pripažinimas: mano vadovaujami irkluotojai sėkmingai rungtyniavo įvairiose regatose“, – savo darbą Vokietijoje prisimena jubiliatė.

S. Grucova per savo darbo metus nuo Lietuvos nenutolo, kasmet grįždavo atostogų. Vienais metais atvežė didelę humanitarinę pagalbą – medicinos įrangos, du elektrinius neįgaliųjų vežimėlius, švirkštų, vaistų, juos atidavė Universiteto vaikų ligoninei. Į Lietuvą atvežė ir neįgaliųjų sudedamą vežimėlį, ramentų, vokiškų markių, kuriais džiaugėsi Antavilių senelių namai. 

*  *  *

Gimė 1939 m. gegužės 1 d. Varšuvoje. TSRS sporto meistrė (1963), TSRS nusipelniusi sporto meistrė (1970), Lietuvos nusipelniusi trenerė (1985). Pirmasis treneris – Jonas Pavilionis. 1982 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 10 kartų Lietuvos irklavimo čempionė (1957–1966), irkluojant vienvietę, porinę keturvietę, porinę keturvietę su vairininke ir porinę dvivietę. 

Keturiskart TSRS čempionė (1967–1970), vicečempionė (1965) ir bronzos medalio laimėtoja (1963), irkluojant porinę keturvietę su vairininke. 

Dukart Europos porinės keturvietės su vairininke čempionė: 1967 m. Viši (Prancūzija) ir 1969 m. Klagenfurte (VFR), sidabro (1965 m., Amsterdame) ir bronzos (1968 m. Griunau, VDR) medalių laimėtoja. 1983–1986 m. treniravo pasaulio čempionę Vidą Cesiūnaitę. 

1992 m. gavo tarptautinį trenerės sertifikatą, 1991–1995 m. – Liubeko (Vokietija) irklavimo trenerė.