"Pokyčiai reikalauja kantrybės"

Įsibėgėja naujasis futbolo sezonas. Netrukus rungtynės sugrįš ir į Utenos „Utenio“ stadioną - penktadienį pirmosios šiais metais ant namų aikštės žolės žengs „Utenio“ merginos, po savaitės, gegužės 17 d. - „Utenio“ vaikinai, mažosios aikštės atgijo nuo jauniausiųjų futbolo akademijos auklėtinių. 

 

Apie prasidėjusį sezoną, klubo ir akademijos kryptį, pasirinktą kelią, prioritetus ir siekius - pokalbis su futbolo akademijos „Utenis“ vadovu, Utenos klubo valdybospirmininku Vaidotu Rasteniu.

Kokius ilgalaikius tikslus klubas yra išsikėlęs ir kaip jie yra įgyvendinami?
Turime vieną bendrą tikslą jei kalbame tik apie sportą - auginti individualiai stiprius, lengvai bet kurioje komandoje savo vietą randančius žaidėjus. Tai yra ilgas kelias, su atskirais etapais pagal amžiaus tarpsnius. Jei kalbame apie bendrą klubo viziją ir misiją - kurti naudas bendruomenei, skatinant aktyvų laisvalaikį, socialinius projektus ir bendradarbiavimą. Sudaryti sąlygas žaisti visiems, nepaisant jų gebėjimų. 

 

Remiamės šį kelią einančių užsienio ir Lietuvos specialistų patirtimis. Tai naujas kelias Lietuvoje, tad kaip ir visiems einantiems priekyje tenka susidurti su įvairiais naujais iššūkiais. Bet mes žinome, kad einame teisinga kryptimi. Nes pagal tokią metodiką ir remiantis tokiais pačiais principais dirba visos vakarų ir šiaurės Europos futbolo šalys. Ilgą laiką Lietuvos futbolas ėjo senuoju - pergalės bet kokia kaina - keliu. Pergalės yra svarbios visiems ir visi einantys žaisti į aikštę jų siekiame. Bet tai neturėtų būti daroma bet kokia kaina, ypatingai vaikų futbole. 

 

Matome, kur dabar yra mūsų šalies futbolas. Tai geriausias įrodymas, kad reikia kardinalių pokyčių ugdymo sistemoje. „Utenis“ ir buvo pirmasis klubas Lietuvoje, kuris ėmėsi šių pokyčių. Kardinalūs pokyčiai dažnai būna sudėtingi, sunkūs, reikalaujantys kantrybės ir palaikymo. Ne visi supranta jų naudą, nes čia nėra greitų rezultatų. Tai bene sunkiausias iššūkis, su kuriuo dabar susiduriame ir mes. Tai reikia išgyventi, o tai padaryti galima siekiant iškeltų tikslų, nuolat prisimenant vertybes, kuriomis esame susitarę vadovautis ir laikantis darbo principų, kuriuos esame priėmę ir kurie aprašyti ugdymo programoje.

Išlaikyti pasirinktą vaikų ugdymo kryptį. O pagrindinėms klubo komandoms - atsitiesti ir žengti pirmyn. Šie metai klubui yra sunkūs ir tuo pačiu ypatingai svarbūs. Žinome, kad jie ypatingai bus sunkūs kalbant apie sportinius rezultatus, ypač pagrindinėse (vyrų ir moterų) komandose. Sunkūs jie ir finansiniu požiūriu, nes per dvejus metus užsibrėžėme tikslą grąžinti senas skolas. Džiugu, kad pavyko stabilizuoti finansinę klubo situaciją ir jau sėkmingai grąžiname skolas. Sportiniams rezultatams pasiekti reikės daugiau laiko. 

 

Dabar, kai jau galime vertinti kai kuriuos sprendimus iš perspektyvos, galime pasakyti, kad prieš pora metų priimti rizikingi sprendimai - nepasiteisino. Daugelis žmonių tokie jau esame - nors ir matome kitų žmonių daromas klaidas ir pasekmes, bet kažkodėl galvojame, kad mums ar mūsų vaikams taip neatsitiks.
 

Kaip jau minėjau, kelias, bet kokia kaina siekti pergalių, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, nėra pats geriausias, be to, brangus ir labai rizikingas. Bet vis tiek, ir „Utenis“ susigundė pabandyti pasiekti greitą rezultatą. Rizika nepasiteisino. Visi atsimena tą „ispaniškąjį periodą“. Tai klubui kainavo gana brangiai. Apie šias klaidas jau ne kartą kalbėjo ir buvęs klubo valdybos pirmininkas. 

 

Teko priimti skausmingus sprendimus dėl pagrindinės klubo komandos, nusileisti į trečiąjį pagal pajėgumą divizioną, kad išsaugotume akademiją, o vėl atsitiesę - galėtume žengti į priekį su pirma komanda, kurios pagrindą sudarytų vietiniai, mūsų akademijoje išugdyti futbolininkai. Pagrindiniai trejų metų tikslai - grąžinti skolas, stabilizuoti finansinę padėtį bei suburti vyrų ir moterų komandas, kurios būtų konkurencingos Lietuvoje. 

 

Po 5 metų - tikslas, kad vyrų komanda kovotų dėl patekimo į A lygą. Moterų komanda - dėl A lygos medalių. Turi pilnai funkcionuoti akademija, t. y. joje bus visų amžiaus grupių, nuo 6 iki 17 m. komandos, taip pat įkurtos sporto klasės, o Lietuvos jaunimo (merginų ir vaikinų) rinktinėse žais bent po kelis mūsų akademijos auklėtinius.

 

Visiems tikslas vienodas - laikytis susitarimų, nenukrypti nuo metodikos, turėti kantrybės ir tikėti vieni kitais. Žaidėjai turi tikėti treneriais, treneriai - žaidėjais. Tas pats galioja ir klubo vadovybei. Šiais metais valdyba vyrų komandai, kurios pagrindą sudaro 17-mečiai, 19-mečiai uteniškiai iškėlė tikslą užimti vietą II lygos lentelės viduryje ir pasiruošti kitų metų pirmenybėms, kuriose jau galėtume kovoti dėl vietos tarp prizininkų. Šis tikslas iškeltas atsižvelgiant į tai, kad dar pernai pusė jų žaidė Lietuvos vaikų ir jaunių U17 I lygoje, tad jiems reikia laiko pereiti į vyrų futbolą. Tą pamatėme ir praėjusią savaitę, kai jiems teko žaisti dvejas rungtynes per 3 dienas prieš vyrus. Antrose rungtynėse su „Kupiškiu“ jiems tiesiog pritrūko fizinių jėgų ir antrame kėlinyje „subyrėjo“. Tai yra ištaisoma, fizines kondicijas tikrai galima pagerinti treniruotėse, kaip ir taktinius dalykus, o visa kita - patirtis rungtynėse su vyrais. Tikiu, kad kantrybės ir pasitikėjimo jiems užteks.

 

Panaši situacija „Utenio“ merginų komandoje, kuri prieš sezoną ruošėsi dalyvauti Moterų I lygoje, bet dėl lietuviško futbolo subtilybių, anksčiau nei planuota teko debiutuoti Moterų A lygoje, kurioje žaidžia viena iš 32 stipriausių Europos moterų futbolo komandų - Šiaulių „Gintra-Universitetas“. Valdyba buvo iškėlusi tikslą patekti į pirmą I lygos šešetuką, bet likus dviem savaitėms iki sezono starto, priėmėme sprendimą žaisti A lygoje. Dėl šio sprendimo prisiimu visą atsakomybę. Teko apsispęsti per 24 valandas. Paskutinį žodį dėl sprendimo teko pasakyti man. Todėl jei yra norinčių kažką apkaltinti ar apkalbėti dėl rezultatų - tas kaltininkas esu aš.

 

O merginoms noriu padėkoti už tai ką jos daro ir, kaip sakiau prieš pirmąsias A lygos rungtynes - aš jomis tikiu ir šis tikėjimas išlieka toks pat stiprus. Ypač žinant, kad jos žaidžia tik antrą didžiojo futbolo (t.y. 11x11) sezoną. Komandoje yra tik 3 žaidėjos, kurioms daugiau nei 19 metų. Bendras komandos vidurkis - 15,5 metų. O pirmose sezono rungtynėse komandos pagrindinės sudėties vidurkis buvo - 16 metų. Tikiu, kad po vasaros pertraukos jos bus pasiruošusios ne tik kovoti, ką daro ir dabar, bet ir kaip lygios žaisti bei iškovoti taškų ir pergalių. Patikėkite tuo ir jūs, tik reikia šiek tiek kantrybės. Jos kantrybės ir užsispyrimo turi ir tai įrodė per pastaruosius metus. Klausimas ar jos turime mes? Tikiu, kad turime.

Šiuo metu akademijoje yra 8 įvairaus amžiaus grupių komandos, kuriose treniruojasi apie 180 berniukų ir mergaičių. Dar 40, kurių tarpe yra 30 moksleivių, treniruojasi su pagrindinėmis vyrų ir moterų komandomis. Per artimiausius 5 metus akademijoje bus visų metų komandos, t. y. pilna akademijos struktūra, su berniukų komandomis pamečiui nuo 6 iki 17 metų, merginų - kas 2-3 metai.

Kaip vyksta ugdymo procesas akademijoje, atsižvelgiant į vaikų amžių? Kam skiriamas didžiausias dėmesys, ar svarbūs vaikų rungtynių rezultatai? 

„2 valandos ir 44 minutės kasdienio treniravimosi 10 metų...“ Tai pirmas sakinys įrašytas „Auri-Dohm“ metodologijoje. Per tiek laiko žaidėjas pasiekia 10 000 valandų ribą.

 

Nobelio prizo laimėtojas ekonomikos srityje Herbertas Simonas įsitikinęs: „Norint pasiekti pasaulinį lygį, bet kokioje srityje nuo matematikos iki smuiko ar šachmatų reikia 10 metų nuoseklaus ir kryptingo darbo“.

 

Tai patvirtina ir neurologas Danielius Levitinas: „Tiriant muzikantus, krepšininkus ar rašytojus „išlenda“ 10 000 valandų fenomenas. Tai rodo, kad reikia tiek laiko smegenims įsisavinti visą tai, ko reikalaujama tapti pasaulinio lygio specialistu savo srityje“.

 

Reikia suprasti, tai nėra vien tik darbas treniruotėse su treneriu ar kieme su tėvais. Tai ir savarankiškas žaidimas, kurį mes vadiname „kiemo futbolu“. Vaikai mokosi ne tik treniruotėse, čia jie gauna pagrindus, bet įtvirtinimas vyksta žaidžiant su draugais be suaugusiųjų įsikišimo, tai yra priimant savarankiškus sprendimus. Net ir blogus sprendimus, net ir darant klaidas, bet tai darant savarankiškai ir savarankiškai ieškant sprendimų. Žinoma, treniruotės yra reikalingos, o pilnavertis mokymasis vyksta, kai šie skirtingi mokymosi metodai yra suderinami. 10 000 valandų per 10 metų nėra panacėja ir tikras kelias į pasaulinį lygį, nes kiekvienas iš mūsų esame skirtingi, mums reikia skirtingo intensyvumo ir krūvio treniruočių, todėl tai gali užtrukti ir daugiau metų, todėl savo karjeros piką dažniausiai sportininkai pasiekia 25-27 metų.

 

Atsižvelgiant į tai bei Danijos ir kitų šalių patirtį ugdant vaikus ir yra sukurta „Auri-Dohm“ programa ir metodika, o šiam procesui valdyti sukurta stats4sports platforma. Šiais įrankiais mes ir naudojamės akademijoje.

 

Pagrindinės sritys į kurias kreipiame dėmesį - technika, fizinis pasirengimas, psichologija ir taktika. Iki devynerių metų akcentuojame individualius veiksmus drąsą žaisti 1 prieš 1, vėliau pereiname nuo individualumo į grupinius veiksmus, nuo 13 metų - akcentas persikelia iš grupės į komandą. Individualiai stiprus, komandinis žaidėjas - toks mūsų tikslas ugdant futbolininką. Asmenybės ugdymas ir drąsa priimti sprendimus - toks mūsų tikslas ugdant žmogų apskritai, bet šių savybių, sunku įsivaizduoti ir aukšto lygio futbolininką. Visi mūsų treneriai naktį pažadinti gali pasakyti esminius akcentus: „Žaidimas abiem kojomis. Drąsiai žaisti 1 prieš 1. Būsena ant pirštų galų“.

 

Yra ir kitas, švedų atliktas tyrimas, kad vaikai dažniausiai būrelius meta po 6-8 metų lankymo ir tai daro paauglystėje. Dažniausia dėl patiriamo suaugusiųjų ir draugų spaudimo dėl „nepakankamų“ rezultatų, tačiau kas yra rezultatas vaikų futbole? Ar tai komandos pergalė bet kokia kaina šiandien? Ar tai yra individualus vaiko tobulėjimas? Ar tai yra savarankiškas sprendimo priėmimas? T. y. drąsa nuspręsti futbolo aikštėje, čia ir dabar, nelaukiant ką patars suaugęs, negalvojant ar už tai pagirs ar bars.