Ėjikui Lietuvoje trūksta konkurencijos

Šiuo metu T. Šuškevičius naujojo sezono kovoms rengiasi Ispanijoje. Jis nedalyvaus Lietuvos žiemos čempionate, visas savo jėgas sutelks pirmiesiems startams kovo pabaigoje. Pirmosios varžybos – Dudencuose (Slovakija), kur sportininkas 50 km distancijoje bandys įvykdyti olimpinį normatyvą.

Kaip Tau prasidėjo 2011-ieji metai?
Nelabai gerai. Gavau čiurnos traumą, su kuria ir įžengiau į 2011 -uosius metus. Trauma nėra labai rimta, bet trukdo treniruotis visu krūviu. Kai spustelėjo šaltukas, visi iš plento patraukėme į maniežą. O tenai – danga visai kita. Jeigu pačiame manieže didelis „skruzdėlynas“, einame į balkoną ir sukame ratus. Balkone – vėl kita danga. Ją kaitalioti nėra gerai. Ėjimas – monotoniška sporto šaka, turime pakartoti daug žingsnių. Taip ir susiplaka tie raumenys, juos patempiame ar atsiranda uždegimai.

Nerizikuoji išvažiuoti į Ispaniją, kur daug treniruosiesi?
Dabar prasidėjo intensyvus gydymas, į Kalėjos miestelį prie Barselonos, kuriame apsistosime, vežamės įvairių vaistų nuo uždegimo, tepalų. Tenai bus visai kita atmosfera, kitoks oras, daug šilčiau, manau, kad bus galima normaliai treniruotis. Į tą miestelį vykstame trečius metus, tenai dabar pats pavasaris. Ispanijoje dabar tikras rojus, palyginti su tuo, ką žiemą turime Lietuvoje.

Po Pekino olimpinių žaidynių įsiveržei į Lietuvos ėjikų lyderių gretas, gerini savo rezultatus ir tapai lyderiu. Ar jautiesi, juo esąs?
2008 metais 50 km nuotolį nuėjau per 3.54:40, o 2009 m. šį rezultatą pagerinau tiktai 10 sek. Barselonoje per Europos čempionatą distanciją nuėjau per 3.52. Čempionate tikėjausi eiti dar greičiau, bet nepavyko. Nė nepajutau, kaip tarp visų Lietuvos lengvaatlečių pasaulyje mano rezultatas praėjusiais metais 50 km distancijoje buvo  pats aukščiausias – 18-as. Tačiau lyderiu nesijaučiu, reikia dar daug dirbti, kad juo pasijusčiau.   

50 km distancijoje pradėjai rungtyniauti tiktai prieš Pekino olimpines žaidynes. Kaip galvoji, ar šis nuotolis – Tavo?
Net ir nežinau. Anksčiau dažniausiai rungtyniaudavau 20 km distancijoje, tačiau turėjau šiokių tokių technikos problemų, nekilo rezultatai. 2007 m. rudenį surizikavau ir pabandžiau jėgas stabilesniame 50 km nuotolyje. Sekėsi visai neblogai. Tačiau man vis dėlto norisi sugrįžti prie 20 km nuotolio.

Tai gal bandysi olimpinius kelialapius pelnyti abejose distancijose?
Sunku pasakyti, žiūrėsiu, kaip seksis šiemet. 50 km distancijoje paprastai rungtyniauju vos kelis kartus per metus, o 20 km nuotolį galima eiti ir dažniau. Trumpesnis nuotolis man bus daugiau treniruočių pobūdžio, kontrolinis startas, per varžybas stengsiuosi pasiekti maksimalų rezultatą.

Ar daug kartų esi rungtyniavęs 50 km distancijoje?
Septynis kartus. Ankstesniais metais šį nuotolį eidavo daugiau vyresnio amžiaus sportininkai, o dabar – jau ir jaunimas. Jauni ėjikai pasiekia aukštų rezultatų, tačiau jiems ne visiems pavyksta išsilaikyti didžiajame sporte. Man irgi būtų pats laikas rimčiau pasirodyti ir ką nors svaraus pasiekti.

Per pasaulio ir Europos žiemos čempionatus varžybų programoje nebūna ėjimo, kaip į tai reaguoji?
Tai atsitiko gal dėl to, kad ėjikai pradėjo labai greitai vaikščioti ir gali aplenkti bėgikus (šypsosi ...). Ankstesnis metais per čempionatus dėl apdovanojimų buvo rungtyniaujama 5 km distancijoje, sportininkai pasiekdavo kone kosminius greičius. Rungtyniaujant maniežuose iškyla problemų su ėjimo technika – distancija trumpa, daug posūkių, didelis greitis. Sportininkai eidavo dažniausiai visi kartu, teisėjai ne viską galėdavo sužiūrėti. 

Per varžybas ir Tu gauni pastabų, kartais netgi tenka ir distanciją palikti. Vadinasi, turi technikos problemų?
Sportiniame ėjime visiems taip gali atsitikti. Technika – labai svarbus dalykas, negali bet kaip eiti. Atrodo, gerai jautiesi, per varžybas veržiesi į priekį, bet, pasirodo,  tavo technika nėra labai gera, ir tą dieną gali prarasti viską, netgi nefinišuoti. Kitaip sakant, griovyje likti su „baranka“.



Kada prasidėjo Tavo, ėjiko, sportinė karjera?
Prieš penkiolika metų. Mano brolis Tomas buvo ėjikas, kartą po treniruotės jo turėjau palaukti. Kad laikas neprailgtų, treneris Juzefas Romankovas man pasiūlė pasportuoti – pažaisti futbolą, pabėgioti, prisitraukti prie skersinio. Man sportas niekada nebuvo svetimas, todėl ir kibau pasimankštinti. Šeimoje nesu vienintelis sportininkas. Dviračių pratybas lankė mano tėvelis Voicechas Šuškevičius, kuris dviračių virusu užsikrėtė visam gyvenimui. Dar ir dabar dalyvauja veteranų kalnų dviračių mėgėjų varžybose, rungtyniauja plentuose.

Visada ilgiuosi Mykolo Biržiškos gimnazijos, kur mane mokė puikūs pedagogai, skiepiję meilę sportui ir gyvenimui. Jeigu gaudavau dvejetą, tai žinodavau už ką. Gimnazijoje buvau savotiškas maištininkas, kovodavau, tiktai nežinodavau prieš ką. Patikdavo pasiginčyti su mokytojais, įrodinėti savo tiesas, nors ir neturėdavau svarių argumentų. 

Atrodo, kad panašus esi ir distancijoje?
Distancijoje reikia rizikuoti, negalima būti konservatyviam. Tačiau tą riziką reikia gerai pasverti. Negaliu be galvos lėkti į priekį, eiti su lyderiais, nes puikiai žinau, kad man varžybos gali baigtis 30-ame kilometre.  Kažkiek rizikuoti reikia, nes, jei  nerizikuosi – nelaimėsi.

Kas Tavo idealas?
Nuo seno labai patinka lenkas Robertas Korženiovskis, kuris ėjime yra viską laimėjęs, ką tiktai įmanoma. Tai labai aukšto lygio sportininkas, kuriuo visą laiką žavėjausi. Labai patiko ir greitasis latvis Aigaras Fadejevas, kuris dažnai dalyvaudavo varžybose Druskininkuose. Jis mėgdavo rizikuoti, ypatingai daug treniravosi.

Tačiau distancijoje ir Tu esi greitas ...
Man ir pačiam keista, greičiu iš tikrųjų pasižymiu, bet kažkodėl einu 50 km nuotolį. Patinka ir 5 km, 10 km distancijos, kurios yra trumpos. Nuo pat pradžios reikia eiti greitai, pasižvalgyti galima tiktai per pirmuosius 2 km.

Ar negalvoji apie Lietuvos rekordus?
Kiekvienas sportininkas apie juos galvoja, tačiau ne visiems lemta rekordus gerinti. 50 km distancijos Lietuvos rekordas priklauso vilniečiui Donatui Škarmuliui, o 20 km – kauniečiui Valdui Kazlauskui. Aš kada nors privalau pagerinti tuos rekordus, apie juos galvoju. Treniruojuosi puikioje grupėje – joje tobulėju kartu su Brigita Virbalyte, Ričardu Rekstu, Diana Kačianova, jaunimu, yra visos sąlygos siekti gerų rezultatų.

Visą laiką Tave matome besišypsantį, tikriausiai, prieš startą Tavęs nekausto įtampa?
Taip tikrai atrodo, bet po mano šypsena slypi didelis startinis jaudulys. Tai – mano viena didžiausių problemų. Gal būt todėl ir pradėjau specializuotis 50 km distancijoje, kadangi joje susitvarkau su jauduliu. Po varžybų žinau, kad turėsiu kažkiek poilsio. O prieš 20 km distancijos varžybas naktį negaliu užmigti, labai jaudinuosi, net ir nežinau kodėl. 

Ar be ėjimo turi kokį nors pomėgį?
Iš varžybų, kuriose dalyvauju, stengiuosi parsivežti kokį nors suvenyrą. Mūsų rinktinės vyr. treneris Kastytis Pavilonis renka olimpinius ženkliukus, jis turi be galo didelę kolekciją. O mano kolekcija dar labai mažytė, tiktai pradeda egzistuoti.

Gyveni su tėvais, neturi savojo kampo, ar nepakelsi sparnų kur nors kitur?
Jeigu pas Donatą Rimšaitę buvo blogesnė situaciją, nei pas mane, tada ją palaikau. Pas mus, Lietuvos sportinio ėjimo asociacijoje, nėra taip blogai, dar laikomės. Mums ypač daug padeda asociacijos prezidentas Kastytis Pavilonis, kuris yra puikus vadybininkas ir treneris. Negalėčiau į viską nusispjauti ir išvažiuoti kitur. 2009 m.  baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, turiu bakalauro diplomą.

Kokia Tavo didžiausia svajonė ėjimo trasoje?
Labai norėčiau per olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatą patekti į aštuntuką, o paskui – priartėti prie pjedestalo. Viską įmanoma padaryti, reikia tiktai to siekti. Gaila, kad Lietuvoje nedaug tėra ėjikų, nėra didelės konkurencijos.