Jėgų užtenka, bet trūksta pasitikėjimo

Lietuvos dviračių treko meistrai 116-uoju pasaulio čempionatu Pruškove (Lenkija) baigė 2018–2019 m. sezoną ir po trumpo atokvėpio jau rengiasi naujam. Vienas svarbesnių startų šiemet – birželio 27–30 d. Minske vyksiančios antrosios Europos žaidynės. Iki jų mūsų trekininkai dar dalyvaus 5–8 tarptautinėse varžybose Europoje. 

Lietuvos treko meistrams šiųmečiame čempionate Pruškove nepavyko pelnyti medalių. Trekininkų treneris D.Leopoldas rėžė be užuolankų – pasirodyta silpnokai. 

Ant prizininkų pakylos nepavyko užkopti ir per 2018 m. Europos čempionatą Glazge (Didžioji Britanija). Tada po raktikaulio operacijos rungtyniavo Vasilijus Lendelis, o Simona Krupeckaitė buvo tik neseniai sėdusi ant dviračio, nes puikiai žinojo, kad sezonas bus ilgas ir sunkus, o pagrindinis startas – per Tokijo olimpines žaidynes. 

„Visas sezonas buvo žiauriai sunkus ir nestabilus. Šešios Pasaulio taurės varžybos buvo išmėtytos po visą pasaulį, jos nedavė ramybės. Mūsų dviratininkai dalyvavo visose varžybose, kito varianto nebuvo – reikia rinkti taškus. Kelias taurės varžybas praleido tik Simona. Didelės šalys, turinčios gausias komandas, gali keisti dviratininkus, o mūsų tie patys sportininkai vyksta į visas varžybas ir ne visur sugeba pasirodyti taip, kaip iš tikrųjų gali. Naujasis sezonas irgi bus sunkus. Išsikėliau sau užduotį, kad mūsų moterų sprinto komanda patektų į pasaulio čempionatą, ir tą tikslą įgyvendinome praėjusiais metais“, – sako Lietuvos dviratininkų rinktinės sprinto vyriausiasis treneris Dmitrijus Leopoldas

Pastebėjau, kad mūsų dviratininkams trūksta patirties ir dar didesnio noro laimėti. Sveikatos jie visi turi, yra stipresni už mane. Tačiau dar reikia sugebėti ir kovoti, būti tvirtiems psichologiškai, o tai problema. Pasaulio čempionatui rengėmės ne taip sklandžiai, buvo daug varžybų. Per paskutinę prieš pirmenybes treniruočių stovyklą Panevėžyje treniravosi ir Rusijos rinktinė. Mes neatrodėme prasčiau. 
 

Bet kai atėjo momentas parodyti, ką iš tikrųjų galime, atsirado kažkokia baimė, nepasitikėjimas. Rusai čempionate laimėjo medalių, o mes ne. Pasaulio čempionatas dar kartą įrodė, kad tų komandų, kurios turi didelį biudžetą, dviratininkai lenktyniauja sėkmingiau. Jau ne kartą sakiau, kad mes žaidžiame pokerį be pinigų. Britai vienam dviratininkui per metus skiria milijoną svarų sterlingų. Tokio biudžeto galėtų pavydėti visa Lietuvos dviračių sporto federacija.  

Žinoma, kad Simonai kasmet kovoti su jaunimu vis sunkiau. Tačiau šiemetinis pasaulio čempionatas nebuvo jos pagrindinis startas. Tas ilgasis olimpinės atrankos maratonas tik įpusėjo, pažiūrėsime, kas bus per olimpines žaidynes.  
 

Patirtį kaupia Miglė Marozaitė, kuriai pastarasis pasaulio čempionatas buvo jau ketvirtas. Abi su Simona sėkmingai debiutavo komandų sprinto varžybose ir užėmė septintą vietą. Tai jus turėtų nuteikti optimistiškai siekiant kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes, nes komandų sprinto varžybose pelnyti taškai labai svarbūs – geriausios aštuonios šalys turės teisę deleguoti po dvi sportininkes ir į keirino bei sprinto rungtis.

Mūsų pagrindinis tikslas toks ir yra. Kaip rinktinės treneris per treniruotes ir atrankos varžybas gal per mažai dėmesio skiriu sprintui ir keirinui. Dabar svarbiausia – olimpinis moterų komandų sprintas. Daug treniruojantis galima daug laimėti. 

Pradžia buvo labai įspūdinga, Vasilijus vos nepagerino pasaulio rekordo. Bet griuvimas Maskvoje, kai susidūrė su japonu, sujaukė visus planus, šio sezono, galima sakyti, jam nebuvo. Raktikaulio operacija, reabilitacija, turėjome vos porą mėnesių pasirengti Europos čempionatui. 
 

Teko nemažai išgyventi, kad kas nors neatsitiktų čempionate. Neatsitiko, tačiau nesugebėjome pasiekti, kad Vasilijus važiuotų greičiau, ir dėl to sau prisiimu visą kaltę. 

Svajūnas nepateko į pasaulio čempionatą, jis buvo mūsų atsarginis, nes vienas sportininkas galėjo dalyvauti sprinto, o kitas keirino varžybose. Abu dviratininkai pasišnekėjo tarpusavyje ir Vasilijus pažadėjo padaryti viską, tačiau, matyt, to neužteko. 
 

Praėjusiais metais Svajūnas pateko į pasaulio čempionatą, o šiemet ypač banguoja jo sportinė forma. Turim tik du vyrus, gal turėsime ir trečią – Gedviną Serapiną, kuris jau treniruojasi mūsų grupėje. Šiemet jis rungtyniauja jaunių varžybose, dalyvaus Europos ir pasaulio jaunių čempionatuose. Kai jis labiau subręs, pradės rungtyniauti vyrų grupėje, bandysime jėgas ir komandų sprinto rungtyje. Tačiau mažiausiai porą metų reikės palaukti. 

Pagerėjo situacija moterų grupėje. Kol kas komandų sprinto reitinge Simona su Migle užima devintą vietą. Mums nedaug trūksta iki aštuntosios – šeštą–aštuntą vietą užimančios komandos turi surinkusios apylygiai taškų. Tarp jų įtampa gana didelė. Pavyzdžiui, sezoną įspūdingai pradėjo ukrainietės, kurios tapo prizininkėmis per Pasaulio taurės varžybas, bet pasaulio čempionate joms jau pritrūko jėgų. Ukrainoje lygiai tokia pati padėtis kaip ir Lietuvoje – nėra atsarginių žmonių. Todėl kitą sezoną gali būti visko. 


 

Šimtu procentu jau turime vieną vietą Tokijo olimpinėse žaidynėse, o norint gauti visą moterims skirtą kvotą, kaip reikiant teks pakovoti komandų sprinto varžybose. Jeigu šioje rungtyje mūsų dviratininkės pateks į olimpiadą, jos kartu dar iškovos po dvi vietas keirino ir sprinto olimpinėse varžybose. Jeigu nepateks, tai ir keirino, ir sprinto varžybose gausime po vieną vietą. 

Sudėtingesnė vyrų situacija. V.Lendelis kol kas į olimpines žaidynes nepatenka nei sprinto, nei keirino rungtyse: pakliūti į sprintą trūksta apie 400, į keiriną – 170 taškų. Stipriausių šalių dviratininkai, kaip, tarkime, Olandijos vyrai, jau prisirinko tiek taškų, kad iki žaidynių gali daugiau nestartuoti. Jeigu jie nedalyvaus arba šaliai atstovaus šiek tiek mažesnio meistriškumo dviratininkai, visai kitokie bus važiavimai. Tačiau jeigu jėgas bandys jų lyderiai, jie atims taškus iš kitų. Ir iš mūsų.

Pirmieji Tokijo olimpinių žaidynių dalyviai paaiškės po kitų metų pasaulio čempionato Berlyne. Ten bus suskaičiuoti visi reitingo taškai ir paaiškės, kas ir kiek turi vietų. Olimpinė atranka vyksta dvejus metus, reitingo taškai sumuojami kasmet. Olimpinėse žaidynėse dalyvaus aštuonios stipriausios pasaulio komandos ir dar plius septynios kitos šalys. 

Su mumis pradėjo treniruotis praėjusių metų dukart Europos jaunių vicečempionė Viktorija Šumskytė ir jau minėtas G.Serapinas.  
 

Dabar pereinamasis laikotarpis, po pasaulio čempionato Olivija ilsėjosi, jos visai kitoks varžybų kalendorius. Viskas priklausys nuo pačios sportininkės. Jeigu ji pasakys, kad kito varianto nėra, – tada bus galima galvoti. Visi dar kažko laukia. Gerai – laukiam. 

Dirba antrasis treneris Anatolijus Novikovas, kineziterapeutas Tomas Linksmuolis, kurį stengiamės vežtis į treniruočių stovyklas ir čempionatus. Tai kainuoja. Kai tik surandame galimybę, Tomą mielai imame drauge, nes jis mums labai reikalingas. Planuojame biudžetą, pinigus taupome. Kaip būdavo anksčiau, taip jau nebus.
 

Didžiausia problema, kad nebeegzistuoja Lietuvos olimpinis sporto centras ir negali padėti sportininkams. Kai jame dirbo specialistai, daugumos sporto šakų komandos džiaugėsi kineziterapeutais, psichologais, buvo galima atlikti tyrimus, tikrinti sveikatą, žinojome, kokia sportininkų būsena. Dabar to nėra, reikia suktis kaip išmanai. Visur komercija.  

Minske mūsų moterys dalyvaus visose rungtyse: 500 m, komandų sprinto, dvi dviratininkės startuos keirino ir dvi sprinto varžybose. Vyrai turi tik po vieną vietą sprinto ir keirino lenktynėse. Kas Minske stos prie keirino, o kas prie sprinto starto linijos, tarpusavyje aiškinsis V.Lendelis ir S.Jonauskas.

 

*  *  *

Pasaulio čempionate Pruškove dalyvavo keturi Lietuvos dviratininkai. Jie užėmė tokias vietas: skrečas (23 dalyvės) – 6. O.Baleišytė, komandų sprintas (17 komandų) – 7. M.Marozaitė ir S.Krupeckaitė, keirinas (26 dalyvės) – 12. S.Krupeckaitė, sprintas (33 dalyvės) – 14. S.Krupeckaitė, 21. M.Marozaitė, daugiakovė (24 dalyvės) – 22. O.Baleišytė, grupinės lenktynės dėl taškų (22 dalyvės) – O.Baleišytė nefinišavo. Sprintas (34 dalyviai) – 27. V.Lendelis.