Druskininkuose – apie lyčių lygybę sporte

Moderniąsias olimpines žaidynes atgaivinęs Pjeras de Kubertenas sakė, kad moterys sporte yra „nepraktiška, neįdomu, neestetiška ir neteisinga“. 1900-ųjų metų olimpinėse žaidynėse Paryžiuje moterys dalyvavo vos dvejose rungtyse, kai vyrai – 96-iose. Požiūris į moterų sportą tuomet buvo kategoriškas. Tačiau taip buvo daugiau nei prieš 100 metų. Dabar olimpinėse žaidynėse moterų sportininkių – kone tiek pat kiek vyrų. Lyčių lygybė sporte – viena karščiausių šių dienų temų.
 

O kokia situacija lyčių lygybės atžvilgiu sporto žiniasklaidoje. Ar moterų sportui taip pat lengva prasibrauti į portalų TOP-5 naujienų skiltį kaip ir vyrų? Kodėl antraštė „gražuolė sportininkė” sugeneruoja daugiau klick‘ų? Kodėl žiniasklaida mėgsta pabrėžti krepšininkų algas ir jų naujus automobilius? Ar tai etiška sportininkų, kad ir kokios lyties jie bebūtų, atžvilgiu? Galiausiai, kodėl moterų - sporto žurnalisčių – Lietuvoje mažiau nei vyrų, o komentatorės – nei vienos?

Tokie ir panašūs provokuojantys faktai bei klausimai skambėjo balandžio 26-27 dienomis Druskininkuose vykusiame Lietuvos tautinio olimpinio komiteto organizuojamame seminare „Lytiškumo tendencijos Lietuvos žiniasklaidoje“. Pranešimais, rekomendacijų ir tyrimų apžvalgomis, tendencijų analizėmis paremtame seminare dalyvavo per 20 Lietuvos sporto žurnalistų, atletų, institucijų atstovų.

Pagrindinis susirinkusiųjų tikslas – susipažinti su Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) lytiškumo įvaizdžio gairėmis, kritiškai pažiūrėti į situaciją Lietuvoje, pradėti žengti pirmuosius žingsnius lyčių lygybės sporte kelyje.

Apie lytiškumo tendencijas Lietuvos sporto žiniasklaidoje, TOK rekomendacijas bei realią seminaro naudą Lietuvai pasikalbėjome su viena iš renginio organizatorių, LTOK  užsienio ryšių skyriaus direktore Vaida Masalskyte.
 

Aiškiai pamatėme, kad Lietuvos sporto žurnalistai, žurnalistus vienijančios sąjungos ir federacijos domisi lyčių lygybės sporte ir sporto žiniasklaidoje temomis. Tai nuteikė optimistiškai. Mūsų šalies sporto žurnalistai vertina abiejų lyčių laimėjimus, pasirodymus ir asmenybes, apie juos rašo neskirstydami į vyrus ar moteris. 

Atlikti tyrimai rodo, kad daug daugiau žinučių Lietuvos sporto žiniasklaidoje – apie vyrus. Atitinkame ne pačias geriausias tendencijas, t.y. įprastą pasaulio vidurkį. Seminare išsiaiškinome, kodėl. Pasirodo, Lietuvos sporto žiniasklaidoje dominuoja komandinės sporto šakos. Jomis žmonės domisi labiau. Matyt, tokios tradicijos, tai įaugę į kraują. Kalba eina apie krepšinį, futbolą, ledo ritulį. Šių sporto šakų vyrų komandos tarptautinėse varžybose turi daugiau laimėjimų, kuo dažnai matuojamas įdomumas. 

Kalbant apie individualias sporto šakas, Lietuvoje situacija tikrai gera, čia žiniasklaidos dėmesys abiejų lyčių sportininkams yra vienodas. Juk dviratininkės Simonos Krupeckaitės aukso medalis yra tokios pačios vertės kaip ir plaukiko Dano Rapšio.

Viena iš labiausiai diskutuojamų temų buvo moterų sporto įdomumas ir kas jį kuria: sporto specifika, atletiškumas, žiūrovų kiekis arenose, stereotipai, o gal žurnalistai? Dauguma sutarė, kad dirbtinai kelti sporto šakos, komandos ar sportininko/-ės aktualumo kelti nėra prasmės, tačiau prisidėti informacijos sklaida apie rečiau matomus sportininkus, ne tokias populiarias sporto šakas kaip krepšinis ar futbolas, tikrai gali.  
 

Kita aktuali diskusija vyko sportininkų atvaizdavimo žiniasklaidoje tema. Čia buvo paliesta žurnalisto etikos tema, ką ir kaip atvaizduoti, apie ką rašti ar nerašyti, sutarta vengti naudoti atletus žeidžiančius terminus kaip „sportininkė gražuolė“, „seksualiausi sportininkai“ ir t.t. 

Noriu pagirti Lietuvos sporto žurnalistus. Visi seminaro dalyviai įsiklausė į rekomendacijas, su jomis sutinka, daugelis jau remiasi jomis savo darbe. Tai parodė ir jų išsakytas kritiškas požiūris į kai kurių Lietuvos sporto federacijų žingsnius, akcijas, „atidirbimus“ rėmėjams. Susidarė įspūdis, kad žurnalistų požiūris į sportininkų vaizdavimą yra artimesnis TOK rekomendacijoms, pasaulinėms normoms ir tendencijoms nei kai kurių sporto šakų federacijų.
 

Iš to, ką mačiau ir išgirdau Druskininkuose, darau išvadą, kad Lietuvos žurnalistai eina teisingu keliu, gerbia save ir kitus, mąsto ne tik apie žinučių skaitomumą, bet ir apie etikos normas.

Tikiu ir numanau, kada tai įvyks (šypsosi). Teoriškai, tai turėtų atsitikti artimiausiose olimpinėse žaidynėse Tokijuje. Ten sportininkų, moterų ir vyrų, skaičius bus labai panašus, tai sudarys palankią terpę net nesusimąsčius skirti dėmesio abiejų lyčių atletų iškovotiems medaliams, jų istorijoms. Olimpinėse žaidynėse daugėja ne tik sportininkių, bet ir atletų pasirodymus nušviečiančių žurnalisčių. Šis faktorius irgi turi įtakos žvelgiant į lyčių lygybę bei tinkamą sportininkų atvaizdavimą žiniasklaidoje. 
 

Šio seminaro tikslas buvo pabandyti stabtelti ir apsižvalgyti, kur esame, kaip atrodome, ar nepamiršome to, ko mokėmės universitete, kas parašyta etikos kodeksuose. Manau, kiekvienas dalyvis į redakciją grįžo teigiamu užtaisu, susimąstęs apie smulkius, bet svarbius kasdienio darbo dalykus. 
 

Seminarą baigėme pažadu sukurti rekomendacijas sporto žurnalistams bei suorganizuoti dar vieną seminarą, kuriame susitiktų žiniasklaidos atstovai ir geriausi Lietuvos sportininkai.
 

*  *  *
 

Druskininkuose vykusį seminarą „Lytiškumo tendencijos Lietuvos žiniasklaidoje“ organizavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Lietuvos sporto žurnalistų federacija.

Seminaras organizuotas gavus Tarptautinio olimpinio komiteto dotaciją naujoms iniciatyvoms Lietuvoje. Dotacija Lietuvai skirta drauge su TOK prizu LTOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei „Moterys ir sportas“. Šis skiriamas už indėlį siekiant lyčių lygybės sporte.