Didysis „Žalgirio“ ginklas – adrenalinas

Antras Kauno „Žalgirio“ pralaimėjimas Stambulo „Fenerbahce“ komandai, atkrintamųjų varžybų serijos rezultatas 2:1 turkų naudai ir lemiama ketvirtadienio kova – ar tai ribinė situacija, į kurią pateko kauniečiai?

Sporto psichologė Aistė Žemaitytė sako, kad žalgiriečiai šį sezoną jau senokai adaptavosi prie „viskas arba nieko“ būsenos. Juk būtent tokios buvo šešerios paskutinės reguliariojo sezono rungtynės, ribine galima pavadinti ir pačią pirmąją atkrintamųjų serijos kovą Turkijoje. Antrąją, beje, irgi. 
 

„Ir ši išgyvenimo kova toliau tęsiasi, – sako su aukščiausio meistriškumo sportininkais, tarp kurių yra ir krepšininkų, dirbanti sporto psichologė A. Žemaitytė. – „Žalgiris“ sukūrė rezultatą, o ne stebuklą, nes jie tiesiog ataka po atakos optimaliai darė tai, ką moka. Tie, kurie nori pasiekti tikslą, mato ir išnaudoja kiekvieną šansą. Yra ir sėkmės šypsnys, tačiau rungtynių vien dėl sėkmės nelaimėsi.“ 

 

Tokios situacijos, kurias galima pavadinti „arba – arba“, šį sezoną žalgiriečiams jokia naujiena. Ketvirtadienį jie arba iškovoja pergalę ir eina žaisti penktųjų lemiamų rungtynių, arba baigia atkrintamųjų seriją. Šį sezoną „Žalgiriui“ būsena „arba – arba“ kartojosi daugybę kartų – visa reguliariojo sezono pabaiga buvo tokia. Kaip žinome, jie visas paskutines šešerias rungtynes laimėjo ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pateko į atkrintamąsias. 

Tokia būsena ypatinga tuo, kad, kaip sako patys sportininkai, jiems lengviau rungtyniauti, nes neturi ko prarasti. Kai nėra ko prarasti, tada darai tai, ką gali, o tada paaiškėja, kad gali labai daug. Jeigu pasižiūrėtume į šio antradienio tarpusavio rungtynes, irgi pamatytume, kad trijuose iš keturių kėlinukų lyderiai buvo ne „Fenerbahce“, o žalgiriečiai. Bet kauniečiams – ir tą stebiu visą šį sezoną – nelabai pavyksta sužaisti rungtynių pabaigos. Jeigu būna susikrovę didelį pranašumą, pasiseka jo neiššvaistyti, nors irgi ne visada. 

Baigsiu mintį apie rungtynių pabaigą ir pasakysiu, kad prieš šio ketvirtadienio susitikimą vienas būtinų akcentų – ketvirtasis kėlinys, kurį reikėtų sužaisti lygiai taip kaip pirmą, antrą ar trečią. Juk galva ta pati, kūnas tas pats – geriau nereikia, nes jau yra optimalu. Esant įtemptoms situacijoms turime automatinių pagalbų, kai suaktyvėja insula ir galime kurti bet ką „nerealiai“, jau nekalbant apie adrenaliną, dopaminą ar endorfinus.
 

Visų pirma „Žalgiris“ prieš ketvirtąsias tarpusavio rungtynes turi jau minėtą pranašumą – jiems nėra ko prarasti. Antras dalykas – jie gavo pamoką. Turkams sunku analizuoti, ką jie dar galėtų pagerinti, o žalgiriečiams sugalvoti, kaip prieiti prie krepšio, pelnyti daugiau taškų ir apsiginti, – kur kas paprasčiau. Arba pateikti kažkokių naujovių. Žalgiriečiams žinomų, bet „Fenerbahce“ žaidėjams nežinomų schemų įgyvendinimas galėtų būti kietas riešutėlis, nes visada suveikia netikėtumo faktorius, kuris išmuša varžovus iš vėžių. 

Šie du dalykai laukiant ketvirtadienio rungtynių yra svarbūs. Bet esu šventai įsitikinusi, kad lygiai tą patį žino visa komanda. Ir treneriai jau akcentavo, kad antradienį buvo daugiau emocijų negu galvos. Tam visiškai pritariu, nes per visas rungtynes, taigi ir ketvirtame kėlinuke, turi likti tas pats žaidimas, ta pati galva ir ta pati optimali energija. Emocijos, kaip žinoma, visada yra tam tikra energija.

Kai žmonės per daug kažko siekia, per daug nori, jie stengiasi dar labiau, daro kažką neva geriau, nors iki tol jau darė labai gerai – optimaliai. Iš optimalios būsenos nereikia pereiti į optimalesnę, nes tokios būsenos tiesiog nėra. Tai reiškia žingsnį atgal. Šioje vietoje daugelis sportininkų daro klaidą, ypač nuvykę į aukščiausio lygio varžybas. Darbą „dar geriau negu prieš tai“ už mus atlieka adrenalinas.

Turėdami adrenalino mes ir įgysime tą didįjį pranašumą prieš varžovus.  

Jie šioms varžyboms yra pasiruošę. Pasiruošimas vyksta ne dabar, o vasarą, rudenį, kai susirenka komanda, pradeda atidirbinėti derinius, gludinti kitus dalykus. Po tokių rungtynių sportininko kūnui atsigauti vienos paros visiškai pakanka. 
 

Sakyčiau, strateginius ir psichologinius aspektus. Strategija būtų tokia: yra sugalvotos trenerių schemos, į kurias galbūt reikia ką nors įterpti, tarkime, tai, kas per pastarąsias rungtynes nepasisekė arba kažkokią naujovę, kuri nustebintų varžovą ir išmuštų jį iš pusiausvyros. Visada pasiteisina tai, kas yra stiprioji tavo pusė. Nors visi žino stipriąsias varžovų puses, bando nuo jų apsiginti, bet jeigu tai išties yra komandos arkliukas, varžovams neįmanoma šito barjero pralaužti, kad ir kaip gerai jie nuo to gintųsi. 
 

Kitas šauktukas būtų jau ne sykį minėta rungtynių pabaiga. Adrenalinas padarys savo darbą, nereikia stengtis būti dar geresniems nei per visas rungtynes. Superherojais nuo to netampama, bet pasidaroma hiperaktyvuotais, o tai yra tas pats, kas iš viso neaktyvuotais. Jei bus žaidžiama budriai, aktyviai, išnaudojami ir kuriami šansai, tada duobių bus išvengta.

Kad „Žalgiris“ yra lygiavertis turkų klubo varžovas, jie patys tą žino ir įsitikino. Ir antradienį buvo dviejų lygių varžovų dvikova, tik šią dvikovą reikia šaltakraujiškiau užbaigti. 

Lažybų bendrovės – ne ekspertai, joms rūpi tik pelnas. O visokie statymai ir koeficientai išreiškia minios nuomonę. Nei jokie tretieji asmenys, nei lažybų bendrovės tokiai komandai kaip „Žalgiris“, turinčiai aiškiai išreikštą lyderį – trenerį Šarūną Jasikevičių, jokios įtakos padaryti negali. Mes turime lyderių, o ne kitų įtakai pasiduodančių konformistų komandą.
 

Minia nevaldo „Žalgirio“, tai „Žalgiris“ valdo minią. Pažiūrėkime, kas vyksta su bilietų pardavimu. Atvirkštinį variantą, kai minia ima valdyti komandą, jau matėme: Vokietijos nacionalinė futbolo komanda, kuri leido miniai reikšti nuomonę, kas joje turėtų žaisti, o kas ne, pastarajame pasaulio čempionate patyrė visišką fiasko.  

„Žalgiris“ buvo vertas pergalių ir mes tą matėme nuo pat sezono pradžios. Kai kurias pergales pasiekti sutrukdė tam tikros aplinkybės, netinkami ar laiku nepriimti sprendimai, kurie iš žalgiriečių reikalavo adaptacijos prie ne visai sąžiningų rungtynių sąlygų. Nepaisant to „Žalgiris“ nuo pat pradžių savo žaidimu rodė, kad yra vertas būti tarp aštuonių stipriausių Eurolygos komandų, ir ten pateko. Tik pateko dramatiškomis aplinkybėmis, pasinaudodamas pačiu paskutiniu įmanomu šansu. 
 

Žalgiriečiams nenukrito jokia stebuklinga lazdelė į rankas, jie staiga netapo supermenais – jie tokie buvo. Negalima sakyti, kad jie sukūrė stebuklą – jie jo nekūrė, jie žaidė ir reguliariojo sezono finiše nugalėjo tokias komandas, kaip Madrido „Real“. „Žalgiris“ sukūrė rezultatą, o ne stebuklą, nes jie tiesiog ataka po atakos optimaliai darė tai, ką moka. Tie, kurie nori pasiekti tikslą, mato ir išnaudoja kiekvieną šansą. Yra ir sėkmės šypsnys, tačiau rungtynių vien dėl sėkmės nelaimėsi.