Olimpietės sugrįžimą stabdo skurdi realybė

 

Panašioje situacijoje praėjusiais metais atsidūrė ir olimpinė čempionė penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Jos abi Achilo sausgyslės traumas patyrė daugmaž tuo pačiu metu, tik Laurai prireikė operacijos, o Dianai medikai patarė neskubėti. 

 

„Su Laura dalinuosi patirtimi, viena apie kitą žinome viską nuo – iki“, - teigia Diana. 

 

Sportininkė prisipažino padariusi ne vieną klaidą, kai reikėdavo sugrįžti į bėgimo taką po traumų. „Reikėdavo pradėti nuo 3-4 km, o aš iš karto bėgdavau po 15-20 km. Tai buvo mano pačios didžiausios ir šiurkščiausios klaidos. Labai ilgai negalėjau grįžti į savo vėžes.  Ant to pačio grėblio atsistojus tris kartus, dabar mokausi iš savo pačios padarytų klaidų.  Mano trauma rimta – tai ne raumenukas įplyšęs, o įtrūkęs Achilas. Norėjau sausgyslę operuoti, tačiau ne vienas chirurgas, tarp jų ir iš užsienio, sakė, kad neverta – atseit, palikus sausgyslę ramybėje, ji greičiau pagis savaime, nes Achilas buvo įtrūkęs 20 proc. Tą laiką jau išlaukiau“, - džiaugiasi Diana. 

 

Tad pastaruoju metu maratonininkė daug mankštinosi. Itin vertingi buvo žinomas sporto mediko daktaro Homayuno Gharavi patarimai. Jis Vilniuje rengė seminarą, dirbo su sportininkais. 

 

Stengdamasi nepamiršti bėgimo jausmo, D. Lobačevskė vasario ir kovo mėnesiais dukart per savaitę važinėjo į Kauno „VS Fitness“ sveikatingumo centrą ir bėgiojo ant vandenyje įrengto takelio.  

 

„Kažkuriuo metu tas bėgimo takelis vandenyje man tiko, Takelio aukštis yra reguliuojamas, pradėjau bėgioti mažiau pakeltu, nenorėjau apkrauti kojos. Po to takelį pakeldavau aukščiau. Galėjau bėgti 9,5 km per valandą greičiu, o tai man vėliau buvo per lėtai. Tačiau buvau labai patenkinta, jog suradau tą bėgimo takelį vandenyje“, - pasidžiaugė olimpietė.

 

Besigydydama traumą, Diana ypač daug domėjosi reabilitacija ir įsitikino, kad profesionaliems sportininkams Lietuvoje ši sritis kelia daugiausia problemų. Pasak sportininkės, nors specialistų yra, tragiškai trūksta šiuolaikiškos aparatūros, kuri padėtų greičiau pasveikti po traumų.  

 

 

„Jeigu kažkas lengvo, viskas gerai,  galima užgydyti, tačiau jeigu kažkas rimto, iš karto visi nusišluosto rankytes ir leidžia suprasti, kad laikas baigti savo karjerą. Tačiau pasaulyje gausu pavyzdžių, kur netgi sunkiausias traumas patyrę atletai grįžtą į didįjį sportą. Tad kodėl kiti gali, o mes ne? Man jau 38-eri, mano sportinė karjera eina į pabaigą, tačiau šią problemą kuo skubiau reikėtų spręsti dėl kitų sportininkų ateities. Nenoriu, jog kiti atletai susidurtų su tokiomis problemomis, kaip aš. Nežinojau, kur eiti, kur ieškoti, kad būtų atlikti kraujo tyrimai. Man buvo siūloma vykti reabilituotis į Lenkiją, tačiau nevažiavau. Yra Lietuvos sporto medicinos centras, bet ir jis nesikeičia, kiek sportuoju, viskas taip pat, kaip prieš 15 metų. O juk įranga, technologijos smarkiai patobulėjo“, - tikina Diana.  

 

Maratonininkė džiaugiasi, kad nuo jos sunkiu momentu nenusisuko Lietuvos lengvosios atletikos federacija ir daug padėjo.   

 

„Lietuvoje būtinai turi būti įkurti geri reabilitacijos centrai. Vienintelį atradau Kaune, teko važinėti pirmyn atgal, gaišti brangų laiką“, - sako D.Lobačevskė 

 

Trenerio Česlovo Kundroto auklėtinė kol kas nenori kalbėti apie varžybas, pirmiausiai  siekia tvirtai atsistoti ant kojų.  

 

„Kiekvieną kartą, kai einu į treniruotę, baiminuosi, kad nepradėtų skaudėti Achilo. Pasikeitė mano bėgimo technika, kitaip dirba raumenys.   Anksčiau bėgdavau ant pirštų galiukų, o dabar – nuo kulno. Reikia prie visko priprasti. Jeigu prieš mėnesį pradėjau bėgioti, tai nereiškia, jog greitai dalyvausiu varžybose. Tikrai nestartuosiu, kol gerai nepasirengsiu“, - tvirtina olimpietė.