Tinklininkę įkvėpia šeimos pavyzdžiai

Jaunai tinklininkei Rugilei Grudzinskaitei netrūksta iš ko semtis įkvėpimo ar patarimų – ji žaidžia vienoje komandoje su seserimi Gerda, apie sportininko duoną puikiai žino buvęs futbolininkas tėvas, o mokykloje prižiūri kūno kultūros mokytoja dirbanti mama.

 

Sportininkų šeimų pavyzdžiai neretai įkvepia ir atžalas, bet seserys Rugilė ir Gerda Grudzinskaitės pasuko kiek kitu keliu nei vyriška šeimos linija. Joje iš kartos į kartą perduodama futbolininkų patirtis: senelis Vytautas yra tapęs Lietuvos futbolo čempionu su Alytaus „Dainava“, jo sūnus Žydrūnas - su Vilniaus „Žalgiriu“, o pirmuosius žingsnelius žengia vienuolikmetis Žydrūno sūnus Dovas.  
 

18 metų Rugilė ir 19 metų Gerda tik pradeda kelią suaugusiųjų sporte, kur atstovauja Jonavos „Aušrinė-KKSC“ komandai. 

 

Sportą su mokykla derinanti Rugilė apie save, šeimos tinklinio varžybas ir savo svajones papasakojo TV laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“.

Kaip tavo gyvenime atsirado sportas?

Tris metus iki tinklinio lankiau šiuolaikinius šokius.Vėliau labai gera mamos draugė pasiūlė ateiti į tinklinį, nes ji pati buvo trenerė.

Manau, kad taip. Kai tėvai žaidžia ir matai tą pavyzdį, ir pačiai norisi kažko siekti ne dainavime ar šokiuose, o sporto šakoje.

 

 Sesė man yra didelis ir geras pavyzdys. Kito tokio tinkliniui atsidavusio žmogaus daugiau nepažįstu. Ji turi tokią valią, tiek pastangų įdeda, niekada nepasiduoda. Visada atsižvelgiu į ją ir labai džiaugiuosi, kad turiu tokį žmogų  šalia.

 

Gerai, nes pažįstame viena kitą, žinome silpnąsias ir stipriąsias viena kitos vietas. Labai gerai, nes ji man gali padėti, aš galiu padėti jai. Net jei ir atsiranda kažkokių pykčių, mes vis tiek susikaupiame, žinome kad turime įgyvendinti savo tikslą ir siekiame jo kartu.

Mano mama kūno kultūros mokytoja, mokykloje savaitgaliais einame į sporto salę.

Turiu nuostabią giminę, kuri nenustoja žaisti tinklinio. Močiutė ir senelis - tie žmonės, kurie pirmieji atsistos į aikštelę ir žais. Nelengva žaisti ir prieš tėtį, ir prieš mamą, nes jie įdeda labai daug pastangų. Labai džiaugiuosi, kad galiu žaisti ne tik su savo komanda, bet ir su savo artimaisiais.

 

Taip, mano nuomone tai yra be galo svarbu, nes jaunas žmogus ne visuomet gali nugalėti savo baimes. Kai kuriems trūksta ir pasitikėjimo savimi. Lygiai taip pat ir man. Jei artimieji manęs nepalaikytų, būtų be galo sunku judėti pirmyn ir siekti savo tikslų.

Stresas yra didžiulis. Būna labai sunku. Stengiuosi save raminti, jog tai nėra paskutinės varžybos, tai nebus paskutinis taškas, kad jei blogai pasirodysiu - viskas baigsis šią dieną. Stengiuosi save nuraminti. Visada mane palaiko artimieji. Treneriai stengiasi patarti, padėti, nuraminti ir padrąsinti. Tai yra labai svarbu.

Manau, kad iš pralaimėjimų, nes tada gali analizuoti savo klaidas, suvokti kur klydai, ką galėtum padaryti geriau. Pralaimėjimai stumia tolyn ir leidžia tobulėti.

 

Žaisdama savo amžiaus rungtynėse jaučiu, kad turiu vesti komandą, padrąsinti kitas. Būdama kapitonė turiu motyvuoti, padėti savo komandai. Jonavos komandoje yra vyresnių  žaidėjų, jos padeda man. Tas aukštesnis žaidimo lygis verčia tobulėti, susikaupti, atiduoti visas jėgas. Skiriasi žaidimo technika, taktika. Pradedi suprasti, kad dar daug trūksta.

 

Labiausiai įsiminusios rungtynės - Europos sniego tinklinio čempionato etapas Maskvoje. Mes su komanda - žaidėme trise kovojome dėl 3 vietos prieš turkes. Man ši pergalė labiausiai įsiminė, nes sniego tinklinis reikalauja šiek tiek kitokio žaidimo. Tas šaltis, žaidimo sąlygos… Man šis laimėjimas labiausiai įstrigo, labiausiai ją prisiminsiu.

Man artimiausias ir mieliausias tinklinis – paplūdimio, ten žaidimas suteikia malonumo. Kadangi žaidi 2 prieš 2, tai suteikia daug džiaugsmo, nes gali išsirinkti tokį partnerį, kuris lygiai taip pat norėtų siekti to bendro tikslo kaip ir tu. Salėje sunkiau, nes reikia rasti daugiau žaidėjų. 

Ar sunku suderinti mokslus ir sportą?

 Sunku, nes savaitgaliai skirti varžyboms. Bet labai stengiuosi. Nėra lengva, bet stengiuosi, dirbu namie, kiek galiu. Netgi kelionėse stengiuosi imti visas knygas, pamokas skaityti ir įdėti darbo. Mokytojai stengiasi man padėti, visuomet paklausia, patarti.

Norėčiau išvykti studijuoti ir žaisti užsienyje. Tikiuosi, kad taip įvyks, bet tai dar tik svajonė.

Manau, kad taip, bet reikėtų jį dar labiau tobulinti. Norėčiau ateityje dirbti trenere ir populiarinti šią sporto šaką. 

 

Ką tau reiškia atstovauti savo šaliai?

Atstovauti savo šaliai man yra didžiulė garbė. Vien tik vilkėdama marškinėlius su užrašu Lietuva jaučiu tokį malonumą, tokį gerą jausmą. kad galiu atstovauti savo šaliai.

 

Mano nuomone, svarbiausia yra charakteris. Gali turėti bet kokius duomenis, būti aukštas, greitas, tačiau jeigu žmogus neturi to užsispyrimo, noro, jam sporte ne vieta. Jei turi talentą ir tas geras savybes, gali pasiekti visko, ko nori.

Pasiūlyčiau kuo greičiau susiimti ir pradėti sportuoti, nes fizinis aktyvumas ne tik paruošia tavo kūną ateičiai, stiprina organizmą, tačiau tu taip pat jauti gerą jausmą, geras emocijas būdama komandoje, tobulėdama, žaisdama.

 

Olimpinės žaidynės. Tai kiekvieno sportininko svajonė.