„Švietimas ir sportas visąlaik žengia greta“

Algirdas Monkevičius sausio viduryje sugrįžo į gerai pažįstamą kabinetą  A.Volano gatvėje Vilniuje – jis jau ketvirtą kartą užėmė čia įsikūrusios ministerijos vadovo pareigas. Ankstesnėse vyriausybėse socialinių mokslų daktaras būdavo atsakingas už švietimą ir mokslą. Bet šįkart tapo ir pirmuoju istorijoje Lietuvos sporto ministru. 
 

Kovo 29 d. 63-iąjį gimtadienį švenčiantis iš Rietavo kilęs žinomas pedagogas paskirtas vadovauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Žodis sportas jos pavadinime atsirado tik sausio 1 d., įsigaliojus naujam Sporto įstatymui.

Nuo šiol ministerija atsakinga už valstybės sporto politikos formavimą, koordinavimą ir įgyvendinimą. Šios funkcijos iki tol priklausė Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD), dabar skaičiuojančiam paskutinius gyvavimo mėnesius. 

A.Monkevičius iki paskyrimo į premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujamą vyriausybę buvo Mykolo Romerio universiteto rektorius. Švietimo ir mokslo ministro pareigas jis ėjo 2000-2001, 2001-2004 ir 2006-2008 m.

Baigęs vidurinę mokyklą Rietave, A.Monkevičius Šiaulių pedagoginiame institute baigė pedagogikos studijas ir įgijo matematikos ir fizikos mokytojo specialybę. Yra dirbęs mokytoju ir direktoriumi Akmenės rajono mokyklose, buvo Akmenės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas, užėmė įvairias pareigas Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete. 2000-2008 m. buvo Seimo narys.

Koks buvo jūsų santykis su sportu iki tapimo pirmuoju Lietuvos istorijoje sporto ministru? Ar esate sportavęs, ar domitės kuria nors konkrečia sporto šaka?, - paklausėme A.Monkevičiaus.

Nelabai skiriuosi nuo daugumos mano kartos lietuvių, kuriems sportas jaunystėje buvo labai svarbi gyvenimo dalis. 
 

Rietavo vidurinėje, kaip ir daugelyje Žemaitijos mokyklų, buvo populiarios įvairios lengvosios atletikos rungtys, mes net šokinėjome į aukštį ne žirklėmis, bet vadinamuoju Fosberio stiliumi, kaip tai daro dabartiniai šuolininkai. Tuo metu tai buvo naujovė. Rajono rekordininkas tais laikais buvo mano bendramokslis, dabar Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinės mokyklos direktorius Stanislovas Kaulius. Mano rezultatai buvo kuklesni, nei jo, peršokdavau metrą septyniasdešimt su trupučiu. 100 metrų bėgdavau per dvylika su trupučiu sekundės, į tolį nušokdavau apie pusseptinto metro. 

Bet lengvoji atletika nebuvo mano pagrindinė šaka. Svarbiausia buvo krepšinis. 

Pamenu, mūsų mokykloje buvo du dalykai, dėl kurių vyrui galėjo būti gėda – gerai nemokėti matematikos ir nežaisti mokyklos krepšinio rinktinėje. Jei su šiais dalykais viskas buvo tvarkoj, tada būdavai „kietas“ vaikinas. Tai didelis mokytojų, sugebėdavusių mus įkvėpti, paskatinti, nuopelnas. Ypač didelis autoritetas buvo matematikos mokytojas. Todėl nemažai bendramokslių pasirinko su matematika susijusias studijų kryptis. Tarp jų ir aš.

Tuo metu buvo populiarus fizinių normatyvų PDG kompleksas (Pasiruošęs darbui ir gynybai – Red.). Mes tikrai nesiejome jo su armija. Bet vyrui buvo garbė įvykdyti normatyvus ir gauti auksinį ženklelį. Tai buvo lyg paskata būti tarp tų, kurie yra stiprūs ir sveiki. 

Krepšinį žaidžiau daug metų. Dar tikrai surasčiau diplomą, kurį gavau kai su Mykolo Romerio universiteto komanda patekome tarp prizininkų veteranų turnyre. Bet pastaruoju metu jokioms komandoms jau neatstovauju.

Didžiausias mano pomėgis dabar yra gamta, klajonės su fotoaparatu. Mėgstu pasivaikščioti po kalnus. Tai irgi reikalauja fizinės jėgos, ištvermės, teikia malonumą ir padeda palaikyti sportinę formą.

Kai buvau universiteto rektorius, su savo kolektyvu stengėmės skirti dėmesio visoms sporto šakoms, kurių atstovai buvo mūsų studentai. Tarp jų netrūko tikrai garsių sportininkų, olimpiečių. 

Kaip žiūrovas, aišku, esu didelis krepšinio gerbėjas. Pergyvenu, kad mūsų futbolui nelabai sekasi. Jei yra galimybė stebėti varžybas gyvai, tai ir darau. Nes žiūrėdamas per televizorių nepajauti tikrosios sporto dvasios. Sportas vienija žmones, kelia azartą, emocijas. Svarbu, kad neperžengtų ribų. Lietuva kol kas pasižymi kultūringa publika.

Man nebuvo sunku perprasti sporto aktualijas, nes būdamas rektoriumi domėjausi jomis, bendravau su sporto bendruomenės atstovais. Daug metų esu pažįstamas su dabartiniu Seimo nariu, buvusiu krepšininku Sergejumi Jovaiša.
 

Ne kartą buvau susitikęs su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Kūno kultūros ir sporto departamento vadovais, aptarėme įvairias idėjas, tarp jų ir dėl dvigubos karjeros, sporto bazių, infrastruktūros. Nes, mano nuomone, universitetų sporto infrastruktūra turėtų tarnauti  ne tik studentams, bet ir būti atviri visuomenei. Pavyzdžiui, lauko treniruokliai, paplūdimio tinklinio aikštelės. Salėse taip pat galėtų vykti įvairūs turnyrai.

Žodžiu, niekada nebuvau toli nuo sporto. Bet turiu pripažinti, kad būtų buvę tikrai keblu taip greitai įsijungti į darbą, jei neturėčiau gerų pagalbininkų. Ministerijos kancleris Tomas Daukantas ir Sporto grupės vadovas Rolandas Zuoza, kurį pažįstu jau labai senai, puikiai išmano sportą. 

Netrukus atsiras ir šios srities viceministras.

Dabar mes tik pradedame tą kelią pertvarkant valstybinę sporto sistemą.
 

Iki liepos mėnesio likviduosime Kūno kultūros ir sporto departamentą. Jo darbuotojų branduolys jau dabar palaipsniui pereina į mūsų Sporto grupę. 

Kaip ir minėjau, netrukus atsiras viceministras. Kas jis bus, paaiškės artimiausiomis dienomis. Kandidatūros yra, bet neetiška būtų skelbti pavardes, kol neįvykdytos visos procedūros.

Laikausi tokio principo, kad tai turi būti žmogus, kuris išmano savo sritį, nėra naujokas, turi autoritetą bendruomenėje, kompetencijų, žinių. 

Mano darbo stilius – per dialogą, per įsiklausymą susitarti dėl strateginių dalykų, reikalingų sprendimų ir atkakliai juos įgyvendinti. Tam reikia ir atkaklumo, ir mokėjimo kalbėtis, o kartu ir sugebėjimo administruoti. Tokie buvo kriterijai ieškant viceministro. 

Galutinai sporto padalinį suformuosime iki liepos. Tada, pagal apimtį, bus matyti, ar šis padalinys bus grupė, ar departamentas, kartu su viceministru išgryninsime jo funkcijas, pasitarsime ir su LTOK, kaip mes matome bendradarbiavimą.

Manau, kad tokia valdymo schema labai gera. Viceministras ir jo komanda turės visus išteklius, kuriuos turi ministeriją.   Kalbu apie visą informacinę bazę, teisinius dalykus, transportą, buhalteriją. Todėl nebereikės tiek personalo, kiek jo buvo KKSD. Nes viskas bus centralizuota ir sprendžiama naudojant bendrus išteklius. 

Atsiras galimybė sportui sąveikauti bendro ugdymo srityje su mokyklomis, universitetais. Nes, pavyzdžiui, studentų sportas kartais likdavo nuošalyje. Dabar jau kelis kartus buvau susitikęs su Lietuvos studentų sporto asociacijos vadovu Česlovu Garbaliausku, aptarėme pagrindines problemas.

Viceministrui bus patogu iš arti matyti, ką veikia mūsų studentai ir moksleiviai, sporto mokyklos, jų veiklą dabar bus galima veiksmingai koordinuoti. Ši sąveika su bendrojo ugdymo ir bendrai mokslo bei studijų institucijomis ir būtų dar viena viceministro veiklos sritis greta sporto.

Jis ir toliau tarnaus sporto reikmėms – paliksime jį sporto šakų federacijoms, kitos šios srities organizacijoms. Ministerijos padalinio čia tikrai nebus, nes negerai būtų, jei ministerija būtų išsibarsčiusi po kelias vietas. 
 

Visomis bazėmis ir sporto renginiais rūpinsis Lietuvos olimpinis sporto centras. Jo paskirtis ir yra užtikrinti tinkamą valstybės sukurtos sporto ir gyvenamosios paskirties infrastruktūros eksploatavimą sportininkų rengimo, renginių organizavimo ir kitos visuomenei naudingos veiklos tikslais. 


 

Be jokios abejonės. Fizinis aktyvumas žmonių gyvenime atsiranda labai anksti. Jau darželiuose pradedamas ugdyti žmogaus suvokimas, kas yra fizinis aktyvumas, kaip jis susijęs su sveikata, taip formuojami įgūdžiai. Vėliau ugdymas tęsiasi mokykloje.
 

Puikų pavyzdį mačiau Airijoje. Ten garsūs sportininkai yra įtraukti į duomenų bazę. Ir mokyklos pagal ją kviečiasi sporto žvaigždes į susitikimus su vaikais. Sportininkai pasakoja vaikams savo istorijas.

Vienas irkluotojas prisiminė, kad mokykloje, niekas nesitikėjo iš jo gerų sportinių rezultatų. Tačiau vieną kartą jis visai atsitiktinai pabandė pairkluoti, tai puikiai pavyko ir vaikinas buvo pastebėtas ir pakviestas treniruotis. Dabar jis – vienas geriausių pasaulyje irkluotojų. 

Tokios įkvepiančios istorijos parodo, kad nesvarbu, jog šiuo metu nesi kažko pasiekęs ar atradęs savo pomėgio, talento. Tai nereiškia, kad neturi savyje gebėjimų. Svarbu pradėti ieškoti. Ir pavyzdžiai, kuriuos parodo čempionai, uždega. 

Kažkada mes visi norėjome būti Modestu Paulausku, vėliau – Arvydu Saboniu. Jie buvo mums etalonas. Štai visai nesenai didžiulį impulsą davė Rūtos Meilutytės pergalės. Po jų buvo atnaujinta ir pastatyta daugybė baseinų, tiesa, jų vis trūksta. Vaikai pradėjo plūsti į plaukimo treniruotes. Tai didžiulė nauda visuomenės sveikatinimui.

Švietimas ir sportas visą laiką žengia greta. Tik labai svarbu sujungti viską į vieną visumą. Fizinį  lavinimą mokykloje, įvairius būrelius, klubinę veiklą, įtraukti sporto šakų federacijas, sporto autoritetus.

Turi būti tvirta piramidė, apimanti viską, kas susiję su fiziniu aktyvumu. Tuo pačiu ir mokslą, inovacijas. Nes jos šiuolaikiniame sporte vaidina labai didelį vaidmenį.
 

Dabar ministerijoje jau yra Sporto grupė, netrukus bus už šią sritį atsakingas viceministras. Labai svarbu, kad jie bendrautų su visa sporto bendruomene, nes viena ministerija tikrai nepadarys visko. Bet yra LTOK, federacijos, kitos visuomeninės organizacijos, sporto aktyvas. Visi kartu galima nuveikti labai daug. Svarbiausia – užtikrinti švietimo ir sporto dermę. 

Priėmus Sporto įstatymą, šiais metais yra pradėti įgyvendinti svarbiausi jame numatyti šios srities pakeitimai. Jie leis sukurti skaidrią sporto srities valdymo ir finansavimo sistemą, daugiau dėmesio skirti fiziniam aktyvumui. Sporto rėmimo fonde  tam numatyta dvigubai daugiau lėšų nei anksčiau. Siekiant skaidrumo ir aiškumo, įstatyme įtvirtinti lėšų skirstymo kriterijai, pakeistas buvusio Kūno kultūros ir sporto fondo mechanizmas.  
 

Šie metai itin svarbūs ir didelio meistriškumo sportui, nes tai priešolimpiniai metai – artėja 2020 m. Tokijo vasaros žaidynės, tiek federacijoms, tiek sportininkams labai svarbu joms tinkamai pasirengti.

Kalbant apie fizinį aktyvumą, Lietuvoje jis kol kas yra tikrai menkas, todėl Vyriausybė iškėlė tikslą pagerinti rodiklius, tam ir numatytas didesnis finansavimas. Mūsų šalyje niekada nesimankština net 51 proc. gyventojų. Tai daug prastesnis rodiklis, nei daugumos Europos Sąjungos šalių. Štai Suomijoje niekada nesimankština vos 13 proc. gyventojų, Švedijoje – 15 proc., Danijoje – 20 proc. 

Fizinis aktyvumas glaudžiai susijęs su žmonių sveikata, sportas gali būti puikus įrankis socialinei integracijai ir užimtumui skatinti. Tai ypač svarbu kalbant apie vaikus ir jaunimą.
 

Padidintas šios srities projektų finansavimas neabejotinai bus labai veiksminga priemonė didinant fizinį aktyvumą. Tačiau tuo pačiu reikia ir formuoti visuomenės požiūrį, kitaip pakeisti įpročius bus labai sunku.

Įstatymas tikrai bus įgyvendintas. Nes mes jau nebegalime niekaip kitaip interpretuoti, trys pamokos turi būti.  
 

Trys pamokos jau daug kur vyksta moksleiviams nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Dabar reikėtų pradėti kilti aukštyn. O tuo pačiu spręsti sąlygų klausimą, kad ne tik mokytojai kvalifikuoti būtų. Juk reikia ir aikštynų, salių, drabužinių, dušų.

Planuojame, kad  2019-2020 m. trečia fizinio ugdymo pamoka bus įvesta nuo pirmos iki šeštos klasių. Ir tai nebūtų tik formalumas. Išsiaiškinę, kaip sekasi įgyvendinti dalyko turinį per tris pamokas, kaip pavyksta pasiekti numatytus rezultatus, kaip sprendžiasi infrastruktūros klausimai, nuosekliai bandysime įvesti tris pamokas ir kitose klasėse.

Be to, yra puikių pavyzdžių, kai mokyklos, net neturinčios sąlygų šiuo metu įgyvendinti įstatymo ir vykdyti tris fizinio ugdymo pamokas per savaitę, kitais būdais skatina fizinį aktyvumą. Tai daro ir per pailgintas pertraukas, ir būrelius po pamokų, kur vaikai sportuoja net dar daugiau valandų, nei numato įstatymas. Kol nėra infrastruktūros, tai galima būtų ir tęsti, tik reikėtų apsvarstyti, kaip šią veiklą įvertinti, apskaityti. Jei reikėtų visur iš karto įvesti tris fizinio ugdymo pamokas, vargu, ar viskas pavyktų taip sklandžiai, kaip norėtumėme, finansinė našta būtų nepakeliama. Nebūtų ir sąlygų, todėl tik formaliai būtų tos trys pamokos. Reikia įstatymo įgyvendinimą derinti su finansinėmis galimybėmis. Nes svarbiausias tikslas, kad realiai vaikai per savaitę turėtų ne mažiau kaip tris fizinio ugdymo pamokas. O gal ir daugiau. Tokia būtų ateities siekiamybė. 

Šie metai tikrai dosnūs permainomis, jos susijusios su 2018 m. priimtu Sporto įstatymu. Svarbiausia yra baigti tai, kas jau pradėta. O jei kai kurie sprendimai nepasiteisintų, ieškoti efektyvesnių būdų.
 

Būtina paminėti pradedamą vykdyti sporto stebėseną, numatytą įstatyme, kuri yra svarbi priemonė viešumui ir skaidrumui užtikrinti. Formuodami sporto politiką privalome remtis aiškiais, visiems suprantamais argumentais.
 

Turbūt svarbiausias dalykas – ženkliai išaugęs Sporto rėmimo fondas. Jis ir toliau augs, užtikrindamas fizinio aktyvumo, sveikatinimo, tuo pačiu sporto plėtrą.

Labai svarbu jau dabar pradėti besibaigiančios – 2011-2020 m. – valstybinės sporto plėtos strategijos atnaujinimui.  Tai bus vienas svarbiausių darbų viceministrui ir Sporto grupei rengti šios strategijos tąsą tariantis su LTOK ir kitomis visuomeninėmis sporto organizacijomis.

Tai jautrus klausimas. Sunku pasakyti, kodėl viskas kiek užbuksavo. Atėjęs į ministeriją jau radau tokią situaciją. Todėl labai spaudžiau, kad kuo greičiau būtų paskelbtas paraiškų priėmimas. Jis baigtas kovo 26 d. 
 

Įprastai iki šiol veikusio Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo projektų vertinimas baigdavosi metų pabaigoje. Seimui 2018 m. spalį priėmus Sporto įstatymą, Vyriausybė 2019 m. pradžioje patvirtino naują Sporto rėmimo fondui pateiktų projektų vertinimo tvarką. Kadangi ji iš esmės pasikeitė, pateikti projektai turės pereiti kelis vertinimo etapus – administracinį, ekspertinį, taip pat juos vertins komisija. Iš viso tai truks iki trijų mėnesių.

Situacija dėl lėšų vėlavimo šiuo metu kaip ir išspręsta. Nes numatyta, kad sporto projektų vykdytojų išlaidos, pripažintos tinkamomis, bus padengtos nuo 2019 m. sausio 1 d. 

Be to, dabar projektai galės trukti iki ketverių metų. Anksčiau reikėdavo juos rengti kasmet.

Galiu užtikrinti, kad kvietimas teikti paraiškas fondui dėl 2020 m. projektų finansavimo bus paskelbtas laiku. 

Beje, sporto visuomenė labai gerai įvertino mokymus, skirtus supažindinti su naujomis fondo taisyklėmis, paraiškų pildymo niuansais. Planuojame šią veiklą tęsti.

Buvo priekaištų, kad fondo administravimui numatyta skirti 3,5 procento metinio jo biudžeto. Bet juk šias lėšas mes skiriame ne tik ekspertų paslaugų apmokėjimui ir kitoms būtinoms išlaidoms, bet ir mokymams. Kad tie, kurie nori kokybiškai parengti paraiškas, galėtų gauti tinkamas konsultacijas. Be to, lyginant su kitais šiuo metu veikiančiais panašiais fondais, mes administravimui skiriame mažiausią dalį.

Pagrindinė priemonė efektyviai sprendžiant tokias problemas – socialinis dialogas. Reikia ne kišti galvą į smėlį, lyg nieko nebūtų įvykę, o nebijoti pažvelgti į problemą įtraukiant visas suinteresuotas organizacijas, padrąsinti tuos, kurie nukentėjo, apginti.
 

Žinoma,  natūralu, kad mes negalime užsiimti baudžiamuoju persekiojimu, bet galime suteikti teisinę nemokamą konsultaciją. Tai viešai siūlėme toms merginoms, kurios galimai nukentėjo nuo trenerio. 

Mes nebandėme užglaistyti problemos, o kaip tik reikliai pažiūrėjome. Džiugu, kad tiek LTOK, tiek KKSD, tiek pati federacija laikėsi tokios pat pozicijos. Visi išreiškė tikrą susirūpinimą ir ėmėsi konkrečių žingsnių, neužėmė gynybinės pozicijos.

Svarbiausias dalykas yra ne tai, kad kas nors būtų nubaustas – tai jau teisėsaugos reikalas, jei kaltė bus įrodyta. Mums daug svarbiau yra parodyti, kad nesitaikstome su tokiais dalykais ir iškart į juos reaguojame. 

Nemažai apie šią problemą kalbėjome su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte, KKSD vadove Kornelija Tiesnesyte. Pastebėjome, kad tokie dalykai yra ir kartų klausimas. Dabar naujos kartos žmonės tą mato visai kitaip. Tačiau senesnės kartos įpročiai, požiūriai dar įsišakniję. Ne tik sporte, bet ir kultūroje, aukštajame moksle, kitose srityse. Ir ne tik Lietuvoje. 

Todėl būtina diegti gero valdymo principus federacijose, kitose organizacijose, akcentuoti etikos normų laikymąsi ir taip efektyviau kovoti su panašiomis grėsmėmis.

Ši problema tikrai opi. Todėl sporto įstatymo ir siekta sukurti modelį, kuris leistų užtikrinti aiškius finansavimo kriterijus. Tai leis efektyviau išspręsti ne vieną problemą. Dabar jau ne LOSC, o pačios federacijos sprendžia, kuriuos sportininkus finansuoti. Jos yra įgalintos pamatyti talentus, pasirūpinti jų išlaikymu. 
 

Žinoma, ne viskas taip paprasta. Todėl reikia kartu su sporto šakų federacijomis svarstyti, kaip pasirūpinti sportininkų išlaikymu, neprarasti talentų. Čia turi prisidėti ir savivaldybės. 

Geriausia išeitis – vadinama dviguba karjera, kai dar sportuodamas atletas rengiasi naujam gyvenimo etapui, o ne tikisi gyventi iš rentos, būti išlaikomas valstybės. Pas mus tam turėtų būti skiriamas daug didesnis dėmesys. Kaip yra Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse.
 

Mes turėtume užtikrinti sportininkams galimybę kokybiškai studijuoti ilgesnį laiką, turėti individualizuotą grafiką, priderintą prie treniruočių, varžybų. Žinoma, tai kainuoja daugiau, nei paprastos studijos. Bet yra puiki investicija, kuri galiausiai atsiperka.

Nes tas žmogus, baigęs kokybiškas studijas,  tampa savo srities diplomuotu profesionalu. Maža to, jei jis yra garsus sportininkas, privačiam versle ar viešajame sektoriuje pritraukia dėmesį, įsitraukia į rinkodarą. Tai labai svarbu ir perspektyvu. Tad dviguba karjera yra viena mūsų prioritetinių sričių.