Šlovei atsparus čempionas - Aurimas Didžbalis

Lietuvos ir Klaipėdos sporto padangėje sužibo nauja žvaigždutė, pastaruosius dvejus metus į uostamiestį iš planetos ir žemyno pirmenybių parvežanti aukščiausios prabos medalius. 19-metis Aurimas Didžbalis tvirtina, kad tai tik pergalių kelio pradžia.

Po įspūdingų sėkmių neretam atletui susisuktų galva, tačiau iš Suvalkijos kilusiam vaikinui – nė motais. Jis ramiai reagavo, kai jam ranką spaudė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, santūriai priėmė žinią, kad tapo geriausiu 2010 m. Klaipėdos miesto sportininku, Lietuvos atletų rinkimuose užėmė aukštą 5-ąją vietą.

Į salę atvedė dėdė

Kaip nutiko, kad tapai sunkiaatlečiu?
Tėvo brolis Arūnas, stambus ir aukštas dėdė, dirbantis apsaugos bendrovėje, pastebėjo, kad esu stiprus ir pasiūlė lankyti sunkiosios atletikos treniruotes. Kad drąsiau praverčiau sporto salės duris, savaitę padirbėjau su namie buvusia mamos brolio štanga. Į grupę priėmė treneris Alvydas Kirkliauskas. Tikriausiai nenusivylė. Jau po savaitės pratybų Anykščiuose vykusiose jaunučių varžybose užėmiau trečiąją vietą.

Jei atvirai, eidamas į pirmąją treniruotę negalvojau, kad būsiu sunkiaatlečiu. "Pasikočiosiu, užsikočiosiu ir bus gerai", – mąsčiau. Pati pradžia buvo labai sunki. Ypač štangos kėlimo technikos valandos, kai reikėjo mokytis išriesti nugarą. Būdavo baisu, kai treneris pakviesdavo kelti štangą.

Netrukus pajutau, kad sunkioji atletika įsiurbė mane, treniruotis norėjau vis daugiau. Suvokiau, jog kovoti su štanga daug įdomiau nei pumpuoti raumenis.

Ar nuo mažens buvai tvirtas?
Iš tėvo pusės visi giminės vyrai buvo stambūs ir stiprūs. Matyt, ir man tai persidavė.

Prie jūros nevilioja

Kada pirmą kartą susipažinai su Klaipėda?
Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Bronislavas Vyšniauskas į Klaipėdoje surengtą stovyklą pirmą kartą pakvietė 2007-aisiais. Po to į uostamiestį atvykdavau gana dažnai. Ir aš, ir specialistai pastebėjo, jog po stovyklų rezultatai akivaizdžiai pagerėdavo.

Nuo 2009-ųjų jau esu klaipėdietis. Praėjusiais metais baigiau "Pamario" vidurinę mokyklą, įstojau į universitetą.

Kur laisvalaikiu dažniausiai mėgsti lankytis?
Neturiu tokių vietų. Prie jūros per vasarą buvau tik du kartus. Net įdegti nespėjau. Per varžybas šaiposi, jog esu baltas it sūris.

Ar negaila buvo atsisveikinti su Marijampole?
Kad pasiektum aukštų rezultatų, reikia susikoncentruoti tikslo siekimui. Klaipėdoje turiu idealias sąlygas. Viskas vienoje vietoje. O Marijampolėje buvo sunku: kasdien – rytą vakarą reikėjo važinėti apie 20 kilometrų iš Pamargių į miestą ir atgal. Jei per dieną būdavo dvi treniruotės, tai salėje ir numigdavau.

Sunkioji atletika įtraukė

Ar sunkioji atletika nėra nuobodi sporto šaka, nes kasdien treniruotėse laukia beveik tie patys pratimai?
Kiekvienoje sporto šakoje reikia atlikti tuos pačius veiksmus. Šiandien sunkioji atletika man yra kraujyje. Nežinau, kas turi atsitikti, kad atsisakyčiau jos.

O netraukė judriosios rungtys – futbolas, krepšinis?
Smagu vasarą kamuolį paspardyti, į krepšį pamėtyti, tačiau, jei atvirai, netraukė ir netraukia.

Treneris – geras žmogus

B.Vyšniauskas – impulsyvus treneris. Turbūt dažnai teko išgirsti jo kartų žodį?
Taip, taip. Teko patirti jo temperamentą. Tačiau treneris nemoka ilgai pykti. Labai geras žmogus. Ant jo pečių – milijonas rūpesčių. Net pavydas ima, kai matai, kad kitų šalių rinktinės į varžybas atvažiuoja turėdamos gydytojus, masažuotojus, gal net psichologus. O Lietuvos rinktinėje B.Vyšniauskas – viskas viename. Kai pagalvoju, kad mes, būdami tokie skurdžiai, palyginti su kitomis komandomis, ką pasiekiame – stebuklas.

Kuo maitinasi čempionas ir rekordininkas?
Maitinimą reguliuoja treneris. Dažniausiai vyrauja vištiena, žuvys. Prieš varžybas valgome kaloringesnį maistą. Jį paruošia sunkiosios atletikos klube esanti virėja.

Pagundoms nepasiduoda

Dabar tu tokio amžiaus, kad apstu pagundų – merginos, klubai. Ar būna, kad leidi sau užmiršti, jog esi sportininkas?
Ne. Man šiandien sportas svarbesnis nei meilė ar panelės.

Naujuosius sutikdamas tikriausiai pakėlei šampano taurę?
Žinote, kad šiuolaikinis jaunimas iš taurių nebegeria. Pas draugę Naujuosius sutikdamas porą gurkšnių šampano išgėriau. Daugiau – ne.

Pasikeitė požiūris

Po pergalių sulauki sveikinimų ne tik iš komandos draugų, bet ir vaikystės bičiulių?
Taip sutapo, kad prieš Naujuosius metus, kai buvau grįžęs į namus, Igliaukos vidurinėje mokykloje vyko tos gyvenvietės žmonių vakaronė. Mane į ją pakvietė buvę klasės draugai. Labai stebėjausi, kaip pasikeitė žmonės. Anksčiau į mane mokykloje dėmesio nekreipdavo, o dabar esu kone didžiausias visų draugas, vos ne ant kaklo kabinasi.

Apie tėvų džiaugsmą tikriausiai nereikėtų net klausti.
Ne tik tėvai, bet ir visa giminė labai patenkinta dėl mano pasiekimų. Kas galėjo pagalvoti, kad iš tokios nedidelės gyvenvietės išaugs čempionas?

Televizijoms dar neįdomus

Stebina tavo dvilypumas: ant pakylos, kai iškeli štangą, emocijas lieji į visas puses, o kai gauni medalius, jautiesi lyg niekur nieko.
Kai iškeliu štangą, užlieja didžiulė džiaugsmo banga, o kai įteikiami medaliai, emocijos būna atvėsusios. Gal todėl taip ir atrodo. Tačiau kartojau ir kartosiu: tikrosios pergalės man bus, kai laimėsiu vyrų varžybas.

Gal kai iškovosi olimpinį auksą?
Gal tada ir nusišypsosiu. Šiaip džiaugsiuosi bet kuriuo medaliu, iškovotu tarp vyrų.

Ar po įspūdingų pergalių nekviečia, kaip Ramūno Vyšniausko, į kokį nors televizijos šou?
Ne. Tiesa, į renginį "Akropolyje", kur vaikams dovanėlės buvo dalijamos, pakvietė. Jokio rimtumo – juokas tik ėmė.



Šunis lenkia net iš tolo

Dar neteko girdėti apie jokias traumas?
Buvo, tačiau sunkių dar neturėjau. Šiaip labai saugausi. Net nedidelį šuniuką aplenkiu dideliu lankstu. Maža ko – dar įkąs į koją. Draugai juokiasi dėl mano tokio perdėto saugumo. Tegul. Man svarbiausia, kad būčiau sveikas.

Ar esi prietaringas?
Neturiu jokių prietarų. Gal iš vakaro Dievo paprašau, kad padėtų. Svarbiausia – gerai pasiruošti. Bet jei nesi psichologiškai tvirtas – triūsas gali nueiti perniek. Nežinau iš kur, bet esu gavęs ramumo dovaną. Net svarbiausiose varžybose eidamas kelti štangą niūniuoju kokią nors dainelę, priėjęs prie štangos neužmirštu pagalvoti, kad Lietuvoje per internetą mane stebi draugai, sporto mėgėjai.

Rekordus žino it poterius

Ar savo rekordus išpyškintum net prižadintas iš giliausio miego?
Be abejo.

Tai kokie?
Rovimas – 178 kg, stūmimas – 216 kg, dvikovės suma – 390 kg.

O medalius ar suskaičiuoji?
Lietuvoje laimėtų nebesuskaičiuoju. O pasaulio ir Europos čempionatuose laimėjau 12 medalių. Iš jų 7 – aukso, 5 – sidabro.

Ar nekirba mintis baigus aktyvią karjerą dalyvauti tarp galiūnų?
Kol kas – ne. Šiaip varžytis galiūnų varžybose man trūksta ūgio. Galbūt šį trūkumą galima būtų kompensuoti jėga. Tačiau dar anksti apie tai galvoti.