Treneris sporto baze pavertė net savo namus

Biatlono trenerį Marijaną Kačianovskį šiemet ypač džiugina nuo pirmųjų žingsnių išugdytas jo auklėtinis Karolis Dombrovskis. 

Neseniai Raubičiuose (Baltarusija) per Europos biatlono čempionatą K. Dombrovskis 20 km asmeninėse lenktynėse liko visai greta garbės pakylos – šeštas. Jis aplenkė tokius šios sporto šakos grandus olimpinius čempionus rusą Dmitrijų Malyšką ir švedą Sebastianą Samuelssoną bei dukart Europos čempioną Latvijos sportininką Andrejų Rastorgujevą. Persekiojimo lenktynėse Karolis finišavo 19-as. 

„Pagaliau išaušo jo diena. Iki šiol Karolis dažnai sirgdavo, jį persekiodavo įvairios ligos. Pastaraisiais metais prieš prasidedant sezonui jis vis pasigaudavo kažkokį virusą.  Kol atsigaudavo, žiūrėk, jau ir prabėgo pusę sezono. Praėjusiais metais Karolis irgi buvo gerai pasirengęs, bet vėl neišvengė ligos, apie pusę mėnesio negalėjo rimtai treniruotis. Dėl sveikatos problemų jis negalėjo svariai rungtyniauti, tokio blogo sezono dar nebuvo turėjęs. Tačiau, pasveikęs po ligos, Karolis per 2018-ųjų Europos čempionatą sugebėjo užimti 12-ąją vietą. O šiemetinis jo sezonas visiškai nepanašus į pernykštį. Karolis nebuvo susirgęs, sugebėjo fiziškai sustiprėti“, - džiaugiasi M. Kačianovskis.     
 

Jis praeityje irgi buvo gero lygio slidininkas ir biatlonininkas. Iš pradžių lankė slidinėjimo pratybas, laimėjo medalių per tuometės draugijos „Dinamo“ SSRS jaunių čempionatus, tačiau draugijai pagrindinį dėmesį pradėjus skirti biatlonu, jis su savo trenere Julija Stašeliene perėjo į šią sporto šaką.

Biatlonininku M. Kačianovskis tapo 1974-aisiais ir su juo draugauja iki šios dienos. Čia vėl pasižymėjo: tapo „Dinamo“ draugijos SSRS jaunimo čempionu, o SSRS suaugusiųjų čempionatuose laimėjo aukso medalį patrulių lenktynėse ir du bronzos medalius estafečių varžybose, kai atstovavo SSRS „Dinamo“ rinktinei. 

Kai buvo formuojama SSRS perspektyvinė grupė, nemenčinietis buvo vienas kandidatų. 1983-aisiais M. Kačianovskis tapo absoliučiu Lietuvos biatlono čempionu, tačiau tais pačiais metais jo, 25-mečio sportininko, karjera baigėsi. 

Pradėjo dirbti Vilniaus „Dinamo“ draugijos biatlono treneriu, grupę subūrė ir Nemenčinėje, kur gyvena. Dar darbavosi ir Nemenčinės vidurinėje mokykloje (dabar – Konstanto Parčevskio gimnazija), buvo kūno kultūros mokytojas. 

„Visą savo gyvenimą likau ištikimas Lietuvai. Turėjau pasiūlymų atstovauti Maskvai, Baltarusijai, Latvijai, net butus siūlė, bet nesusigundžiau. Gal mano gyvenimo karjera būtų ir kitaip susiklosčiusi, bet esu laimingas, kad treniruoju biatlonininkus“, - sako M. Kačianovskis. 

Jo gabumus pastebėjau dirbdamas Nemenčinės vidurinėje mokykloje. Vadovaujant kūno kultūros pamokoms ir bendraujant su mokiniais, galima greičiau įžvelgti talentus, kurie tiktų biatlonui.  

Karolis tikrai buvo gabus. Biatlono pratybas jis pradėjo lankyti penktoje klasėje, būdamas dvylikos metų. 

Slidinėjime ir biatlone, norint pasiekti aukštą lygį, sportininkui turi būti Dievo duotas talentas. Žinoma, reikia ir daug treniruotis. Karolis gimęs biatlonui. Jis mokykloje pasižymėjo ne tik kaip puikus sportininkas, bet ir šoko didžiausiame Vilniaus rajone liaudiškų šokių ansamblyje „Perla“.  Tačiau, kai reikėjo apsispręsti, ar biatlonas, ar liaudies šokiai, Karolis pasirinko sportą. Jam patinka ir kulinarija, mėgsta gaminti maistą.  Jis baigė Vilniaus kolegiją, o praėjusiais metais norėjo studijuoti sporto vadybą universitete, bet pavėlavo paduoti dokumentus ir viltis atidėjo šiems metams.
 

Su Karoliu mes kartu iki šių dienų. Po šiemetinio Europos čempionato, truputį pailsėjęs, jis atskubėjo į šaudyklą pasitreniruoti ir rengtis kovo 7 d. prasidėsiančiam pasaulio čempionatui.

Karolis dabar įsibėgėja, slidinėjimo trasoje didėja jo greitis, gerina savo sportinę formą, kurios, tikiuosi, nepraras ir Švedijoje. 
 

Išaugo ir mokinio pasitikėjimas savo jėgomis, stabilizavosi jo rezultatai šaudykloje ir trasoje. Manau, kad Karolis 20 km asmeninėse lenktynėse gali patekti į 20-uką, o sprinte – į 40-uką.  

Sunku pasakyti. Iki praėjusių metų gruodžio 1-osios turėjo būti baigtas sporto bazės administracinis pastatas, tačiau statybos užsitęsė, nes reikėjo truputį koreguoti projektą. 
 

Pastatas rikiuotėn turėtų stoti šiemet gegužės mėnesį. Dabar viskas taip, kaip ir prieš 14 metų, kai sporto bazė buvo ir dabar yra mano namai, esantys apie 400 metrų nuo šaudyklos. Apie 20 metrų nuo mano namų nusidriekia ir slidinėjimo trasa. 

Mūsų naujoji šaudykla pritaikyta treniruotėms, o varžyboms ji neatitinka tarptautinių standartų. Tačiau vasarą čia galima rengti gero lygio varžybas. Nemenčinėje rengėme Lietuvos vaikų čempionatus, viskas buvo gerai, tik kad to sniego būtų daugiau.  

Karolis su savo treniruočių draugais ilgą laiką persirenginėjo mano namuose. Dabar, jei būna sugrįžęs į namus, į pratybas jau atvažiuoja savo mašina persirengęs, o pas mane laiko tik slides.  O jauniesiems biatlonininkams, kurių treniruojasi 23, mano namai – iki šiol gana patogi sporto bazė. 

Du mano auklėtiniai atstovavo Lietuvai Europos olimpiniame žiemos festivalyje Sarajeve. Tačiau jiems nepasisekė, prastai šaudė. 

Dar treniruoju ir vaikų slidininkų grupelę.

Nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio mūsų sporto mokykloje pradėjo dirbti penkių olimpinių žaidynių dalyvė Diana Rasimovičiūtė. Dabar ji gyvena Švenčionėliuose ir važinėja į Nemenčinę, kur treniruoja pačius jauniausius biatlonininkus. 
 

Mūsų rajono sporto mokykla kultivuoja 11 sporto šakų, o dirba 16 trenerių. Sporto šakos išbarstytos po visą rajoną. Tarkime, lengvosios atletikos grupės veikia  Nemenčinėje ir Paberžėje, tinklinio – Avižieniuose ir Sudervėje, žolės riedulio  – Rudaminoje, biatlono Nemenčinėje, slidinėjimo – Nemenčinėje ir Mosiškėse, graikų ir romėnų imtynių – Valčiūnuose, o nuo praėjusių metų spalio mėnesio grupes atidarėme Pagiriuose ir Vaidotuose. 

Labai džiaugiuosi, kad nenutrūksta mūsų gražūs ryšiai su Žyvecu ir Radzenchovais kaimyninėje Lenkijoje. Mūsų rajono ir sporto mokyklos slidinėjimo entuziastai kasmet dalyvauja jų sporto klubo „Baca“ rengiamose tarptautinėse varžybose, o lenkai atvyksta į mūsų rajone organizuojamas Gedimino slidinėjimo maratoną ir tarptautinį bėgimą Nemenčinės gatvėmis.    

Vilniaus rajonas ilgai buvo vienintelis Lietuvoje, neturėjęs sporto mokyklos. Pagaliau  2004-aisiais ji buvo įkurta ir man, tuomečiam kūno kultūros mokytojui ir biatlono treneriui, buvo pasiūlyta jai vadovauti. 
 

Mokyklą norėjo įregistruoti Zujūnuose, tačiau aš nesutikau ten kasdien važinėti po 45 kilometrus ir, mano prašymu, sporto mokykla buvo įregistruota Nemenčinėje.  

Visur spėti, žinoma, sunku, dažnai prie popierių tenka pasėdėti namie vakarais. Lietuvoje labai trūksta biatlono trenerių, mano vadovaujamoje sporto mokykloje – taip pat.  

Mūsų A ir B Lietuvos biatlono rinktinėms vadovauja treneriai iš užsienio. Jeigu mūsų kuris nors treneris išvyksta į treniruočių stovyklas ar varžybas, jų nėra kam pakeisti. Kenčia vaikai, juos prarandame.  

Ne visur galiu gyvai stebėti Karolio Dombrovskio pasirodymus. Kai vyko Europos čempionatas Raubičiuose, buvau atvirajame Latvijos jaunimo biatlono čempionate, kur dalyvavo mūsų sportininkai. 

Šiemetinis pasaulio čempionatas sutaps su jaunųjų  sportininkų varžybomis Latvijoje ir Estijoje, o po to vyksiu į pasaulio veteranų biatlono čempionatą Suomijoje. Savo amžiaus grupėje dalyvausiu 7,5 km asmeninėse ir 6 km sprinto distancijose. Po aštuonerių metų pertraukos praėjusiais metais irgi Suomijoje laimėjau du aukso medalius, o šiemet teks ginti titulus. 

Pasaulio veteranų čempionatai anksčiau dažnai sutapdavo su Lietuvos biatlono čempionatu ir pirmenybę atiduodavau savo auklėtiniams. Tačiau praėjusiais metais ir šiemet pagaliau galiu parungtyniauti su savo bendraamžiais veteranų čempionatuose.